Tikroji meilės formulė

Tikroji meilės formulė

Faktai, tikriausiai nepatiksiantys romantikams – ypač visuotinės meilės šventės išvakarėse.

Mes įsivaizduojame, jog gebėjimas mylėti yra svarbiausias dalykas, skiriantis mus nuo daugumos gyvūnų. Tačiau mokslo požiūriu visi mūsų romantiški išgyvenimai tėra ciniškų, savanaudžių genų manipuliacijos siekiant vienintelio tikslo: nenutrūkstamo dauginimosi.

Genai apgavikai

Evoliucijos požiūriu bet kokia gyva būtybė tėra rinkinys genų, kopijuojančių pačius save. Genai gali apaugti ląstelėmis, užauginti organizmus, sąveikauti tarpusavyje, tačiau pėdsaką istorijoje, vaizdžiai tariant, palieka tik tie, kuriems pavyksta išsaugoti savo kopijas. Taigi kad pasiektų šį tikslą, imasi visokiausių gudrybių.

Dauguma genų vertina paprastumą ir efektyvumą, taigi stengiasi per trumpiausią laiką prigaminti kuo daugiau savo kopijų. Dėl to bakterijos dalijasi pusiau, hidros pumpuruojasi – ir taip toliau. Trumpai tariant, vyksta nelytinis dauginimasis.

Tačiau kiti genai elgiasi dar išmaniau. Jie ne šiaip gamina savo pačių kopijas, bet susimaišo su kitais genais ir iš šio mišinio sukuria palikuonis. Čia ir slypi lytinio dauginimosi esmė. Suteikti gyvoms būtybėms galimybę rinktis, su kuo užmaišyti tą genų kokteilį, kad būtų užtikrintas sėkmingiausias rezultatas.

Nelytiniame dauginimesi svarbi tik kiekybė. Lytiniame – kokybė.

Strategija „rinkis ir maišyk“ pasirodė esanti stebėtinai efektyvi. Ji padėjo genams užkariauti visą planetą nuo kalnų viršūnių iki vandenynų dugno. O dar naudodami lytinį dauginimąsi genai susikūrė sau tokias sudėtingas kopijavimo mašinas, kaip žmogaus kūnas.

Bet kas, jeigu mums genų planai neįdomūs, paklausite jūs. Esame mąstančios savarankiškos būtybės – galime juk nuspręsti ir nesidauginti.

Deja, laisva valia šiuo atveju tėra tik iliuzija. Nes genai ir čia numatę atsarginį planą: kad apgautų užsispyrusius Homo sapiens, jie sugalvojo… meilę.

Jausmas, senesnis už žmoniją

Amerikietė antropologė Helena Fišer padalijo meilę į tris biologinius komponentus: aistrą, potraukį ir prisirišimą. Kaip lėktuvo varikliai veikia nepriklausomai vienas nuo kito, taip ir šios sudedamosios meilės dalys smegenyse kiekviena savaip diriguoja mūsų emocijoms bei troškimams. Todėl galime justi prieraišumą vienam partneriui, potraukį – kitam ir įsiaudrinti pamatę trečiojo fotografiją.

Aistra, psichologijoje dar vadinama libido, – tai troškimas daugintis lytiniu būdu. Su kuo, kokiu tikslu ir su kokiomis pasekmėmis, ne taip ir svarbu. Reikšmingas atrodo pats procesas, ne jo rezultatas.

Žmogiškosios aistros analogas gyvūnų pasaulyje būtų jų reakcija į feromonus. Tokius, kokius išskiria, pavyzdžiui, lytiškai subrendę pelių patinėliai.

Patekusios į patelių nosį, feromonų molekulės „prisiriša“ prie specialių receptorių, esančių ant nervų galūnių. Šie tiesiai į smegenis pasiunčia signalą „Metas daugintis!“, ir smegenys imasi komanduoti visam organizmui: nurodo pasirengti ovuliacijai, pradėti į kraują pumpuoti lytinius hormonus ir nebepaleisti patinėlio iš akiračio.

Aistra – pagrindinis dauginimo variklis, ir Homo sapiens atveju jis naudoja lygiai tokius pat degalus kaip pelių: lytinius hormonus, estrogenus bei androgenus. O dar, būdama itin archajiškas mechanizmas, aistra yra akla. Taigi visos moralės normos prieš ją bejėgės.

Smūgis per smegenis

Jeigu aistrai visi yra, vaizdžiai tariant, vieno veido, tai potraukis – nepalyginamai išrankesnis. Vadinasi, ir geriau atitinkantis genų sumanymus.

Elnio patelė pasirinks patiną, mūšyje dėl jos įveikusį konkurentą, lygiai taip pat, kaip moteris ateis į pasimatymą su ją labiausiai sužavėjusiu gerbėju. Neurofiziologijos požiūriu, skirtumo tarp šių dviejų įvykių nėra.

Pagrindinė medžiaga, atsakinga už potraukį, kitaip vadinamą įsimylėjimu, yra dopaminas. Tereikia jo kiekiui smegenyse padidėti, ir mus ištinka euforija. Tampame superaktyvūs, prarandame apetitą ir miegą, nerimaujame dėl smulkmenų ir sykiu pradedame aiškiau mąstyti.

Tokį pat poveikį žmogaus smegenims daro, pavyzdžiui, kokainas ir amfetaminai, verčiantys organizmą „išspausti“ visą dopaminą į smegenis.

Kam genams reikia versti mus džiugiais ir protingais neurotikais? Atsakymas į šį klausimą paprastas: genų transportavimo mašina privalo įveikti visas kliūtis pakeliui į tikslą – lytinį dauginimąsi su pasirinktu partneriu. Ir, pageidautina, padaryti tą kiek galima greičiau, kol neatsirado kitas norintysis sudalyvauti genų maišymo procese. Štai dėl ko mes, vyrai, įsimylėję būname tokie nervingi ir matome tik vieną išeitį iš šios saldžios kančios: užkariauti savo damos širdį. Na ir, žinoma, perduoti genus ten, kur reikia.

Prieraišumo narkotikas

Evoliucijos masteliu prieraišumo jausmą gyvos būtybės įgijo visai neseniai. Aistros mechanizmas žinduoliams ir pirmiesiems paukščiams įsijungė seniausiai – maždaug prieš 120–150 milijonų metų. Ir tai visiškai natūralu, nes aistra, kaip ir potraukis, pagrįstas primityviais momentiniais impulsais. Kad atsirastų prieraišumas, reikia turėti ateities planų, o tai, kaip visi žinome, nėra paprasta.

Bet kam tada genams reikėjo išradinėti tokį sudėtingą mechanizmą?

Jeigu palikuonys atsiranda iškart po apvaisinimo ir čia pat pradeda savarankišką gyvenimą, prieraišumas tikrai nereikalingas ir netgi kenksmingas – kokia prasmė apsiriboti tik vienu genų rinkiniu? Tačiau kuo sudėtingesnės darėsi gyvos būtybės evoliucijos eigoje, tuo daugiau laiko ir energijos reikalavo jų palikuonys. Kad atsirastų nauja bakterija, tereikia 20 minučių ir žiupsnelio cukraus. Kad atsirastų visavertis naujas žmogus, reikalingi devyni nėštumo mėnesiai, komfortiškos sąlygos, ypatinga dieta, skausmingas gimdymas ir pora dešimtmečių priežiūros bei auklėjimo.

Sudėtingėjant gyvūnams, dauginimasis tapo tęstiniu projektu, reikalingu išankstinio planavimo. Keisti lytinius partnerius kaip pirštines pasidarė nebenaudinga: jeigu santykiai nutrūksta po apvaisinimo, tai kas rūpinsis naujosios kartos išmaitinimu?

Nei aistrai, nei potraukiui tokie klausimai nėra aktualūs. Jų misija baigiasi perdavus genus kitai kartai. Taigi verkiant reikėjo naujo komponento, kuris priverstų genų kopijavimo mašinas rinktis ilgalaikį, o ne tiesiog patį patraukliausią partnerį.

Taip atsirado hormonas oksitocinas – pagrindinė prieraišumą užtikrinanti medžiaga. Moters organizmas jį didžiuliais kiekiais gamina gimdymo metu padėdamas įveikti skausmą ir ateityje visiškai jį pamiršti. Tas pats hormonas skatina ir pieno išsiskyrimą, švelnių jausmų vaikams atsiradimą bei stimuliuoja motinišką elgesį. Be to, oksitocinas stiprina norą leisti daugiau laiko su partneriu, palaikyti su juo socialinį ir fizinį ryšį. Trumpai tariant, oksitocinas – ateities planų hormonas.

Meilė atėjo iš Afrikos

Sistemas, užtikrinančias aistros, potraukio bei prieraišumo pasireiškimą žmonėse, turi ir kiti žinduoliai. Mokslininkai, tirdami oksitocino poveikį, dažnai naudoja bendruomeninius pelėnus (Microtus socialis), nes šie graužikai monogamiški ir labai prisiriša prie savo partnerių. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog pelėnams meilė reiškia tą patį, ką ir žmonėms.

Manoma, kad meilės tarp žmonių atsiradimo atskaitos taškas – ankstyvoji žmogbeždžionių evoliucija.

Prieš 8 mln. metų kintantis Vakarų Afrikos klimatas privertė mūsų protėvius palikti retėjančius miškus ir persikelti į savaną. Atviroje erdvėje tekdavo nukeliauti didžiulius atstumus, taigi prieš kokius 4 mln. metų australopitekai, užuot toliau karstęsi po medžius, atsistojo ant dviejų kojų.

Atsitiesusios patelės nebegalėjo nešioti mažylių ant nugaros, ir maisto paieškos pasidarė sudėtingesnės. Užtat dvikojais tapusiems patinams rankos liko laisvos, taigi maisto pramanymas tapo jų darbų.

Be to, užuot suvalgę tą maistą čia pat, kur rado, mūsų protėviai ėmė jį nešioti taip pat toli, kaip patys keliavo. Evoliucinį pranašumą įgijo šeimos, kurios nariai pasiskirstė vaidmenis: patelės prižiūrėjo mažylius, patinai tempė „namo“ viską, kas valgoma.

Tokiomis pakitusiomis sąlygomis oksitocininė sistema įrodė esanti labai naudinga. Šiek tiek pažaidusi su smegenų neuronais, evoliucija priskyrė šio hormono atsakomybei dar ir sparčiai besivystančias australopitekų emocijas bei sąmonę (pagerėjusi mityba ir išsiplėtusios galimybės auklėti palikuonis smarkiai pakylėjo jų intelektinius gebėjimus). O tada… Nepraėjo nė trys milijonai metų, ir genų dar efektyvesnei kopijų gamybai sumanyti hormoniniai ir emociniai procesai apaugo storu kultūriniu sluoksniu. Netrukus religijos jau šlovino oksitociną, viduramžių menestreliai kūrė balades apie dopaminą.

Tačiau tai visai nereiškia, jog reikia pulti į neviltį, nes mes, žmonės, pasirodo, visiškai nekontroliuojame savo kūno nei elgesio, o romantiški išgyvenimai, kuriuos neretas sudedame į eiles, tėra cheminių ir kitokių reakcijų seka. Galų gale, kam, jei ne genams, geriau žinoti, kas mums yra geriausia, ko mums labiausiai reikia? Taigi tiesiog atsipalaiduokime ir mėgaukimės gyvenimu.

Įdomus faktas

Teorija, kad evoliucionuoja būtent genai, o ne organizmai, vadinama genocentrišku požiūriu. Dar 1976-aisiais jį išpopuliarino žinomas britų biologas Ričardas Dokinsas. Knygoje „Savanaudis genas“, išleistoje tais pačiais metais, jis aiškino, jog po to, kai cheminiu būdu atsirado DNR sekos, gebančios save kopijuoti, jos ėmė konkuruoti tarpusavyje. Pranašumo įgaudavo tie sekos fragmentai, kurie sugebėdavo atkurti save efektyviau už kitus. Ilgainiui genai ėmė koduoti fermentus, mokančius kopijuoti DNR, ir baltymus, sergstinčius juos nuo išorinio poveikio. Bet nors genų transportavimo ir dauginimo mašinos – tai yra gyvi organizmai – darėsi vis sudėtingesni, jų elgesį ir toliau lėmė ne pačių, o genų poreikiai.

Genocentriškas požiūris paaiškina tokius iš pirmo žvilgsnio nelogiškus reiškinius, kaip altruizmas ar genų konkurencija genome, kuomet kai kurie genai palikuonims perduodami dažniau nei kiti.

Meilės „dozė“

Alberto Einšteino medicinos koledžo Niujorke (JAV) profesorė Liusė Braun, pasitelkusi magnetinio rezonanso tomografiją, nustatė, jog įsimylėjėlių smegenyse tuo metu, kai jie galvoja apie savo partnerius, aktyvuojasi tos pačios zonos, kaip ir vartojant kokainą. Kitaip tariant, mintys apie mylimą žmogų teikia malonumą, prilygstantį narkotikams.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų