-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bet ar gali būti, kad tais atvejais, kai mažuosius mauglius įsivaikina mums giminingi primatai, grįžimas iš beždžionių bendruomenės į Homo sapiens visuomenę būna sėkmingesnis?
Džonas Sebunja Ugandos džiunglėse atsidūrė savo noru – jei taip galima pavadinti panikos apimto trimečio berniuko bėgimą, kur akys mato, kai tėvas jo akyse užmušė motiną.
Atogrąžų tankmėje vaikas praleido apie trejus metus, kol 1991-aisiais viena vietos kaimelio gyventoja pastebėjo jį vervetų – nykštukinių žaliųjų markatų būryje. Tą padaryti, tiesa, buvo nelengva, mat berniūkštis nedaug tesiskyrė nuo jų dydžiu ir taip pat mikliai karstėsi medžiais.
Moteris pakvietė pagalbon kaimynus ir nors gelbėjamas berniukas desperatiškai priešinosi, o beždžionėlės jam padėjo, kiek jėgos leido, – svaidė į žmones akmenis ir pagalius, bėglys galiausiai buvo sučiuptas.
Vaiko būklė buvo apverktina – visas kūnelis nusėtas žaizdomis ir mėlynėmis. Jo reabilitacija ir auklėjimu užsiėmė britų pora Polas ir Molė Vasvos. 1999 metais juos namuose aplankė žurnalistas Evanas Fergiusonas, vėliau šį susitikimą aprašęs laikraštyje „The Guardian“.
Pasak žurnalisto, mažasis Džonas kalbėjo tik suahilių kalba ir smarkiai mikčiojo, tačiau jo sakiniai buvo logiški bei sąmoningi. Pavyzdžiui, kai svečias paklausė, ar berniukui neskaudu, kad kiti vaikai į jį žiūri priešiškai, tas atsakė, jog skiriasi nuo kitų bendraamžių, todėl tie taip išreiškia savo susidomėjimą.
Džonas taip pat prisiminė, kaip beždžionės pirmą kartą atsargiai prisiartino prie jo, kaip jam iš pradžių buvo nepatogu miegoti medžiuose, kaip markatos jį mokė šokinėti nuo vieno medžio ant kito įsikibus lianų.
Įdomu tai, kad kai kartą globėjai Džoną nuvedė į zoologijos sodą pasimatyt su buvusiomis gentainėmis, jis tam tikrais garsais, šūksniais ir gestais puikiausiai susikalbėjo su niekada jo anksčiau nemačiusiomis markatomis.
O dar Džonas Sebunja, kaip išaiškėjo, turi talentą, padėjusį jam vėl adaptuotis žmonių visuomenėje, – jis puikiai dainuoja. Pastarąjį kartą, kai vyru domėjosi žurnalistai, jis gastroliavo su choru „Afrikos perlas“.
Ugandos Mauglio istorija – viena sėkmingiausių: sugrąžintas iš džiunglių, Džonas Sebunja puikiai prisitaikė visuomenėje. ARCHYVO nuotr.
Scenaristė ir fotografė Elena fon Šternberg, 2005 metais buvusi Sumatros saloje, parsivežė labai neįprastą pasakojimą apie mergaitę, išaugusią tarp orangutanų.
Grupė tyrėjų (kartu su jais ir Elena) į minėtą Indonezijos salą vyko ieškoti mažytės klajoklių genties kubu. Ir po šešių dienų kelionės drambliais po pelkėtas džiungles buvo čiabuvių svetingai sutikti.
Ekspedicijos dalyviai, tarp aborigenų pragyvenę apie savaitę, atkreipė dėmesį į maždaug 10 metų mergaitę. Ji smarkiai skyrėsi nuo gentainių – vaikščiojo nuoga, niekada nebendravo su kitais vaikais ir niekada nesišypsojo. O sykį išvis nutiko keistas dalykas: vieną vakarą, kai visi išsiskirstė po savo trobas, vaikas įsikorė medin – į gerų 15 metrų aukštį, – ir įsitaisė miegoti ant plačios šakos.
Rytą baltųjų žmonių laukė dar neįtikimesnis vaizdas: ta pati dešimtmetė milžinišku peiliu dorojo varaną ir kimšo į burną žalios mėsos gabalus.
Tarpininkaujant vertėjui, vienas genties medžiotojas papasakojo mokslininkams nepaprastą istoriją apie tai, kaip jų vado žmona su maža dukrele paklydo džiunglėse. Kad ir kiek ieškojo, jos tarsi skradžiai žemę prasmego.
Praėjo keleri metai, ir genties vadas medžioklėje pastebėjo medyje tupinčią orangutano patelę, prie krūtinės spaudžiančią žmonių vaiką. Atimti jo geruoju nepavyko – beždžionė iki paskutinio atodūsio gynė savo mažylę. Mergaitė irgi ne ką mažiau priešinosi. O kai išvydo po medžiu negyvą „motiną“, išsprūdo iš medžiotojų rankų ir prigludo prie beždžionės visu kūnu…
Kai gentį aplankė mokslinė ekspedicija, laukinukė joje gyveno jau apie šešerius metus. Ji išmoko vaikščioti kaip žmonės, tačiau ne kalbėti – gebėdavo ištarti tik kelis garsus. Kartais mergaitė nuklysdavo į džiungles, bet visada sugrįždavo. Gentainių manymu, ji taip ir neatleido žmonėms už tai, kad nužudė orangutanę, kurią laikė savo motina.
Graudi istorija, bet ji vis tik baigėsi iš dalies laimingai: tėvas susigrąžino iš džiunglių dukterį ir ji tapo mylima genties nare, užuot patekusi į abejingų globėjų ar mokslininkų rankas.
Pirmas istoriškai patvirtintas atvejis, kuomet žmonių vaikas buvo rastas gyvenantis tarp laukinių žvėrių, užregistruotas 1341 metais Vokietijoje – berniuką buvo priglaudę vilkai.
Sėkmingą vaikų išgyvenimą miškuose mokslininkai aiškina tuo, kad, atsidūrę laukinėje gamtoje labai maži, jie turi daugiau šansų prisitaikyti. Tačiau yra viena istorija, kurios mįslės specialistai neįmena iki šiol – tiesiog neranda tam logiško paaiškinimo.
Tai, beje, nutiko taip pat Sumatroje. 1977 metų vasarį penki vaikai iš kaimelio Lampungo provincijoje – pietinėje ir pačioje pelkėčiausioje salos dalyje, – išsiruošė į žūklę. Tačiau plaukdami pasroviui upe pateko į sūkurį, apvertusį jų valtelę.
Trys vaikai laimingai pasiekė krantą, bet vyriausioji iš jų – 12–metė Imjati, – ir dar vienas berniukas prapuolė.
Ieškota pražuvėlių labai ilgai. Kai galiausiai pavyko aptikti berniuko kūną, Imjati tėvai irgi apverkė savo dukterį – net surengė simbolinius šermenis.
Prabėgo pusseptintų metų… Trys medžiokliai, sykį klajoję po Sumatros džiungles, pelkės pakraštyje įsirengė stovyklą. Paryčiais nubudęs vienas iš medžiotojų išėjo iš palapinės ir skysto purvo baloje išvydo kažkokį gyvį ilgais susivėlusiais plaukais, primenantį žmogų. Pastebėjęs vyrą, tas pakėlė galvą, išleido kažkokį garsą ir… neteko sąmonės.
Medžiotojai puikiai žinojo Imjati istoriją, tad dėl viso pikto pargabeno keistą padarą į jos kaimą. Ten dingusios mergaitės motina jį apžiūrėjo ir… atpažino dukterį.
Tiesa, toji jokių jausmų neparodė. Nors turėjo būti jau 18-os, buvo to paties ūgio, kaip ir dingimo dieną, tesvėrė 25 kilogramus.
Per kelis mėnesius Imjati priaugo 6 kilogramus ir šiek tiek ūgtelėjo. Gydytojai tikino, kad ji visiškai sveika. Tačiau žmonių kalbos mergina taip ir neprisiminė. Kai išsigąsdavo arba supykdavo, jos mimika ir gestai tapdavo panašūs į beždžionės: Imjati susikūprindavo, imdavo siūbuoti ant sulenktų kojų ir tyliai urgzti. Trumpai tariant, niekuo nepanėšėjo į jauną moterį – geriausiu atveju, protiškai atsilikusią paauglę.
Kai Imjati istoriją perpasakojo visi Indonezijos laikraščiai, į policiją po kurio laiko kreipėsi vieno nuošalaus kaimelio gyventojas. Ir pareiškė, kad mergina – visai ne Imjati, o prieš porą metų dingusi 12-metė Masnami. Esą sklandė gandai, kad ją žmonės ne kartą matė tarp beždžionių.
Tačiau Imjati tėvai merginą grąžinti atsisakė. Niekas to labai ir nereikalavo – Masnami buvo našlaitė. Tad taip ir liko neaišku, kurią mergaitę medžiotojai rado džiunglėse.
Ne visi tiki Marinos Čapman išgyvenimo istorija. ARCHYVO nuotr.
Pati optimistiškiausia iš mauglių istorijų veikiausiai yra Marinos Čapman, atsidūrusios Kolumbijos džiunglėse kai jai tebuvo 5-eri. Ji net knygą apie tai parašė – „Mergaitė be vardo. Penkeri mano gyvenimo džiunglėse tarp beždžionių metai“. Papasakojo, kaip 1959-aisiais ją pagrobė iš tėvų namų, nuvežė į mišką, kaip ji bijojo ir laukė, kol ateis mama, tačiau pirmosios ją surado beždžionėlės kapucinai.
„Supratau, kad esu ne šiaip apsupta – mane stebi, – rašė Marina. – Aplinkui sėdėjo beždžionės… Jos buvo labai gražios. Kailiukas – pieniško šokolado spalvos, pilveliai šviesesni, ant ausų – „šepetėliai“ ir tamsios ilgakailės uodegos…“
Džiunglių gyventojos, anot Marinos, visaip maivėsi, žaidė ir erzino viena kitą. Jos panėšėjo į didelę draugišką šeimą, kurion priėmė ir žmonių vaiką. Ar bent jau nebuvo prieš jos buvimą greta.
Mergaitė išmoko valgyti tuos pačius vaisius, kokius valgė beždžionės, miegoti medžiuose, bendrauti kaip jos.
„Kai kurių garsų nesugebėdavau pakartoti net savo aukštu vaikišku balseliu, – vėliau rašys Marina. – Tačiau vienas pirmųjų garsų, kurį išmokau, buvo pavojaus signalas ir įspėjimas apie pavojų: skambus, čaižus, gerklinis.“
Suprantama, gyvenimas tarp beždžionių nebuvo labai patogus. „Aš nuolat kasiausi. Mano plaukuose apsigyveno daugybė vabzdžių ir kitų gyvių. Ant odos atsivėrė žaizdelės. Džiunglės buvo labai gražios, bet purvinos“, – prisimins Marina Čapman. Viena paguoda, kad naujosios gentainės jos neskriaudė.
„Jei supykdavau ant kurios iš jų, beždžionė atsiguldavo greta ant žemės, iškišdavo liežuvį ir imdavo virkauti taip parodydama, jog atsiprašo ir jaučiasi kalta“, – pasakodavo mergaitė.
Mariną galiausiai sugavo brakonieriai. Ir toliau jos istorija klostėsi it kokioje televizijos muilo operoje: mergina gyveno kaip beglobė, vertėsi prostitucija, buvo tapusi Kolumbijos mafiozų verge… O 1978 metais ištekėjo už anglo Džono Čapmano, susilaukė dviejų dukterų ir nugyveno normalų gyvenimą.
Dabar Marina – jau senelė. Bet jos džiunglių odisėja lig šiol daug kam kelia abejonių. Daug kam, tik ne artimiesiems. Dukterys augdamos išvis džiaugėsi turinčios tokią keistą mamą, mat toji linksmindavo jas ir jų draugus mikliai karstydamasi po medžius sode. Ko neseniai išmokė ir savo anūką.
Na, o kai kuriuos nesutapimus žmonos pasakojimuose Marinos vyras Džonas aiškina tuo, kad pernelyg daug išgyvenusios mergaitės protas dalį prisiminimų užblokavo. Juk net savo dabartinį vardą ji esą gavo tik 14-os, patekusi į įtėvių šeimą.
