Tinklas, pakeitęs kasdienybę

Tinklas, pakeitęs kasdienybę

 

Prieš trisdešimt metų sukurtas pasaulinis tinklas taip išaugo ir ištobulėjo, kad dabar retas įsivaizduojame, kaip gyvenome be interneto.

Dar, atrodo, ne taip seniai sėdėjome prie gremėzdiškų kompiuterių ekranų, informacijai saugoti naudojome diskelius ir kantriai laukdavome, kol modemas pagaliau prijungs mus prie interneto, net pradėjus naršyti internete tekdavo ilgokai laukti ir net negalėdavai tuo metu kažkam paskambinti.

Išvedė iš informacijos miško

1989 metų kovo 12-ąją britų fizikas Timas Bernersas-Li, dirbęs Europos branduolinių tyrimų organizacijoje (CERN), pasiūlė decentralizuotą informacijos valdymo sistemą. CERN jau anuomet turėjo tūkstančius darbuotojų, nuolat atvykdavo naujų, tad rasti susijusią, bet laikomą ne vienoje vietoje informaciją jiems buvo, švelniai pasakius, sudėtinga. Taigi T. Bernersas-Li ir pasiūlė išeitį – hipertekstinių nuorodų sistemą, arba, paprasčiau sakant, galimybę spragtelėti tekste raktinius žodžius ir taip tiesiogiai atverti susijusią informaciją. Tai buvo saityno pradžia, be kurio dabar neįsivaizduojamas gyvenimas.

Vieno laido era

Informatikos mokslų daktaras Sergėjus Ivanikovas sako, kad Lietuvoje pasauliniu tinklu pradėta naudotis šiek tiek vėliau nei Europoje – vakarietiški kompiuteriai atsirado atkūrus Nepriklausomybę. Ir prie pasaulinio tinklo pradžioje jungdavosi labai lėtai.

„Lyginant dabartinį asmeninio kompiuterio prisijungimo greitį ir tuometinį visos Lietuvos prisijungimo greitį, galima pastebėti, kad dabartinis kiekvieno kompiuterio prisijungimas ir greitis yra dešimtis, kartais šimtus kartų didesnis negu tuometinis visos Lietuvos „išėjimas“ į pasaulinį tinklą“, – sako daktaras.

Anot S. Ivanikovo, nereikėtų pamiršti, kad ir pati tuometė galutinių vartotojų technika buvo kitokia. Didžioji dalis prie interneto jungdavosi per modemus – tai yra telefono liniją. Ryšį dalijantis su telefonu, interneto greitis buvo labai mažas, o kokybė – dažnokai nepatenkinama.

„Dabar jau nelabai suvokiama, kaip kažkam naršant internete kiti negali paskambinti, – šypsosi informatikos ekspertas. – Bet tuo metu taip ir buvo: tau naudojantis internetu artimieji telefonu jau negalėjo pasinaudoti.“

Visai kitos galimybės

S. Ivanikovo teigimu, naudojimasis internetu iš esmės prasidėjo nuo elektroninio pašto. Tiesa, pirmieji lietuviški paštai buvo konfigūruojami be interneto sąsajos – reikėdavo gauti diskelį su konfigūravimo duomenimis.

„Internetas dar nebuvo toks gražus ir išmanus kaip dabar, – primena daktaras. – Jokio guglo, jokio jutubo ir panašių dalykų.“

Tuo metu didžioji dalis informacijos buvo laikoma katalogų principu: tai yra tekdavo nukeliauti į pagrindinę svetainę, o joje pagal interesus ieškoti toliau. Dėl to paieškos galimybės buvo gana ribotos.

Dabar, sako S. Ivanikovas, mes naudojamės jau trečios kartos internetu.

Pirmos kartos internetas gyvavo iki maždaug 2000-ųjų ir buvo labiau orientuotas į skaitymą. Kitaip tariant, palyginti nedaug žmonių internete kūrė kažkokį turinį, kėlė naujienas, informaciją. Didžioji dalis vartotojų prisijungdavo turėdami vienintelį tikslą – tuo turiniu naudotis.

Maždaug iki 2010 metų turėjome antros kartos internetą. Tai buvo metas, kai atsirado socialiniai tinklai, galingos paieškos sistemos, dalijimasis įvairių tipų failais. Nepalyginamai didesnė dalis vartotojų pradėjo gaminti turinį internete: atsirado paprasti ir vaizdo tinklaraščiai, failų dėjimo galimybės ir panašiai.

Nuo 2010 metų įžengėme į naują etapą, kai susipažinome su išmaniuoju, arba daiktų, internetu, prie kurio jau galėjome jungti ne tik kompiuterius ar mobiliuosius telefonus, bet ir automobilius, kavos aparatus ir net skalbykles.

Iššūkiai ir grėsmės

Per tris dešimtmečius, sako S. Ivanikovas, interneto galimybės smarkiai išsiplėtė ir vartotojas dažnokai jau gauna rezultatą, ne tik atitinkantį savo paieškos kriterijus, bet ir įpročius, norus, naršymo istoriją. O dabartinio interneto greitis Lietuvoje, palygintas ne tik su buvusiuoju, bet ir esamu kitose Europos valstybėse, esą daugiau nei padorus. Beveik visa mūsų šalis jau gali naudotis šviesolaidiniais tinklais.

„Toli gražu ne visur Europoje vartotojai gali pasigirti tokiu greičiu ir tokiomis galimybėmis“, – patikina informatikos mokslų daktaras.

Žinoma, kartu su tokiomis plačiomis galimybėmis atsirado ir naujų iššūkių. Visų pirma – saugumo. Ir ne tik dėl to, kad pasauliniame tinkle paskleidžiame pernelyg daug asmeninės informacijos. Priešinga situacija, arba vadinamasis nuasmenintas naudojimasis internetu, pasak S. Ivanikovo, sukuria ne mažiau problemų. Vartotojas internete gali nepalikti savo realaus gyvenimo pėdsakų – gali kitaip vadintis, gali jungtis prie interneto per specifines, pakeičiančias jo buvimo vietos nuorodą, priemones.

Be to, internetas yra globalizacijos produktas.

„Dažnokai internetas yra ta terpė, kur ne visuomet galime pasiekti idealius sprendimus, gerus kažkokiai lokaliai rinkai: turime galvoti apie tai, kad konkuruojame globaliai, – aiškina pašnekovas. – Iš vienos pusės, tai yra gerai, iš kitos pusės – taikome ir savo ribojimą, kurį turime prisiminti. Ypač kai kalbame apie mažesnes šalis.“

Vienas akivaizdesnių to pavyzdžių, anot S. Ivanikovo, – tai, kad Lietuvai, norinčiai išsaugoti lietuvių kalbą interneto erdvėje, tenka papildomai investuoti į specifinius projektus.

„Esama nuomonių, kad jeigu kalba liausis būti naudojama internete, ji po truputį gali prarasti savo pozicijas“, – įspėja ekspertas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų