-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Antrasis pasaulinis karas ir viena po kitos sekusios okupacijos su represijomis pakeitė viską: Lietuvos gyventojų sudėtį, gyvenimo būdą, tradicijas. Naujajai pokario – sovietų valdžiai to nepakako – ji bandė užgniaužti ir žmonių tikėjimą.
Sovietų valdžios ideologijai prieštaravo bet kuri religija, tad žydai, kaip ir kitų konfesijų atstovai, irgi susidūrė su režimo netolerancija ir priešiškumu.
Tarpukariu net ir nedideli Lietuvos miesteliai neretai turėjo ne po vieną sinagogą, mat pačios žydų bendruomenės buvo gausios. Karas viską pakeitė. Provincijoje žydų beveik neliko, nemaža dalis sinagogų buvo sugriautos arba vėliau nacionalizuotos sovietų ir nuniokotos.
Pokariu dar gana gausios didesnių miestų judėjų bendruomenės darė viską, kad susigrąžintų savo maldos namus. Deja, dažniausiai jų siekiai buvo beviltiški.
Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja daktarė Regina Laukaitytė pasakoja, jog pokariu Sovietų Sąjungoje žydus gelbėjo vadinamieji minjanai, arba maldos kvorumas: pakako, kad susirinktų 10 vyrų, įskaitant ir vyresnius nei 13 metų berniukus, ir galėjo vykti pamaldos.
„Tai reiškia, kad žydai galėjo praktikuoti judaizmą neturėdami sinagogų, neturėdami rabinų“, – aiškina istorikė.
Sinagogos karui pasibaigus Lietuvos žydams buvo grąžintos vos dvi – Vilniuje ir Kaune. Kitų miestų ir miestelių judėjai, kad ir kiek prašė perduoti bendruomenėms išlikusius maldos namus, nieko nepešė.
Ypač atkaklūs buvo Šiaulių, Klaipėdos ir Panevėžio žydai: iš pradžių kreipęsi į vietos valdžią, jie ilgainiui pasiekė religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį ir net Ministrų tarybą. Šiauliečiai dukart rašė į Maskvą – pačiam Josifui Stalinui. Tačiau susigrąžinti sinagogų nepavyko.
„Mes neturime nė vienos katalikų bažnyčios ar stačiatikių cerkvės, kuri būtų nugriauta, arba kurioje sovietmečiu būtų atidaryta parduotuvė, pirtis ir panašios įstaigos. O žydų sinagogos buvo griaunamos arba iš karto po karo pritaikytos tokiems tikslams.“
Daktarė R. Laukaitytė
Panevėžyje prašymai grąžinti vienintelę likusią po vokiečių okupacijos nesugriautą sinagogą Laisvės aikštėje rašyti nuo pat 1945 metų. Bet, kaip sako daktarė R. Laukaitytė, valdininkai vis rasdavo pretekstą jų netenkinti.
Iš pradžių Panevėžio žydų bendruomenei atsakyta motyvuojant tuo, kad ji neturi rabino. Tuomet toji iš savų žmonių išsirinko rabiną Giršą Dudakovą – jis turėjo dvasinį išsilavinimą, prieš karą mokėsi Panevėžio ješivoje. Bet sovietų valdžia ir toliau atkakliai bendruomenės neregistravo. Tad iš tikrųjų miesto judėjai savo religines apeigas atlikdavo, sovietų valdžios pareigūnų traktavimu, nelegaliai.
„Nelegalumą nulėmė sovietų valdžios politika. Juk judėjų bendruomenė galėjo būti įregistruota ir veikti viešai, teisėtai, tačiau negavusi tokio leidimo buvo priversta veikti pogrindyje“, – pasakoja daktarė R. Laukaitytė.
Jei tiksliau, Panevėžyje buvo susiformavusios trys tokios religinės žydų bendruomenės. Žmonės rinkdavosi kurio nors bendruomenės nario namuose, ten rabinas ir atlikdavo apeigas.
Panevėžyje prašymai grąžinti vienintelę likusią po vokiečių okupacijos nesugriautą sinagogą Laisvės aikštėje rašyti nuo pat 1945 metų. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.
Tuo metu oficialiai įteisintosios Kauno ir Vilniaus sinagogos per žydų religines šventes nesutalpindavo žmonių, nes judėjai suvažiuodavo iš visos Lietuvos.
Pasak daktarės R. Laukaitytės, yra išlikę religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio pranešimų apie tai, kad Vilniaus Komjaunimo gatvę (dabar – Pylimo), kurioje stovi sinagoga, užtvindydavo tiek žmonių, jog sustodavo net viešasis transportas.
„Religinių tradicijų buvo laikomasi“, – patvirtina istorikė.
Mažesniuose miesteliuose švenčių šventimas sovietmečiu, anot jos, persikėlė šeimų lygmenį, privatų religijos išpažinimą – kaip dažnu atveju ir lietuvių katalikų.
„Jeigu žmogus turėjo religingus tėvus, buvo išaugęs religingoje šeimoje, bet padarė kokią nors karjerą, negalėjo eiti į savo miestelio bažnyčią. Dėl dvasinių reikalų jis važiuodavo į kitą miestelį, kur galėjo likti neatpažintas. Šeimose nesiafišuodami žmonės švęsdavo ir Velykas, ir Kalėdas, ir kitas šventes, melsdavosi. Taip pat elgėsi ir judėjai“, – konstatuoja daktarė R. Laukaitytė.
1949-ieji, Lenino–buvusi ir dabartinė Laisvės aikštė su fone matomais žydų maldos namais, kurių grąžinimo bendruomenė taip ir nesulaukė. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.
Holokaustui sunaikinus ištisas judėjų bendruomenes įskaitant ir daugybę rabinų, Lietuvoje po karo tebuvo išsigelbėjusi vos dalelė vietos žydų. Tačiau ji, pasak daktarės R. Laukaitytės, netrukus ėmė pildytis karo metus evakuacijoje praleidusiais žydais ir tais, kurie čia atvyko su paskyrimais dirbti iš kitų sąjunginių respublikų.
„Lietuvą užplūdo rusakalbiai partinės administracijos veikėjai, įvairių sričių tarnautojai. Dauguma jų buvo komunistų partijos nariai, bet atvyko su šeimų nariais, tarp kurių buvo ir religingų“, – pasakoja ji.
Istorikės teigimu, 1959 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo apie 25 000 žydų. Bet vietinių, gyvenusių čia dar prieškariu, mažai: karui pasibaigus labai daug jų pasistengė išvykti iš Sovietų Sąjungos.
Motyvų tam, pasak daktarės R. Laukaitytės, turėta daug. „Bet turbūt pagrindinis buvo tas, kad kone visa bendruomenė išžudyta ir jie nenorėjo gyventi tose kapinėse“, – sako ji.
Pirmiausia savo sienas atvėrė Lenkija. Tie, kurie prieš 1939-uosius metus buvo Lenkijos piliečiai, galėjo repatrijuoti į kaimyninę šalį, iš šia galimybe pasinaudojo daugelis – ne tik žydų, bet ir rusų, lietuvių.
Vėliau atsirado galimybė emigruoti į Izraelį. Tad žydų bendruomenė sovietmečiu, įskaitant ir atvykusius po karo, Lietuvoje mažėjo, kartu mažėjo ir judėjų. Tuo labiau kad, pasak istorikės, religiniai jų poreikiai Sovietų Sąjungoje nebuvo toleruojami.
„Žydų judėjų gyvenimas sovietmečiu buvo sunkus. Jie gyveno religijai priešiškoje valstybėje, be to, senoji Lietuvos judėjų kultūra susidūrė su atvykusių iš Sovietų Sąjungos žydų tradicijomis“, – sako, kad vyko sudėtingi procesai, ji.
ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.
Daktarė R. Laukaitytė primena, kad judaizme itin svarbūs religiniai ribojimai – tikintys žydai valgo ne bet kokį maistą, privalo laikytis šabo – taigi šeštadieniais negali dirbti. Tad sovietų okupacijos metais jie susidūrė su labai rimtomis problemomis.
Tiesa, pokariu, sako istorikė, žydai dar kurį laiką galėjo prieš religines šventes apsirūpinti tam tikrais specifiniais produktais pagal maisto korteles. Pavyzdžiui, keletą metų buvo skiriami tam tikri mėsos limitai ir susitariama, kad žydų skerdikai mėsinėse galės papjauti gyvulį taip, kaip reikalauja jų tradicijos. Būdavo skiriama ir miltų norma macams.
„Po karo ta sistema kažkiek funkcionavo, – pripažįsta daktarė R. Laukaitytė. – Aišku, ne Panevėžyje, Šiauliuose, bet Vilniuje, Kaune – taip.“
Bet vėliau jos buvo atsisakyta.
„Juk religija sovietinėje visuomenėje buvo laikoma opijumi liaudžiai ir niekas nesiruošė tikintiesiems pataikauti“, – priduria istorikė.
Žinoma, žydai ir toliau reikalingais produktais apsirūpindavo patys – rasdavo būdų. Net jei kaskart rizikavo būti apkaltinti, esą spekuliuoja pagal ritualinius reikalavimus skersta mėsa ar namuose keptais macais. Čia jau, pasak istorikės, viskas priklausė nuo vietos valdžios tolerantiškumo.
Tik į tikinčiųjų žydų pageidavimus švęsti šabą sovietų valdžia, suprantama, net neketino atsižvelgti.
„Žydai yra pasaulyje išsibarsčiusi tauta. Jai pavyko išsaugoti savo tapatybę vien dėl tos religinės tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą.“
Daktarė R. Laukaitytė
„Įdomu, kad po karo Sovietų Sąjungoje, kur buvo dideli judaizmo centrai, – pavyzdžiui, Odesoje, – religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinių ataskaitose minėjo, kad judėjai per šabą neina į darbą, nedirba parduotuvės, apmiršta pusė miesto“, – pasakoja daktarė R. Laukaitytė.
Bet, anot jos, tik labai didelės judėjų bendruomenės turėjo tokią laisvę – demonstruoti savo religingumą: juk nenubausi tūkstančių žmonių. Lietuvoje niekas tikinčiųjų poreikių nebepaisė.
Ir vis dėlto daktarė nemano, kad buvo kažkoks lūžio taškas, po kurio, galima būtų sakyti, žydų bendruomenė, susidūrusi su režimo vis statomais užtvarais, atsisakė judaizmo ir prasidėjo kažkokie negrįžtami procesai. Pasak jos, nors Lietuvoje tebeveikia tik dvi sinagogos, jos turėjo ir tebeturi savo bendruomenes. Be to, pasak istorikės, žydas yra sunkiai atskiriamas nuo judaizmo.
„Žydai yra pasaulyje išsibarsčiusi tauta. Jai pavyko išsaugoti savo tapatybę vien dėl tos religinės tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Todėl visose valstybėse žydai yra labai homogeniška bendruomenė“, – pabrėžia daktarė R. Laukaitytė.
Vis dėlto po holokausto, aplinkybėms privertus gyventi sovietinėje visuomenėje, dalies to homogeniškumo teko atsisakyti, pripažįsta istorikė. Jei iki karo žydų santuokos su katalikais buvo nepaprastai retos, o ir pati jų bendruomenė be galo uždara, tai sovietmečiu sudaryti santuoką su judėjumi tapo fiziškai nebeįmanoma. Labai maža bendruomenė turėjo atsiverti.
Krekenavos miesteliui priklausiusios senosios žydų kapinės – vienos tų, iš kurių po karo liko tik fragmentai – jau sovietmečiu jų teritorijoje tarp antkapių buvo ganomi gyvuliai. P. ŽIDONIO nuotr.
Dar viena skaudžia tema pokariu tapo žydų kapinės.
Jos, kaip ir sinagogos, daktarės R. Laukaitytės pasakojimu, buvo pradėtos naikinti dar vokiečių okupacijos metais, kentėjo nuo vandalų. O iš karto po karo nebeliko bendruomenių, galėjusių jomis pasirūpinti. Tad Lietuvos žydų paveldas ir toliau buvo naikinamas ir niokojamas be jokių skrupulų.
Pasak istorikės, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus kurį laiką net nebuvo kam pasirūpinti masinių žudynių vietomis, kuriose visi žinojo esant užkastas holokausto aukas.
„Bendruomenės buvo išžudytos – vienas kitas išsigelbėjęs žydas neturėjo nei politinės įtakos ką nors pakeisti, nei lėšų“, – sako ji.
Vis dėlto būtent žydų iniciatyva buvo pradėta rūpintis holokausto aukų atminimu ir paminklų joms pastatymu – lėšas tam bendruomenės rinko visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau iš karto susidūrė su oficialiąja sovietų valdžios politika netoleruoti įrašų paminkluose, kad tai – būtent žydų žudynių vietos. Kadangi kartu žudyti ir kitų tautų žmonės – rusai, ukrainiečiai, lenkai, lietuviai, aukas reikalauta vadinti tarybiniais piliečiais.
Tuo metu buvusios senosios žydų kapinės daug kur baigė išnykti nuo žemės paviršiaus.
„Kadangi jose buvo tradicija statyti antkapinius akmenis, po karo tie imti naudoti kitų religijų antkapiniams paminklams. Dar blogiau – valdžia tai toleravo“, – sako daktarė R. Laukaitytė.
Taip daugelis žydų kapinių buvo nusiaubtos, paverstos ganyklomis. Išvartyti paminklai ne tik išvežioti į kitas kapines – akmenys pradėti naudoti net kaip statybinė medžiaga. Tai buvo visuotinai paplitusi praktika: antkapiniai nuo žydų kapų atsidūrė laiptuose, gatvių grindiniuose.
„Turiu pasakyti, kad net pats religinių kulto reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvoje Bronius Pušinis, įsitikinęs stalinistas, su dideliu įkarščiu naikinęs visų tikybų maldos namus ir religines tradicijas, buvo pašiurpęs dėl žydų kapinių naikinimo būdų ir mastų, rašė apie tai Antanui Sniečkui ir vyriausybei“, – istorikė priduria, kad, pagal sovietinius įstatymus, uždaromus maldos namus buvo galima naudoti tik kultūros, švietimo reikmėms. Tačiau daugybė sinagogų, užuot priglaudusios muziejų ekspozicijas, virto sandėliais ar sporto salėmis.
„Mes neturime nė vienos katalikų bažnyčios ar stačiatikių cerkvės, kuri būtų nugriauta, arba kurioje sovietmečiu būtų atidaryta parduotuvė, pirtis ir panašios įstaigos, – primena daktarė R. Laukaitytė. – O žydų sinagogos buvo griaunamos arba iš karto po karo pritaikytos tokiems tikslams.“
Tas pats likimas ištiko ir kapines. Pagal sovietinius įstatymus uždarius kapines, jose dar 25 metus nebuvo galima jokia veikla – žmonės, kurių artimieji ten buvo palaidoti, turėjo teisę juos perlaidoti kitur. Deja, žydų kapinių atveju to visiškai nepaisyta. Pasak istorikės, Prienuose iki 
šiol yra senos, nenaudojamos katalikų kapinės, o šalia už tvoros buvusiose žydų kapinėse seniai neliko nė akmens – jų vietoje buvo pastatyta mokykla. Ir panašių pavyzdžių pilna Lietuva.
Komentarai
-
- gėda istorikei
- 11:26 2020.12.31
Rodyti visus komentarus (1)“ mes neturime nė vienos katalikų bažnyčios ar stačiatikių cerkvės, kuri būtų nugriauta ar kurioje sovietmečiu būtų atidaryta parduotuvė pirtis ar panašios įstaigos“ GĖDA, taip teigiančiai mokslų daktarei R. Laukaitytei. Ar ji visiška neišmanėlė, ar tyčia skleidžia netiesą?
Kauno Prisikėlimo bažnyčioje sovietmečiu veikė Radijo gamyklos cechai, senojoje Šančių bažnyčioje buvo kariškių sandėliai, Kauno jėzuitų bažnyčioje buvo makulatūros sandėlis, veikė šaudykla, buvo pirtelė su baseinu, Kauno Gertrūdos bažnyčioje veikė medicinos reikmenų parduotuvė, Kauno Jurgio bažnyčioje veikė vaistų sandėlis, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia paversta daržovių sandėliu, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje veikė bakalėjinių prekių sandėlis ir tik vėliau dailės muziejaus ekspozicija, A. Vivulskio projektuota ir beveik baigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje visiškai nugriauta (jos koplyčioje pamaldos veikė vyko iki 1962 m.), Alytaus cerkvė (dabar šv. Kazimiero bažnyčia) gamyklos sandėlis vėliau klubas. Manau istorikė turėtų žinoti ir daugiau pavyzdžių.