Tikėjime – kaip santuokoje: skyrybos gali būti skaudžios

Tikėjime – kaip santuokoje: skyrybos gali būti skaudžios

Teisingumo ministerijos turimais 2017 metų kovo mėnesio duomenimis, Lietuvoje buvo 1 300 įregistruotų ir į Juridinių asmenų registrą įtrauktų religinių bendruomenių, bendrijų ar kitų religinių organizacijų. Iš jų – 1 113 tradicinių religinių organizacijų ir 187 tradicinėmis nelaikomos religinės organizacijos.

Apie religines bendruomenes ir bendrijas, jų įregistravimą, valstybės pripažinimą kalbamasi su Teisingumo ministerijos Teisinių konsultacijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriaus vyriausiuoju specialistu Donatu GLODENIU.

Kaip vyksta religinės bendruomenės registravimo ir pripažinimo procesai? Juk jei registruota, dar nereiškia, kad pripažįstama valstybės.

– Bet kokia Lietuvoje susibūrusi asmenų, išpažįstančių tam tikrą religiją, grupė gali rinktis ir išpažinti savo tikėjimą. Bet jei nori veikti kaip juridinis asmuo, samdyti darbuotojus, nuomotis patalpas ir panašiai, turi parengti dokumentus registruotis. Vadinasi, surengti susirinkimą, surašyti jo protokolą, parengti įstatus, tada kreiptis į Teisingumo ministeriją ir užpildyti reikiamus dokumentus.

Į registraciją gali pretenduoti grupė pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių, kurioje yra bent 15 narių. Bet ir įregistruota bendruomenė netampa iš karto valstybės pripažinta. Valstybės pripažinimas – visai kita procedūra. Jį įgyja ne religinės bendruomenės, o bendrijos. Viena bendruomenė negali prašyti pripažinimo. Bet jeigu atsiranda daugiau tokių pačių ir jos susijungia į bendriją, kuri taip pat yra juridinis asmuo, tai praėjus 25 metams po pirmosios bendruomenės įregistravimo gali kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo. Seimas priima nutarimą. Prieš tai jis kreipiasi į Teisingumo ministeriją, prašydamas pateikti išvadą.

Kaip minėta, religinė bendrija gali būti valstybės pripažinta, jeigu Lietuvoje veikia mažiausiai 25-erius metus, jeigu jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai, jeigu ji turi atramą visuomenėje – tai yra jei neišnyks artimiausiu metu: turi pakankamai sekėjų, tradicijas, institucinę struktūrą ir visa kita, kas reiškinį padaro ilgalaikį.

D. Glodenis

Teisingumo ministerijai pateikus išvadą Seimui, jis sprendžia balsuodamas. Tik tada bendrija pripažįstama – arba nepripažįstama – Lietuvos kultūrinio, socialinio ir dvasinio palikimo dalimi.

Lietuvoje taip pat yra vadinamosios tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos. Jos – visos devynios – įvardytos įstatyme: lotynų apeigų Katalikų bažnyčia, graikų apeigų Katalikų bažnyčia, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, musulmonai sunitai, judėjai ir karaimai.

Visos jos savo istorija siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus – turi mažiausiai 300 metų tradiciją. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, ši kategorija yra nepildoma. Nebent praeitų labai ilgas laikas ir atsirastų nauja religinė bendrija, kuri turėtų tokią pačią šimtmečių istoriją.

O ką suteikia religinei bendrijai valstybės pripažinimas, kad jo taip siekiama?

– Yra keletas teisių, kurias jos įgyja. Paminėsiu dvi. Viena jų – santuokos, sudarytos valstybės pripažintoje religinėje bendrijoje, yra įtraukiamos į valstybės apskaitą. Tai reiškia, kad santuokos, sudarytos toje bažnyčioje, nereikia kartoti civilinės metrikacijos įstaigoje. Tiesiog dokumentai iš religinės bendrijos pateikiami civilinės metrikacijos skyriui ir santuoka įregistruojama. Kita teisė – religinė bendrija gali dėstyti savo tikybą mokykloje.

Santuokų įregistravimo teisės pasiekiama gana lengvai – reikia sutvarkyti tam tikrus formalumus, susitarti su metrikacijos įstaiga, pakeisti teisingumo ministro įsakymą dėl konfesijų, kurios gali tai daryti, o dėl tikybos dėstymo yra gerokai sudėtingiau.

Šiuo metu yra keturios valstybės pripažintos religinės bendrijos: Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga, Septintosios dienos adventistų bažnyčia, Evangelinio tikėjimo krikščionių sekmininkų sąjunga ir Lietuvos naujųjų apaštalų bažnyčia. Nė viena jų savo tikybos nedėsto mokyklose. Tam, kad būtų galima tai daryti, reikia surinkti pakankamą mokinių grupę, prieš tai parengti ir patvirtinti programą. Net ir ne visos tradicinės religinės bendrijos moko tikybos mokykloje.

Šiuo metu valstybės pripažinimo siekia senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ ir Jehovos liudytojai. Kokioje svarstymo stadijoje yra šie klausimai?

– Baltų religinė bendrija pateikė prašymą, o ministerija pateikė teigiamą išvadą Seimui. Jau buvo svarstymas, tačiau dar nebuvo galutinio balsavimo. Kažkada rudenį šis klausimas turi būti keliamas iš naujo.

Valstybės pripažinimo siekianti Jehovos liudytojų religinė bendrija prašymą pateikė metų pradžioje. Teisingumo ministerija dar nėra parengusi išvados.

Yra religinių bendrijų, kurios siekė šio statuso, bet negavo?

– Siekė Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia ir kol kas negavo. Tai gana nedidelė religinė bendrija. Prašymą jie pateikė jau prieš 15 metų. Teisingumo ministerija pateikė išvadą Seimui, bet Seimas jos nesvarstė. Taigi galima sakyti, kad valstybės pripažinimo ši bažnyčia negavo, tik ne dėl to, kad buvo nuspręsta jo neduoti, o tiesiog nesvarstytas šis klausimas.

Kiek atsiranda tokių religinių bendruomenių, kurių neleidžiama registruoti, nes jų veikla, tarkime, prieštarauja įstatymams?

– Iki šiol faktiškai visos religinės bendrijos, kurios siekė registruotis kaip religinės bendrijos, buvo įregistruotos. Buvo keli atvejai, kai ministerija atsisakė tą daryti.

Viena bendruomenė – bijau pameluoti sakydamas jos pavadinimą, nes tai buvo gana seniai, – nebuvo užregistruota. Atsisakyta buvo ne dėl to, kad jos veikla būtų pažeidusi įstatymus, bet dokumentai buvo visiškai nesutvarkyti, nebuvo aišku, nei kuo ji tiki, nei kaip. Bendruomenė kreipėsi į teismą ir bylą pralaimėjo. Kiek žinau, kurį laiką jos nebėra.

Kitas atvejis buvo Ošo meditacijos centras. Jį buvo atsisakyta registruoti. Pirmą kartą turbūt dar 1997 metais, antrą kartą – 2002-aisiais ar 2003 metais. Ši organizacija kreipėsi į teismą, bylą laimėjo ir ministerija meditacijos centrą įregistravo.

Ar būta tokių atvejų, kai registracijos ar valstybės pripažinimo siekė koks nors destruktyvus judėjimas?

– To nepasitaikė. Yra pasaulyje atskiri atvejai, kai religinių bendrijų veikla pasibaigė tragiškai. Pavyzdžiui, masinėmis savižudybėmis. Tokių atvejų Lietuvoje nebuvo. Bet prieštaringai vertinamų religinių bendrijų yra. Tie patys Jehovos liudytojai kai kur vertinami nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, maždaug prieš metus juos uždraudė Rusijoje. Rusija dėl to jau yra pralaimėjusi keletą bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Yra ir kitų Lietuvoje įregistruotų arba čia nepasirodžiusių religinių organizacijų, kurios vertinamos prieštaringai. Bet tai nebūtinai reiškia, kad jos savo veikla pažeidžia įstatymus.

O ar vykdoma kokia nors jų kontrolė?

– Nėra taip, kad kažkas stebėtų visas religines organizacijas. Bet jeigu religinė organizacija oficialiai vysto veiklą, ji, kaip organizacija, pagal Baudžiamąjį kodeksą atsakinga už pažeidimus, turi laikytis tam tikrų mokestinių reikalavimų. Yra įvairių sankcijų. Jeigu ta organizacija nėra juridinis asmuo, tai atsako atskiri jos nariai.

Tarp sankcijų yra išregistravimas?

– Taip. Jeigu religinės bendruomenės veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką, Teisingumo ministerija gali kreiptis į teismą dėl išregistravimo.

Kokia situacija Lietuvoje dėl sektų?

– Žiūrint, ką vadinsime sekta. Mūsų įstatymuose tokia sąvoka nevartojama. Tai nėra terminas, kuris vartojamas Lietuvos teisėje.

Sociologijoje sekta yra religinė grupė, atskilusi nuo pagrindinės bažnyčios, kadangi, pagal jos sekėjus, pagrindinė bažnyčia esanti nukrypusi nuo tikėjimo, kurį teisingai propaguoja vadinamoji sekta. Yra kitų apibrėžimų, kurie bando su žodžiu „sekta“ susieti visokius negatyvius reiškinius, bet Lietuvos teisė šios sąvokos nevartoja.

Ar būtų įmanoma mūsų šalyje įregistruoti religinę bendruomenę, kuri prieštarauja vietos tradicijoms?

– Bet kuri nekatalikiška religija prieštarauja katalikybės tradicijoms. Lietuvoje katalikai sudaro 77 procentus gyventojų. Vis dėlto visiems turi būti suteikta teisė išpažinti savo tikėjimą, koks jis bebūtų. Negalima dėl to, kad jis prieštarauja kažkokioms vietos tradicijoms, riboti žmonių teisės išpažinti savo tikėjimą.

Ar tai reiškia, kad įmanoma kaip religinę bendruomenę būtų įregistruoti ir satanistus?

– Vėlgi klausimas, kas tie satanistai ir ką vadinti satanizmu, kaip jie save apibūdina. Jeigu tai yra kapinių niokotojai, tai ir nebandys registruotis. Jeigu tai yra kokia nors sistema, turinti religijos elementų, jų prašymas būtų svarstomas.

Pasaulyje satanizmas egzistuoja ir kaip religija. Pavyzdžiui, JAV yra Šėtono bažnyčia. Labai daug kas priklauso nuo to, ką tie žmonės išpažįsta ir kaip tai daro. Vien pavadinimas neturėtų nieko lemti – svarbu veikla ir išpažįstamas tikėjimas, kiek jis atitinka įstatymus ir visuomenės moralę pačia griežčiausia prasme, faktiškai nustatomą įstatymais.

Ar dažnai ministerija sulaukia piliečių skundų dėl vienos ar kitos religinės organizacijos veiklos, poveikio jų artimiesiems ar jiems patiems?

– Tokių skundų pasitaiko. Paskutiniu metu kreipiasi dėl organizacijų, kurios nėra religinės bendruomenės. Jos gali būti įregistruotos kaip kokia nors viešoji įstaiga arba visai neįregistruotos. Yra daugiau tokių atvejų, kai dvasinis mokytojas propaguoja tam tikras tezes kaip dvasines vertybes už pinigus. Kartais kreipiasi tų asmenų sekėjų giminaičiai.

Ar įmanoma padėti tokiems žmonėms?

– Priklauso nuo situacijos. Įmanoma, kai, sakykime, akivaizdžiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Bet tao nelabai pasitaiko. Paprastai žmogus būna labai įsitraukęs į organizacijos veiklą, tuose kursuose palieka daug pinigų. Vienas dėl to susirūpina, o kitas – ne. Įsitraukusiam žmogui gali atrodyti, kad viskas gerai. Viskas ir gali būti gerai. Besikreipiantiesiems mes galime suteikti informacijos apie tą grupę, jeigu jos turime. Galime pakonsultuoti, kur toliau kreiptis, jeigu ta organizacija veikia neskaidriai, nemoka mokesčių ir panašiai.

Čia kaip pasirinkus ne tą sutuoktinį. Kažkas iš artimųjų gali būti labai nepatenkintas – ir pagrįstai. Tas žmogus gali iš tiesų išsiskirti ir galvoti, kad padarė kvailystę, prarado daug metų dėl netinkamų santykių, kurių, kaip vėliau suprato, neturėjo vystyti. Ką valstybė gali tokiu atveju padaryti? Visiškai nieko.

Pasaulis globalėja, gyvenimo tempas labai spartus ir žmonės neretai ieško atsvaros kraštutinumuose. Ar kaip specialistas nesate pastebėjęs, kad šiuo metu darosi aktyvesni įvairūs netradiciniai religiniai judėjimai, atsiranda naujų?

– Taip, jų atsiranda. Tačiau manau, kad ir nunyksta – visokios organizacijos, kursai ir dvasiniai mokymai. Man neatrodo, kad labai daugėtų asmenų, kurie dalyvauja tokiose grupėse. Šiek tiek tų judėjimų padaugėjo – tą parodė gyventojų surašymas, bet kad labai reikšmingai, negaliu pasakyti.

Kokių tikrai labai neįprastų religijų atstovai yra kreipęsi su prašymu įregistruoti Lietuvoje?

– Maždaug metų pradžioje buvo kreipusis Skrajojančio Spagečių Monstro Bažnyčia. Jie nesugebėjo parengti dokumentų. Bet tai nėra tikra religija – tai labiau pasišaipymas iš teizmo.

Komentarai

  • Mokinkimės mylėti savo artimus kaip patys save ☺

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų