Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovės Angelės Mikelinskaitės teigimu, Kazimiero Vitkaus archyvas – išskirtinis: jame saugomi originalūs dokumentai, kurių daugiau niekur nėra. M. GARUCKO nuotr.

Teatro metraštininko palikimas

Teatro metraštininko palikimas

Aktorius Kazimieras Vitkus iki gyvenimo pabaigos buvo ištikimas Panevėžio dramos teatro scenai ir ypatingai misijai – fiksuoti visas jo gyvenimo akimirkas.

Legendinis Juozo Miltinio dramos teatras žinomas ne vien Lietuvoje. Sovietmečiu žiūrėti spektaklių į Panevėžį žmonės plaukdavo iš visos Sovietų Sąjungos. Vienas šio teatro aktorių Kazimieras Vitkus buvo metraštininkas, per fotoaparato objektyvą fiksavęs svarbias akimirkas. Jo palikimas prieinamas ir visuomenei.

Kazimieras Vitkus. PAVB FKV nuotr.

Kazimieras Vitkus. PAVB FKV nuotr.

Retas archyvas

Šiemet Kazimierui Vitkui būtų sukakę šimtas metų. Į Kauno darbo rūmų vaidybos studiją, kuriai tuo metu vadovavo Juozas Miltinis, jis pateko vos septyniolikos. Kartu su Maestro atvyko ir į Panevėžį – tapo vienu pagrindinių režisieriaus suburtos teatro grupės, su kuria jis pastatė geriausius savo spektaklius, aktorių.

Teatre K. Vitkus sukūrė daugiau nei 120 vaidmenų. Be to, nuo 1959-ųjų filmavosi Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos kino studijų juostose, kur įkūnijo dar apie dvi dešimtis personažų. 1965 metais K. Vitkui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio artisto, o 1981 metais – LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.

Tačiau be pagrindinio pašaukimo – scenos, aktorius turėjo nuo jos neatsiejamą pomėgį: teatro istoriją.

Per daugybę metų K. Vitkus sukaupė milžinišką teatro archyvą, kuriame – nuotraukos ir negatyvai, skaidrės, repeticijų įrašai, dokumentai, kitkas. Visa ši medžiaga nuo 1996 metų saugoma Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centre.

Centro vadovės Angelės Mikelinskaitės pasakojimu, K. Vitkaus žmona Viktorija Vitkienė pasirūpino, kad jos testamente išsakyta paskutine valia archyvas būtų perduotas J. Miltinio palikimo studijų centrui ir taptų prieinamas visuomenei.

„Archyvas ypatingas tuo, kad tai originalūs dokumentai, kurių daugiau niekur nėra“, – sako A. Mikelinskaitė.

Įamžinta kiekviena akimirka

K. Vitkaus fondą sudaro tūkstančiai nuotraukų, kuriose užfiksuotas trupės gyvenimas, išvykos į gastroles, spektakliai ir kita teatro kasdienybė. Juolab kad, pasak A. Mikelinskaitės, K. Vitkus vedė ir aktorių užimtumo dienoraščius. Tai – taip pat labai svarbus palikimas.

„Šiandien mes galime sužinoti, atrinkti, kiek ir koks aktorius vaidino spektakliuose, kokius turėjo vaidmenis. Tai be galo svarbi medžiaga – tikslinantis informaciją, rašant darbus, tyrinėjant“, – pasakoja ji.

Aktoriaus palikimą sudaro ir savita, paties sukurta fotografijų archyvavimo sistema. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Aktoriaus palikimą sudaro ir savita, paties sukurta fotografijų archyvavimo sistema. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Išsamūs ir J. Miltinio palikimo studijų centre saugomi K. Vitkaus surinkti iškarpų apie teatrą rinkiniai. Pasak A. Mikelinskaitės, juose – beveik viskas, kas buvo spausdinama apie Panevėžio dramos teatrą nuo pat jo įsikūrimo: aktorius, spektaklių pastatymus, išvykas, gastroles… Medžiaga suskirstyta laikotarpiais ir sukaupta vienoje vietoje – nereikia ieškoti atskiruose žurnaluose, laikraščiuose. Straipsniai tiek iš Lietuvos spaudos, tiek visos Sovietų Sąjungos ir ne vien lietuvių kalba.

„Kai kurie perrašyti, kai kurie atšviesti. Kiek galėjo, kiek buvo įmanoma ir leido galimybės, tiek surinko“, – aktoriaus atsidavimu žavisi J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė.

Scena iš Panevėžio teatro pirmojo pastatymo – Juozo Miltinio 1941 metais režisuotas Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“, įamžintas tuomet dar pradedančio fotografo Kazimiero Vitkaus. PAVB FJM nuotr.

Scena iš Panevėžio teatro pirmojo pastatymo – Juozo Miltinio 1941 metais režisuotas Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“, įamžintas tuomet dar pradedančio fotografo Kazimiero Vitkaus. PAVB FJM nuotr.

Nuo pat ištakų

Fonde saugoma ir daugiau eksponatų, tačiau fotografijos – iškalbingiausia jo dalis.

K. Vitkus iš tos pirmosios J. Miltinio aktorių kartos vienintelis išsiskyrė tokiu pomėgiu. Dauguma kadrų, kuriuos aktorius ne tik užfiksavo, bet ir pats ryškino, nespalvoti. Tik paskutiniai jo fotografuoti spektakliai įamžinti spalvotose nuotraukose. Tačiau, A. Mikelinskaitės manymu, pirmosios fotografijos dėl to nėra mažiau vertingos – priešingai, dauguma labiau vykusios ir kokybiškesnės.

„Kazimieras Vitkus buvo ne tik jo kolektyvo narys, bet ir metraštininkas. Jo paliktas archyvas unikalus – saugome Panevėžio dramos teatro, kuris dabar pavadintas Juozo Miltinio vardu, informaciją nuo pat ištakų.“

A. Mikelinskaitė, JMPSC vadovė

Vaizdinė fondo medžiaga apima laikotarpį nuo 1938-ųjų iki 1993 metų, tai yra kone iki aktoriaus mirties. Pirmosios su teatru susijusios nuotraukos dar Kauno laikų – nuo Darbo rūmų vaidybos studijos, kuriai vadovavo J. Miltinis, įkūrimo. Tiesa, šios darytos dar ne paties K. Vitkaus.

Kazimieras Vitkus kruopščiai fiksavo ir užkulisinį teatro gyvenimą – pildė aktorių užimtumo dienoraščius. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kazimieras Vitkus kruopščiai fiksavo ir užkulisinį teatro gyvenimą – pildė aktorių užimtumo dienoraščius. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

„Kauno darbo rūmų vaidybos studijoje yra Panevėžio dramos teatro ištakos, nes ten buvo branduolys, pirmieji aktoriai, kurie į Panevėžį atvyko su Juozu Miltiniu. Pirmosios nuotraukos būtent iš to meto – iš repeticijų, susitikimų“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Vėliau aktorius įsigijo fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti pats. Taip pat archyvavo nuotraukas – buvo sukūręs savo sistemą, kurią irgi paliko J. Miltinio palikimo studijų centrui. Ji iki šiol išlaikyta nepakeista.

„Tai ir atspindi tam tikrą žmogaus požiūrį į dokumentą, į archyvą – kaip jis įsivaizdavo, kaip tai turėtų būti“, – pasakoja Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė.

1941-ųjų rugpjūtis. Iš kairės – Kazimieras Vitkus, Vaclovas Blėdis ir Donatas Banionis. PAVB FKV nuotr.

1941-ųjų rugpjūtis. Iš kairės – Kazimieras Vitkus, Vaclovas Blėdis ir Donatas Banionis. PAVB FKV nuotr.

Ryšys su praeitimi

A. Mikelinskaitės teigimu, K. Vitkaus fonde galima atsekti visą teatrinio gyvenimo vyksmą. Teatre nėra kito tokio aktoriaus, kuris taip sistemingai ir nuosekliai būtų rinkęs informaciją apie jį. Nežinoma kito tokio aktoriaus ir Lietuvoje, kuris taip nuo karjeros pradžios iki paskutinio savo spektaklio fiksuotų savo teatro gyvenimą.

„Kazimieras Vitkus buvo ne tik jo kolektyvo narys, bet ir metraštininkas, – pabrėžia Centro vadovė. – Jo paliktas archyvas unikalus – saugome Panevėžio dramos teatro, kuris dabar pavadintas Juozo Miltinio vardu, informaciją nuo pat ištakų.“

Aktoriaus surinkta medžiaga siekia pačias Panevėžio dramos teatro ištakas. Ir sudaro ją ne tik fotografijos – apstu rašytinės medžiagos, iškarpų albumų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Aktoriaus surinkta medžiaga siekia pačias Panevėžio dramos teatro ištakas. Ir sudaro ją ne tik fotografijos – apstu rašytinės medžiagos, iškarpų albumų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dabar K. Vitkaus fondu naudojasi daug kas. Jis įdomus patiems teatro žmonėms, aktoriams, teatrologams, studijuojančiam jaunimui – prireikus rašyti diplominį ar kursinį darbą. Nuotraukų prašo ir leidyklos iliustruoti knygoms.

Juozo Miltinio palikimo studijų centras rengia parodas – dabar daugiausia virtualias – aktorių, premjerinių spektaklių sukaktims pažymėti. A. Mikelinskaitės pastebėjimu, išvydę jose savo atvaizdus aktoriai dažniausiai nustemba.

„Ir labai susidomi – jiems tai galimybė sugrįžti į tą laiką, išvysti, kaip patys atrodė tuo metu. Fotografijos sukelia emocijas, prisiminimus – yra labiau jausmingas ryšys su fotografija“, – sako ji.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Miesto tapatybės dalis

A. Mikelinskaitė pasakoja, kad nuvykę į kitą miestą aktoriai visada fotografuodavosi prie svarbesnių kultūros ar kitų objektų. Tad dabar labai įdomu pažvelgti ne tik į nuotraukose įamžintus žmones, savo vardais ligi šiol garsinančius Panevėžį, bet ir į kraštovaizdį – kaip pasikeitė Biržų pilis, Pasvalio ar kito miesto urbanistinė aplinka.

„Nepaprastas jausmas, kai gali susikurti įspūdį, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar“, – šypsosi ji.

K. Vitkus fotografavo ne tik spektaklius ar gastroles, pramogines išvykas: į jo objektyvą patekdavo ir Panevėžio teatro aktorių asmeninis gyvenimas. Tad, sako A. Mikelinskaitė, nuotraukose galima išvysti daugiau nei tik teatro užkulisius: tai ir aktorių laisvalaikį, ir įvairias sukaktis – net vaikų šventes. Juolab kad Maestro buvo ne vieno teatro aktoriaus atžalų krikštatėvis.

„Juozo Miltinio laikų Panevėžio dramos teatro aktorių gyvenimas buvo tarsi vienos šeimos. Labai daug nuotraukose atspindėta privataus jų gyvenimo“, – sako Centro vadovė, dar sykį pabrėžiantis, jog K. Vitkaus sudėliotas archyvas svarbus ir įdomus kaip teatro atmintis.

„Tai mūsų miesto kultūrinės ir istorinės tapatybės dalis“, – sako A. Mikelinskaitė.

Komentarai

  • man isliks atmintyje mano mylimiausias giminaitis Kazimieras ir jo zmona Viktorija kol as gyvensiu iki gyvenimo pabaigos

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų