-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Trys skirtingų gyvenimo vingių, likimų, charakterių ir politinių pažiūrų prezidentai paliko Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką. Kalbant apie vieną, negali nepaminėti ir kito, jų politinis kelias vienu ar kitu istoriniu momentu susikirsdavo ir vėl pasukdavo kita kryptimi.
Su Lietuvos istorijos instituto istoriku daktaru Algimantu Kasparavičiumi pabandėme prisiminti ir atsakyti į svarbiausius klausimus apie Lietuvos tarpukario prezidentus, suprasti vieno ar kito sprendimo aplinkybes ir pasekmes.
Visi trys politikai buvo kilę iš trijų skirtingų Lietuvos regionų – rytų aukštaitis Antanas Smetona, suvalkietis Kazys Grinius ir žemaitis Aleksandras Stulginskis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, juos likimas irgi nubloškė skirtingais keliais. A. Smetona 1940-aisiais patraukė į Vakarus ir po ketverių metų žuvo Jungtinėse Amerikose Valstijose, K. Grinius taip pat pasitraukė į Vakarus ir 1950-aisiais mirė Čikagoje. Vienintelis A. Stulginskis liko Lietuvoje ir kartu su ja patyrė sunkią lemtį kaip Gulago tremtinys. Jis mirė 1969-aisiais Kaune.
Daktaras A. Kasparavičius pritaria, kad A. Stulginskio ir K. Griniaus istorinis pėdsakas nėra taip įsidėmėtas, kaip A. Smetonos asmenybės. Bet tai esą logiška – juk apie pirmąjį Lietuvos prezidentą parašyta daug knygų ir natūralu, jog jo vaizdinys labai ryškus lietuvių istorinėje atmintyje. Nors, kaip sako istorikas, ne visada pozityvus.
„Man regis, Lietuvoje nėra piliečių, kurie nežinotų Smetonos, – svarsto A. Kasparavičius. – Tuo metu apie Aleksandrą Stulginskį, kuris šešerius metus iš esmės užėmė ypač svarbias pareigas ir buvo šalies prezidentas, mažiau publikacijų, mūsų istorinėje atmintyje jos funkcionuoja gerokai siauriau ir blankiau.“
Dar kiek kitokia situacija su K. Griniaus atminimu.
K. Grinius
2016-ieji buvo paskelbti Kazio Griniaus metais, minėtos 150-osios jo gimimo metinės. „Seime, Maskvoje, Paryžiuje buvo renginių. Lietuvos ambasados rengė tam tikrus minėjimus, parodas Kaziui Griniui. Nors jis prezidentu buvo viso labo apie šešis mėnesius, jo vaizdinys yra ganėtinai ryškus. Galbūt ne tiek lietuviai žino, ką jis nuveikė, ko jis siekė, bet jį prisimename kaip piešpriešą Antanui Smetonai“, – A. Kasparavičius primena, jog būtent A. Smetonos vadovaujamas karinis perversmas nuvertė K. Grinių.
„Kalbant apie A. Smetoną, negalima nekalbėti apie K. Grinių. Nustumtas K. Grinius atsidūrė A. Smetonos šešėlyje, nors, be jokios abejonės, jis yra labai svarbi figūra“, – pabrėžia istorikas.
Skirtinguose šaltiniuose apie K. Grinių galima rasti pasakojimų, kaip jis, būdamas prezidentu, nesinaudojo tarnybiniu transportu, į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis, o giminaičių klausiamas, negi nėra kam prezidento atvežti, sakydavo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena.
Tačiau pasak Lietuvos istorijos instituto istoriko, jie šiek tiek dvelkia mitologija. Kaip sako A. Kasparavičiaus, mes, lietuviai, kaip ir kiekviena katalikiška tauta, esame linkę savo istorinius, politinius herojus arba labai nužeminti, arba labai pompastiškai pristatyti. Ir tai buvo būdinga nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.
„Kazys Grinius naudojosi valstybės tarnybiniu automobiliu, – patikina A. Kasparavičius. – Bet kai 1926-ųjų vasarą sugalvojo iš Kauno nukeliauti į tėviškę, sumanė važiuoti ne tarnybine mašina, o susitaręs su privačiu vairuotoju. Tokių dalykų yra buvę. Teisybė, kad žmogus nesiveržė labai ryškiai pabrėžti savo poniškos esybės ir stengėsi būti arčiau liaudies. Tai yra faktas. Šiuo požiūriu yra ryški takoskyra nuo A. Smetonos ir iš dalies – nuo A. Stulginskio.“
Istorikas, diplomatas Alfonsas Eidintas knygoje apie A. Stulginskį rašo, kad „Stulginskis kai kuriuose svarbiuose procesuose nebuvo aktyvus, o ir negalėjo toks būti, nes Lietuvos prezidentas neturėjo didelių galių, jį dažnai stelbdavo ministrai pirmininkai ar net užsienio reikalų ministrai“.
Pasak A. Kasparavičiaus, gana siauras prezidento galias nulėmė tarpukario Lietuvos pirmoji demokratinė konstitucija, priimta 1922-aisiais metais, kuri prezidento institutą darė labiau simbolinį nei realiai valdantį.
A. Stulginskis
„Ne dėl to, kad Lietuvai nereikėjo stipraus prezidento, – užtikrina istorikas. – Tiesiog tai buvo bolševikinės revoliucijos, pseudodemokratinių procesų, kurie atsiliepė ir Lietuvai, poveikis. Pusė Lietuvos politinio elito, arba visas kairysis sparnas, buvo kategoriškai prieš prezidento institutą. Jie net nebalsavo už 1922-ųjų konstituciją – už ją balsavo tik krikščionys demokratai ir tautininkai, kurie palaikė prezidento institutą. Bet tautininkai po 1920-ųjų buvo nustumti nuo politinės valdžios, nepateko nei į Steigiamąjį, nei į kitą, antrąjį, Seimą. Taip susiklosčiusiomis aplinkybėmis, prezidento institutas buvo labiau reprezentacinis.“
Tačiau, anot A. Kasparavičiaus, tai tik vienas momentas.
„Negalėčiau tvirtinti, kad principiniais valstybės, vidaus politikos klausimais prezidentas iki 1926-ųjų vengdavo parodyti savo poziciją. Jei reikėtų apibūdinti prezidento vaidmenį, santykį su Vyriausybe, prezidentas buvo prilygintas Vyriausybės nariui.“
Tą istorikas sako galintis iliustruoti pora ryškių pavyzdžių.
„1925 metų pavasarį kilo skandalas su Šventuoju Sostu dėl Vilniaus problemos, – pasakoja jis. – Šventasis Sostas tų metų vasario 10 dieną pasirašė konkordatą su Lenkija ir pagal jį Vilniaus bažnytinė provincija su Vilniumi liko pripažinta Lenkijos Respublikai. Vyriausybėje kilo nepasitenkinimo banga, vyko posėdis ir tuometis prezidentas A. Stulginskis šitą Vatikano poelgį traktavo kaip įžeidimą Lietuvos Respublikai bei pareikalavo, kad Lietuvos Respublika nutrauktų diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu – Vatikanu. Tačiau didžioji dalis ministro kabineto narių – jų gretose ir premjeras Leonas Bistras, – laikėsi nuosaikios pozicijos ir nepasisakė už visišką diplomatinių santykių su Vatikanu nutraukimą, o tik siūlė juos sustabdyti, laikinai suspenduoti.“
Įvyko balsavimas, kuriame A. Stulginskį palaikė dar du ar trys ministrai, bet didžioji ministrų kabineto dalis palaikė sprendimą nenutraukti diplomatinių santykių, o tik laikinai įšaldyti.
„Prezidentas A. Stulginskis nepritarė tokiam sprendimui ir griežtai pareikalavo, kad Vyriausybės posėdyje jo pozicija protokoluose būtų pažymėta kaip atskiroji nuomonė“, – istorikas teigia, kad panašių atvejų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, svarstant žemės reformą.
„1922 metais Lietuva ėmėsi gana radikalios žemės reformos, buvo juntamas socialinių perversmų ir socialinės revoliucijos Rusijoje poveikis, – pasakoja A. Kasparavičius. – A. Stulginskis gana atsargiai žiūrėjo į tą žemės reformą: kaipgi galima iš dvarininko atimti žemę ir ją padalyti bežemiams ar mažažemiams? Jis manė, kad tai sugriaus struktūrą, tradicijas, kultūrinius santykius.“
Tad kai 1922–1923 metais buvo priimamas žemės reformos įstatymas, prezidentas arba buvo prieš, arba susilaikė.
„Nepaisant to, kad dauguma Vyriausybės narių su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi laikėsi kitos linijos, jog reikia žemės reformos ir tik ji gali išspręsti du svarbiausius klausimus: numalšinti tautos, valstiečių, mažažemių nepasitenkinimą naująja Lietuvos valstybe ir sukurti vidurinį sluoksnį bei sustiprinti patriotines nuotaikas, – dėstė pašnekovas. – A. Stulginskis visada buvo nuošalyje ir tik apie 1925-uosius – 1926 metų pavasarį, kai pamatė žemės reformos rezultatus – kad ūkininkai pradeda dirbti, remti Vyriausybę, pasitikėti valstybe, – tapo nuosaikiu žemės reformos šalininku.“
„Šiuo atveju prezidentas buvo pirmas tarp Vyriausybės narių, tačiau tikrai ne kažkoks diktatorius, nelemiantis jos pozicijos, tad lūžio momentais galėjo likti mažumoje ir su tokia padėtimi turėjo susitaikyti“, – paaiškino A. Kasparavičius.
Pagal 1922-ųjų rugpjūčio 1-osios Konstituciją, šalies prezidentas buvo renkamas Seimo narių absoliutine dauguma. Tačiau nei Konstitucijoje, nei pokonstituciniuose aktuose nenumatyta, ką reiškia absoliutinė dauguma.
Dėl tos „absoliutinės daugumos“ frazės tarpukario Lietuvoje buvo kilusios audringos diskusijos, įsižiebusi ne viena Vyriausybės ir bendrai politinė krizė.
Krikščionys demokratai tvirtino, kad absoliutinė dauguma yra paprasta dauguma. Tai yra, jei trečiąjį Seimą sudarė 85 nariai, vadinasi, 43 balsai jau yra absoliutinė dauguma.
O opozicija – socialdemokratai, socialistai liaudininkai, – pasak A. Kasparavičiaus, manė, jog absoliutinė dauguma turėtų reikšti du trečdalius Seimo narių balsų.
„Beje, nė vienas tarpukario prezidentas negavo dviejų trečdalių Seimo narių balsų. Net ir Kazys Grinius, kuris buvo išrinktas 1926-ųjų birželio 6-ąją, – primena istorikas. – Jei taikytume tą kairiųjų siūlytą interpretaciją dėl prezidento rinkimų, praktiškai nebūtų išrinktas nė vienas prezidentas.“
Daktaro aiškinimu, Seime tiesiog nesusiklostė tokia situacija, kad vienas ar kitas prezidentas galėtų gauti du trečdalius balsų.
„Kai parlamentas yra gana margas, jį sudaro daug partijų, skirtingi interesai, renkant prezidentą surinkti tokį kiekį balsų yra labai sudėtinga, – sako jis. – Nors kai buvo renkamas K. Grinius, Seime buvo 85 nariai, ir jam labai nedaug trūko iki dviejų trečdalių balsų – tuomet jis gavo 50.“
Istoriko nuomone, būtų per drąsu ir radikalu tvirtinti, kad po 1926-ųjų politinio perversmo tiek A. Stulginskis, tiek K. Grinius nebevaidino jokio vaidmens politiniame gyvenime.
„Bet dėl susiklosčiusios situacijos jie buvo nustumti į politines paraštes, – aiškina A. Kasparavičius. – Po 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo ėmė formuotis autoritarinis režimas. 1927-ųjų balandį naujasis prezidentas A. Smetona paleido Seimą ir nepaskyrė naujojo. Tai tęsėsi kelerius metus ir tapo aišku, kad prezidento institutas nebėra demokratinis, o diktatorinis.“
A. Stulginskis išvyko į savo gimtinę, į Žemaitiją, ėmėsi ūkininkavimo ir praktiškai iki 4-ojo dešimtmečio vidurio politinėje erdvėje nesirodė.
„Tik 4-ojo dešimtmečio viduryje jis pabandė šiek tiek paraginti autoritarinį A. Smetonos režimą, Vyriausybę pasukti link demokratijos, nes Europoje kilo įtampa – kūrėsi nauji blokai, aiškėjo, kad karas neišvengiamas. Buvęs prezidentas teigė, kad Lietuvai reikia platesnio visuomenės pasitikėjimo ir reikia atkurti Seimo institutą, demokratinius prezidento rinkimus“, – apie A. Stulginskį po 1926-ųjų perversmo kalbėjo A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, kita situacija su K. Griniumi, kuris, perversmininkų nuverstas, nesileido taip lengvai patraukiamas iš politinės arenos. Visus 1927–1928 metus jis dar bandė aktyviai dalyvauti socialistų liaudininkų gyvenime, rašė memorandumus, politinius pareiškimus, pasirašinėjo laiškus prezidentui A. Smetonai. Bet režimas apie 1934–1935 metus sugebėjo neutralizuoti socialistų liaudininkų partiją ir buvusį prezidentą K. Grinių, ir jo iš esmės jau nebesigirdėjo iki pat 1940-ųjų vasaros. Buvęs prezidentas tapo Kauno miesto savivaldybės eiliniu klerku, kuris užsiėmė sanitarine veikla, kultūriniais projektais, visuomenės sanitariniu švietimu.
Sovietinės okupacijos išvakarėse, 1940-ųjų birželį, A. Smetonos Vyriausybė be jokio šūvio įsileido į šalį sovietinę armiją ir taip pasmerkė Lietuvą neišvengiamai okupacijai. Kodėl A. Smetonos vadovaujamas ministrų kabinetas buvo toks neryžtingas? Pasak daktaro A. Kasparavičiaus, yra paprastas paaiškinimas.
A. Smetona
„Susiformavus autoritariniam režimui, valstybės vairas atiteko A. Smetonai, – sako jis. – Kol vyravo politinis štilis, situacija rami, susiformavo sistema, kai visi žemesni valstybės klerkai, valdininkai iš esmės buvo pavaldūs ir ištikimi prezidentui, kol matė jo vienvaldystę. Bet 1938-ųjų kovą A. Smetonos Vyriausybė gavo ultimatumą iš Lenkijos, 1939 metų kovą – ultimatumo iš Vokietijos atiduoti Klaipėdos kraštą. Galiausiai 1940-ųjų birželio mėnesį – ultimatumas iš sovietų: įsileisti neribotą raudonosios armijos skaičių. Taigi Lietuvos valstybės klerkai, valdininkai pamatė, kad tas vienvaldis prezidentas neturi tiek galios – virš jo yra dar kažkas, kas gali jam įsakinėti. Pirmu atveju tai Lenkijos vyriausybė, kitu atveju – Adolfas Hitleris ir Reicho vyriausybė, trečiu atveju – Stalinas ir sovietinė vyriausybė. Tokiu atveju jie taip pat suprato, kad ir patys gali nepaklusti prezidentui.“
Juolab, kaip sako A. Kasparavičius, tai buvo susiję su jų materialinės gerovės, saugumo ir net gyvybės klausimu.
„Naktį į birželio 15-ąją įvyko lemiamas istorinis paskutinis Vyriausybės posėdis, – tęsia pasakojimą istorikas. – Antanas Smetona mąstė labai racionaliai, blaiviai, nors tuo metu jam buvo apie 70 metų. Sakyčiau, tame posėdyje jis pademonstravo politinę išmintį, nors pagal amžių jau buvo solidus senjoras, nes XX amžiaus pirmoje pusėje žmonių gyvenimo trukmė buvo gerokai trumpesnė. Jis visa galva aukščiau stovėjo už savo Vyriausybę, už ministrus, bet didžioji Vyriausybės dalis, kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas, buvęs kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis pasisakė už kapituliaciją.“
Vyko balsavimas, prezidentas A. Smetona su trimis ministrais atsidūrė mažumoje. Dauguma ministrų, taip pat kariuomenės vadai nubalsavo už kapituliaciją.
„Tokiu atveju prezidento galimybės labai ribotos, – sako A. Kasparavičius. – Bet šioje situacijoje A. Smetona išnaudojo tai, ką galėjo. Jis nesutiko ir protestuodamas paliko valstybę, keitė premjerą ir pats išvyko į užsienį. O ministrai, kurie manė, kad sugebės valdyti valstybę esant tokiai situacijai, prisiėmė visą politinę atsakomybę: jie paėmė į savo rankas politines vadžias ir bandė valdyti valstybę. Kuo tai baigėsi, mes visi žinome…“
Kitas klausimas, kodėl tą naktį į birželio 15-ąją 1940 metais ministrai taip elgėsi. Nors, istoriko manymu, atsakymas labai paprastas: buitinis, politinis praktiškumas lėmė A. Smetonos paskirtų ministrų elgesį.
„Jie per tuos 13–14 metų Vyriausybėje gaudami geras algas susikūrė gerą buitį, pasistatė mūrinius namukus vienur ar kitur Kaune, įsigijo sklypus ir neblogai gyveno. O prezidentas pasiūlė priešintis ateinančiai Raudonajai armijai. Tai reiškė viena – karą. Žmonės 1940-aisiais puikiai prisiminė, ką tai reiškė. Daugelis nebuvo užmiršę 1914–1918 metų: sudeginti namai, išplėštas turtas, niokojimas, badas, žudymas. Todėl lemiamą akimirką ministrai rinkosi pasiduoti – manė, kad taip bent jau išsaugos savo šeimų asmeninę gerovę. Istorija parodė, kad jų sprendimas nebuvo racionalus, o tuo metu blaiviau ir racionaliau mąstė prezidentas, ne jo pasirinkti ministrai.“
Tačiau politinė atsakomybė, pasak A. Kasparavičiaus, teko ne klaidingai mąsčiusiems ministrams, o pačiam autoritariniam A. Smetonai. Nes už stalo, prie kurio tą naktį sėdėjo ministrai ir balsavo, nebuvo nė vieno, kuris būtų paskirtas be A. Smetonos žinios.
Pats prezidentas pasirinko ministrus, kurie vykdytų jo politinę valią. Kol situacija buvo rami, o A. Smetona – vienvaldis diktatorius, tol jie buvo nuolankūs vykdytojai.
„Bet kai pamatė, kad virš A. Smetonos yra stipresnė galia, ėmė žiūrėti nebe į prezidentą, o už jo esančius pasirinkimus. Toks politinis praktiškumas, kokį matau ir XXI amžiuje, tarp mūsų ministrų, yra labai pavojingas ir ydingas tiek Lietuvai, tiek visai Centrinei Europai, – sako Lietuvos istorijos instituto narys. – Deja, atrodo, kad per 70–80 metų nelabai toli pažengėme politinės kultūros prasme. Mūsų vyriausioji politinė krašto vadovybė mieliau renkasi ministrus vykdytojus, o ne ministrus politikus ar filosofus. Nes su vykdytojais yra lengviau ir paprasčiau dirbti. Tačiau susiklosčius nepalankiai politinei situacijai, kaip praeitis parodė, pasekmės gali būti liūdnos. Tai lazda su dviem galais. Vykdytojai yra geri taikos metu, tačiau kritinėje situacijoje jie negali parodyti iniciatyvos ir, svarbiausia, neturi politinės valios.“
