Albinas Bilinkevičius-Baltis. Fragmentas. Romo KAUNIEČIO archyvas

Tarsi paminklas neatpažintiesiems

Iš nebūties prikeltas partizano Albino Bilinkevičiaus-Balčio gyvenimas – savotiškas stebuklas.

Radus iki tol nežinomo poeto dienoraštį, iš pradžių nebuvo aišku, kas autorius, tad bet kuriame tyrinėjimų etape grėsė didelė tikimybė, jog plonytė gija iš praeities nutrūks. Tačiau detektyvą primenanti paini istorija galiausiai išsiraizgė Panevėžio rajone – ir atskleidė įdomių faktų.

Panevėžio apskrityje veikusios Vyčio apygardos partizano Albino Bilinkevičiaus-Balčio dienoraštis kartu su kitais rankraščiais, dokumentais buvo išsaugotas Vadokliuose.

2013 metais jį aptiko kraštotyrininkas, pokario istorijos entuziastas Vaclovas Slivinskas – Ramygalos gimnazijos muziejuje jis pastebėjo dar nematytas partizanų dokumentų kopijas.

Taip ir pradėtas vynioti šios istorijos siūlas.

Prilygsta stebuklui

Šio partizano gyvenimą tyrinėjęs Kėdainių krašto muziejaus vyriausiasis muziejininkas Vaidas Banys neabejoja: kažkas iš aukščiau reguliuoja tokius dalykus.

Juk per tiek metų galėjo daug kas nutikti – nugriauti namus, kuriuose saugotas partizano palikimas, neatsirasti susidomėjusių tyrėjų ar apie tai žinojusių ir ką nors apie praeitį papasakoti tebegalinčių žmonių.

„Šiek tiek mistikos, kad pavyko, kad tyrimas nepateko į aklavietę, nors taip galėjo nutikti kiekviename žingsnyje“, – muziejininkas įsitikinęs, kad paieškų istorija – tikras stebuklas,.

Kai tik pradėdavo atrodyti, kad tyrėjų pastangos niekur nenuves, atsirasdavo žmogus, su A. Bilinkevičiumi-Balčiu susijusių įvykių liudytojas, tad grąžindavo tyrimą į tiesų kelią.

Albino Bilinkevičiaus eilės iš jo eilėraščių sąsiuvinio. 1945 metų gruodžio 20 diena. KĖDAINIŲ KRAŠTO MUZIEJAUS fondai

Užuominų keliu

Ramygalos gimnazijos muziejus dokumentus pasiskolino iš vienos pedagogės, kuri, kaip paaiškėjo, juos gavo iš mokinės. Pastaroji vertingus popieriaus lapus rado močiutės sodybos užkrosnyje ir, vyresniems leidus, atnešė į mokyklą.

Pasirodo, istorinį turtą Vadokliuose buvo paslėpęs mokinės senelis, partizanų ryšininkas ir rėmėjas Vladas Burokas.

Deja, nebuvo žinoma, kam priklausė dienoraštis, kam – languoto popieriaus lapai su eilėmis.

Iš dokumentuose figūravusių trijų asmenybių dvi istorikams buvo žinomos, tačiau, tyrinėtojų manymu, jų autorystė nebuvo tikėtina. Todėl apsistota ties trečiuoju vardu – Baltis.

Bėda, kad tai buvo slapyvardis. Tikrosios Balčio pavardės ir vardo niekas nenumanė. Net ir gyvi likę vietiniai liudininkai: tokiu slapyvardžiu dangstęsis partizanas buvo kilęs ne iš Vadoklių apylinkių.

Laimė, mįslę išspręsti padėjusių užuominų aptikta pačiame dienoraštyje.

Viename įraše autorius prisipažino, kad tądien jo vardadienis. Taip sužinota, kad kūrinių autoriaus vardas Albinas.

Panašiu būdu surankiotos ir kitos brangios informacijos kruopelės, leidusios spėti, kur partizanas galėjo gimti ir kokią mokyklą lankyti.

Galiausiai pėdsakais nusekta į Ukmergės rajoną, Deltuvos apylinkę, kur vienas žmogus V. Slivinskui atskleidė, kad tai galėjo būti šių apylinkių partizanas Albinas Bilinkevičius.

Albinas Bilinkevičius-Baltis. Vienintelė išlikusi partizano nuotrauka, jo paties padovanota Veronikai Masytei. XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurys. Romo KAUNIEČIO archyvas

Anksti nutrauktas gyvenimas

V. Banys pasakoja, kad kraštotyros ir detektyvo darbą kalbinant žmones daugiausia atliko V. Slivinskas, o jam teko daugiau archyvinių, istorinių tyrimų.

Ir kiek informacijos pavyko surasti, esą tiek ir pavyko: daugiau žinių apie A. Bilinkevičių greičiausiai nebebus, mano muziejininkas.

Anot jo, partizano, į kovotojų su okupantais gretas įstojusio pačioje partizaninio karo pradžioje, likimas, kaip ir daugelio to meto jaunuolių, buvo nuspėjamai tragiškas.

„Buvo ką tik išaugęs iš paauglio amžiaus ir iš karto išėjo į baisiausią karo mėsmalę. Tiek jis ir tespėjo pabūti šiame pasaulyje“, – V. Banys sako, kad poetas žuvo maždaug 22–23 metų.

Iš atminimo apie jį iki šių dienų išliko tik kulkų suvarpyti dienoraščio fragmentai ir asmeniniai laiškai. Tarp jų, spėja muziejininkas, galbūt net užkoduotas meilės laiškas, savo adresatą pasiekęs po kelių dešimtmečių. Nors, istoriko teigimu, sunku pasakyti, kokie ryšiai siejo jaunuolius: su moterimi, kuriai buvo skirtas Balčio laiškas, prieš jos mirtį tyrinėtojams pavyko susitikti tik kartą.

„Jis – atspindys, paminklas tiems nežinomiesiems. Likimas leido, kad po daugiau nei pusšimčio metų staiga išniro jo vardas, ir niekieno nuopelnas, kad taip nutiko. Taip buvo lemta.“

V. Banys

Amžininko žvilgsnis

Kiek žinoma, daugiau savo dienoraščių partizanas buvo palikęs saugoti ir kitur, deja, jie neišliko. Tačiau pavyko išgelbėti ikipartizaninio gyvenimo kūrybos rinkinius – juos A. Bilinkevičius buvo patikėjęs savo mamai, Ramygaloje aptikta partizanavimo laikų poezija.

Taip pat išlikusi ir karinė korespondencija. Ją sudaro šeši Alfonso Smetonos-Žygaudo, tuomečio Vyčio apygardos vado adjutanto, Balčiui adresuoti laiškai.

Manoma, kad jie rašyti 1947-aisiais.

Iš adjutanto nurodymų aišku, kad A. Bilinkevičius-Baltis buvo gana svarbus 1947 metais A. Smetonos-Žygaudo pradėtoje organizuoti laikraštėlių leidyboje.

Partizanas buvo dailininkas, atsakingas už leidinio „Lietuva brangi“ apipavidalinimą, piešė karikatūras, skelbė savo eilėraščius.

Tyrinėjant dokumentus ir dienoraštį paaiškėjo A. Bilinkevičiaus-Balčio santykiai su vadovybe, nesutarimai, problemos, neįvertinimai.

Pasak V. Banio, Balčio dienoraštis ne tik papildo vertingomis detalėmis istorikų žinias apie partizanų gyvenimą, bet ir pateikia amžininko žvilgsnį į jau žinomus to meto įvykius.

Nors dokumentuose nerasta nieko sensacingo, akivaizdu, jog A. Bilinkevičius-Baltis turėjo savybę aiškiai ir lakoniškai apibūdinti žmones.

„Labai trumpais sakiniais atskleisdavo esmę, – pasakoja V. Banys. – Ir iš poezijos matyti, kad keliais posmeliais puikiausiai perteikdavo nuotaiką – koks gyvenimas yra bunkeryje, kai vandens iki kelių, ir panašiai.“

Šiuo metu šie dokumentai saugomi Kėdainių krašto muziejuje.

Albino Bilinkevičiaus piešta karikatūra laikraštyje „Lietuva brangi“. 1947 metų gegužės 1 diena. KĖDAINIŲ KRAŠTO MUZIEJAUS fondai

Bevardės aukos laisvei

„Tokių gimnazistų kaip Baltis pokariu buvo ne vienas ir ne dešimt. Tyrinėtojai suvokia, kiek daug jų dar nežinome“, – apgailestauja V. Banys.

Pasak jo, pokariu miestelių ir miestų aikštėse stribų bei saugumiečių numestų išniekintų žuvusių partizanų kūnų dažnai niekas nepažindavo – arba neišsiduodavo pažįstantys. Patys enkavėdistai žinojo ne apie visus eilinius partizanus.

„Kiek tokių jaunų žmonių nuėjo į nebūtį, kiek atgulė į masines kapavietes… Irgi nėra aišku, kas jie, nors visi, kaip ir Baltis, turėjo savo gyvenimus. Jis – atspindys, paminklas tiems nežinomiesiems. Likimas leido, kad po daugiau nei pusšimčio metų staiga išniro jo vardas, ir niekieno nuopelnas, kad taip nutiko. Taip buvo lemta“, – neabejoja V. Banys.

Manoma, kad A. Bilinkevičius žuvo Ragelkos (dabar Briežvalkio) kaime Panevėžio rajone.

1947 metų rudenį partizanų būrys kaimo pakraštyje susidūrė su NKVD kariškių daliniu. Kaudamiesi partizanai atsišaudydami traukėsi Taujėnų miško link. Lauko pakraštyje A. Bilinkevičius buvo sužeistas ir nebegalėjo eiti, tad pridengė draugus, o šiems pasiekus saugią vietą, susisprogdino.

Jo kūnas iš pradžių buvo atvežtas prie Šilų mokyklos ir paliktas. Paskui naktį išgabentas į Vadoklius.

A. Bilinkevičiaus-Balčio kapo vieta tik spėjama. V. Banio manymu, jis veikiausiai buvo užkastas Vadokliuose netoli tilto per Juodos upelį, kur yra masinė kapavietė.

„Bent jau 90 procentų manau, kad ten ir jis. Pagal vežiojimus, pagal tai, kur buvo numestas, ši kapavietė arčiausiai, – sako istorikas.

Vyčio apygardos vado adjutanto Alfonso Smetonos-Žygaudo raštelis Albinui Bilinkevičiui-Balčiui. 1947 [?] metų balandžio 17-oji. KĖDAINIŲ KRAŠTO MUZIEJAUS fondai

Tik prielaidos

Paskutinius išlikusius dienoraščių įrašus nuo jų autoriaus žūties skiria kiek daugiau nei du mėnesiai. Kodėl taip yra, sunku pasakyti.

V. Banys svarsto, jog viena iš priežasčių galėjo būti žinojimas, kad viso palikimo negalima palikti toje pačioje vietoje. Vienas motyvų galėjo būti konfliktas su A. Smetona-Žygaudu, dėl kurio partizanas labai sielojosi, mat buvo gavęs laišką su piktais priekaištais.

„Gal gavo įsakymą neberašyti, nes santykiai su Žygaudu akivaizdžiai prastėjo, gal net ne viską parašė Baltis. Galbūt tai yra priežastis. Paskutiniai jo dienoraščio įrašai labai liūdni. Jis teisinosi, kad „aš galiu žymiai daugiau“, – pasakoja V. Banys.

Be to, galbūt jaunas vyras jautė artėjančią mirtį.

„Visi žinojo, kad ateis diena X ir jos neišvengsi. Gal jis jautė kažką. Nors labai jaunas, Baltis jau buvo patyręs karys ir gerokai viršijęs partizanų gyvenimo vidurkį“, – pabrėžia istorikas. Pasak jo, partizanas savo dienoraštyje vardijo jau žuvusius bendraklasius, kritusius būrio draugus, nors pats teturėjo vos daugiau nei dvidešimt metų.

Partizaniška dėlionė

Šio partizano palikimas, Kėdainių krašto muziejaus vyriausiojo muziejininko manymu, – fantastiška istorijos dovana.

Pati partizanų vadovybė teisingai numatė, kad anapus iškeliavus partizanams, būtina išsaugoti jų palikimą ateities kartoms. Juk sovietai viską traktavo pagal save, tad tokie dokumentai – gyvybiškai svarbus tikrų 1944–1953 metų įvykių okupuotoje Lietuvoje atspindys.

Nors A. Bilinkevičius-Baltis, pasak V. Banio, nebuvo Juozas Daukša-Daumantas ar kitas partizanas, kurio dienoraščiai itin reikšmingi nagrinėjant tą laikotarpį, tačiau ir jo palikimas svarbus. Tie dokumentai, dėliojant visos Lietuvos partizaninio karo dėlionę, leidžia giliau pažvelgti į Vyčio apygardos paveldą.

„Pagal savo metus ir pagal savo gyvenimą bei galimybes jis paliko netgi daugiau nei maksimumą“, – neabejoja muziejininkas.

V. Banys sako, jog tragiška tai, kad jau išėjo partizanų bendraamžių karta. Dabartiniai tyrėjai dirba kone išskirtinai su dokumentais, ir neretai atsiduria aklavietėje, nes popierius neatspindi tikrojo paveikslo.

Tačiau nepaprastai įdomu ieškoti praeities mozaikos dalelių. Pasak V. Banio, tų įvykių dalyvių jau ir kaulai seniai sutrūniję, daugelio palaidojimo vietos nežinomos ar net nelikę nuotraukų, tačiau jie tebegyvi žmonių atmintyje ir taip tebėra tarp mūsų.