Sovietmečiu dalyvavimas bet kokiose religinėse apeigose ar kryželio net nešiojimas galėjo užtraukti persekiojimus, o blogiausiu atveju – ir kainuoti ateitį: studijas, galimybę įsidarbinti, karjerą. ASOCIATYVI PB ARCHYVO nuotr.

Teroru, kratomis ir grasinimais. Tikėjimo tvirtybės sovietai nepalaužė

Dėl sovietų valdžios antibažnytinės politikos nukentėdavo ne tik dvasininkai, bet ir eiliniai piliečiai, tenorėję išpažinti savo tikėjimą.

Sovietmečiu Bažnyčia ir religija buvo režimo priešai, su kurais kovota aršiausiai. Net, atrodytų, toks paprastas dalykas – kryželio nešiojimas ant kaklo – grėsė didžiuliais nemalonumais. Ką jau kalbėti apie religinės literatūros platinimą ar dvasininkų dalyvavimą pogrindinėje veikloje.

Tačiau jokios sankcijos nei represijos neatgrasė Lietuvos žmonių nuo jų tėvų tradicijų, nesutrukdė elgtis, kaip jiems liepė sąžinė.

Normalių santykių nebuvo

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė, tyrinėjusi, kas apie to meto įvykius Panevėžio krašte rašyta bene reikšmingiausiame pogrindiniame leidinyje – 1972–1989 metais slapta spausdintoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, sako pastebėjusi dvi ryškias kryptis.

„Kronikos“ iniciatoriai ir leidėjai dvasininkai atvirai skelbė apie savo veiklos suvaržymus. Bausti, galima sakyti, už viską, kas įeina į jų pareigas, – vaikų katekizaciją, ligonių lankymą ligoninėse, už vaikų neišvarymą iš Bažnyčios, – patirdavę kliūtis stojant į seminariją, akiplėšiškus trukdymus pamaldų metu, kunigai kiekvieną tokį atvejį fiksavo popieriuje.

Varžytos ir tikinčių pasauliečių teisės. Skaudžiausios pasekmės laukdavo tų, kurie prisidėdavo leidžiant ir platinant „Kroniką“. Tačiau didžioji dalis sovietmečiu nukentėjusių katalikų persekioti dėl elementariausių dalykų: kad lankydavo pamaldas, dalyvaudavo bažnytinėse procesijose ar tiesiog nešiojo kryželius, medalikėlius.

„Nebūtinai tai buvo vadinamieji Bažnyčios vidaus žmonės, bet ir paprasti piliečiai – bendruomenė plačiąja prasme“, – sako G. Kėvelaitienė.

Tokių parapijiečių balsu viešumoje tapdavo dvasininkai. Kaip tuomet, kai Panevėžio kunigai – net 130 jų – labai tiksliai išdėstė savo vyskupijos tikinčiųjų teisių suvaržymus „Kronikoje“: „Katalikų Bažnyčios normalius santykius su Lietuvos tarybine valdžia nuolatos drumsčia grubi tikinčiuosius įžeidžianti antireliginė propaganda, tarybinių pareigūnų išsišokimai, tikinčiųjų diskriminavimas darbovietėse, tarnautojų, mokytojų, moksleivių persekiojimas už religinių pareigų atlikimą.“

Gretos Kėvelaitienės teigimu, įsigaliojus sovietų valdžios antireliginei politikai ir patys menkiausi darbai Bažnyčios labui sukeldavo didelių nemalonumų. P. ŽIDONIO nuotr.

Kliuvo religiniai simboliai

Pasak G. Kėvelaitienės, „Kronikoje“ atsispindinčias naujienas apie tikinčiųjų teisių suvaržymus irgi galima skirstyti į dvi temas. Tai moksleivių teisių pažeidinėjimo ir netinkamo mokytojų elgesio atvejai bei tikinčiųjų veiklos laisvės ribojimai ir apribojimų įtaka darbovietėse, taip pat kratos namuose.

Pašnekovės pasakojimu, jau pirmuosiuose „Kronikos“ numeriuose galima rasti žinių apie nederamą kai kurių pedagogų elgesį su tikinčiais jaunuoliais.

Pavyzdžiui, 1973 metų gegužės pabaigoje Vabalninko technikume istorijos pamokos metu kažkas prasitarė, kad dvi merginos nešioja medalikėlius. Mokytoja, prišokusi prie vienos jų, grandinėlę nutraukė ir pasiėmė. Per kitą pamoką antroji mergina buvo pakviesta atsakinėti, bet normaliai to padaryti taip ir nespėjo – buvo nutraukta pareiškus „Dievas neišgelbėjo tavęs – gauni du“. Remiantis „Kronika“, abi merginos po šito turėjo apleisti technikumą.

Sklaidant pogrindinio leidinio puslapius, sako G. Kėvelaitienė, akivaizdu, jog sovietmečiu gana daug jaunimo nešiojo kryželius. Štai ir 1980 metais Biržų 2-osios vidurinės mokyklos direktorius, koridoriuje sulaikęs aštuntoką ir nusivedęs „pasikalbėti“, išbarė už kryželį ant kaklo, nuplėšė jį.

Kitu atveju mokytoja per pamoką berniukams liepė išeiti iš klasės, o mergaitėms buvo nurodyta atsisegti uniformų apykakles ir parodyti, ar nenešioja kryželių. Viena moksleivė jį turėjo, tad pedagogė ją išbarė ir įsakė daugiau mokykloje su kryželiu nesirodyti.

Iš KGB akiratin patekusių 979 vienuolių, devintojo dešimtmečio duomenimis, 70 buvo iš Panevėžio.

Visi visus sekė

„Tai buvo tiesioginiai išpuoliai mokyklose. Mokytojams buvo leidžiama rodyti nepagarbą ir smurtauti tikinčių mokinių atžvilgiu“, – apibendrina G. Kėvelaitienė.

Ir, deja, dalis vaikų kopijuodavo tokį suaugusiųjų elgesiu. Būta atvejų – konkrečiai 1977 metais, – kai paaugliai tyčiojosi iš besimeldžiančiųjų, apmėtydavo juos akmenimis.

Biržų tikintieji „Kronikoje“ skundėsi, kad juodinami kunigai ir išpažįstantieji katalikybę, – tokį laišką pasirašė penkios dešimtys biržiečių.

Pasak G. Kėvelaitienės, „Kronikoje“ yra ir Anykščių kunigo Juozo Janulio pareiškimas, adresuotas Panevėžio vyskupijos apaštališkajam administratoriui vyskupui dr. Romualdui Krikščiūnui ir Kapitulos nariams. Jame teigiama, kad rugsėjo 1-ąją aukštesniųjų klasių mokiniai ir jų tėvai, dalyvavę procesijoje, buvo terorizuojami mokytojų. Jaunuoliams grasinta, kad jei eis į bažnyčią, bus specialiai rašomos blogos charakteristikos, užkertamas kelias studijuoti aukštosiose mokyklose ir panašiai.

Tai, kas dabar neįsivaizduojama, G. Kėvelaitienės teigimu, sovietmečiu buvo valdžios skatinama norma. Tarkime, mokyklos direktoriui ir pavaduotojai išsikviesti mokinę į kabinetą, terorizuoti, tardyti, kodėl ji ne komjaunuolė, kodėl dalyvavo bažnytinėje procesijoje, visaip grasinti.

Savadarbis dauginimo aparatas – hektografas, – kuriuo buvo dauginama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 1980-aisiais Lietuvos KGB darbuotojai jį rado per vieną kratų ieškant „antisovietine veikla“ užsiimančių pogrindinės spaudos leidėjų. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Kaina – darbas

Septyniolika metų leistoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ netrūksta informacijos ir apie tai, jog suaugusiųjų tikinčiųjų teisės irgi buvo paminamos kiekviena pasitaikančia proga.

„Net patys menkiausi darbai Bažnyčios labui sukeldavo didelių nemalonumų, – sako G. Kėvelaitienė. – Žmonės neretai buvo net atleidžiami iš darbo, o priežastys galėjo būti labai įvairios.“

1974 metų balandį, reikalaujant saugumui, iš darbo buvo atleista tuometė Panevėžio miesto finansų skyriaus mašininkė. Manyta, kad ji – vienuolė.

Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytoja buvo išmesta iš darbo už tai, kad nešiojo kryželį. Pedagogei dar ilgai teko kęsti patyčias, ji negavo net virtuvės darbininkės darbo.

Kai kuriais atvejais vien fakto, kad žmogus lankydavosi bažnyčioje, užtekdavo darbui prarasti.

Tačiau pagrindinis sovietų saugumo taikinys buvo žmonės, bendradarbiavę leidžiant ir platinant „Kroniką“ bei kitą antisovietinę literatūrą. G. Kėvelaitienės pasakojimu, tokių tyrimų kulminacija tapdavo kratos privačių gyventojų namuose, ieškant religinių knygų, dokumentų (pageidautina su tikinčiųjų parašais).

Vienos Steponiškio kaimo gyventojos namuose darytos kratos ir šeimininkės tardymai aprašyti net keliuose „Kronikos“ numeriuose. Minima, kad, norėdama išvengti kratos, moteris pati atidavė tikinčiųjų pareiškimus su 40 parašų, tarp kurių buvo ir jos šeimos narių parašai. Tačiau to nepakako – bandyta iškvosti, kas jai davė pareiškimų tekstus, grasinta atimti motinystės teises, apklausta ir dukra.

Dėl maldaknygės apversdavo namus

Apskritai, pasak bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovės, valstybės saugumo pareigūnams sužinojus apie parašų rinkimą, iš karto būdavo pradedama ieškoti kaltininkų: žmonių namuose darytos kratos, grasinta kalėjimu, vyko tardymai.

„Kronikoje“ minima, kad 1973 metų pabaigoje krata padaryta ir pas Panevėžio miesto finansų skyriaus inspektorę. Moterį saugumas tardė, klausinėjo, iš kur gavo ir kam atidavė pareiškimus su parašais. Taip pat grasinta atleidimu iš darbo, teismais.

„Lietuvos TSR Prokuratūros pasiųstas ypatingai svarbių bylų tardytojas J. Vilutis keletą mėnesių terorizavo katalikus Panevėžyje vien už tai, kad jie rinko arba bent buvo įtarti rinkę parašus po pareiškimais, adresuotais tarybinei vyriausybei dėl tikinčiųjų diskriminavimo“, – pasakoja G. Kėvelaitienė.

Povilo Petronio, Perto Plumpos, Jono Stašaičio, Virgilijaus Jaugelio, Adolfo Patriubavičiaus, kaltintų leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir kitos religinės bei antisovietinės literatūros gaminimu ir platinimu, baudžiamosios bylos viršelis. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Kitų namuose ieškota ir rašomųjų mašinėlių, religinių knygų. Buvo paviešintas faktas, kad 1973-iųjų lapkritį paryčiui vienos panevėžietės namuose pradėta krata. Rasta daug religinių knygų, o pati krata, G. Kėvelaitienės žiniomis, užtruko visą dieną. Per tą laiką pas šeimininkės nuomininką saugumo darbuotojai rado kelias maldaknyges, religinių knygų, paveikslų.

Tą pačią dieną krata vyko ir Ramygaloje, bažnytinių drabužių skalbėjos namuose. Per kratą saugumo darbuotojai paėmė kelias mašinėle spausdintas religines knygas, smulkias brošiūras ir panašiai.

Rizikavo viskuo

G. Kėvelaitienės teigimu, būta ir kitokių istorijų – apie teismų procesus.

„Jų vyko gerokai daugiau, nei aprašyta „Kronikoje“. Tikintieji, padėję platinti katalikišką spaudą, buvo teisiami ir viešuose, ir uždaruose teismo posėdžiuose“, – sako ji.

Bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovės manymu, vienas ryškesnių teismo procesų vyko 1980 metų gruodžio viduryje. Posėdis vyko Vilniuje, Aukščiausiajame Teisme ir sutraukė daug žiūrovų. Buvo teisiami trys asmenys – antisovietinio pogrindinio periodinio spaudos leidinio „Perspektyvos“ leidėjai. Vėliau „Kronikoje“ buvo išspausdintas jų laiškas iš kalėjimo.

Buvo nukentėjusių ir dėl pačios „Kronikos“. Pasak G. Kėvelaitienės, buvo dvi grupės žmonių: vieni rašė, kiti redagavo „Kroniką“. Jei net už kryželio nešiojimą ar nuėjimą į bažnyčią buvo galima išlėkti iš darbo, tai bet kokia pagalba „Kronikai“ buvo laikoma dar didesniu nusikaltimu. Tad visi prisidėjusieji itin rizikavo. Panevėžietė vienuolė Ona Pranckūnaitė, dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, išeivijoje gyvenęs, Panevėžio rajone gimęs kunigas Kazimieras Kuzminskas, kurį laiką gyvenusi Anykščiuose Nijolė Sadūnaitė ir daugelis kitų mūsų krašto žmonių prisidėjo leidžiant ir platinant „Kroniką“.

Pasak G. Kėvelaitienės, iš KGB akiratin patekusiu 979 vienuolių, devintojo dešimtmečio duomenimis, 70 buvo iš Panevėžio. Iš 19 anketas užpildžiusių Panevėžyje gyvenusių Dievo Apvaizdos seserų 7 tvirtino ir platinusios „Kroniką“.

Kunigas K. Kuzminskas platino „Kroniką“ JAV, rūpinosi lėšų rinkimu jai versti ir pan. Jo rūpesčiu Čikagoje išleisti visi „Kronikos“ sąsiuviniai – 10 tomų. Šio kunigo dėka „Kronikos“ knygos buvo siunčiamos kone į 140 šalių. Ją gaudavo radijo ir televizijos stotys, žinių agentūros, bibliotekos, dvasininkai, diplomatai, universitetai, tarptautinės organizacijos ir pan.