Tandemas išaugino verslą

Tandemas išaugino verslą

Ar patikėtumėte, kad už išskirtinių, originalių, akį traukiančių aksesuarų slepiasi ne profesionali kūrėja, o panevėžietė savamokslė menininkė ir jos penkiolikmetė dukra?

Eglė Giknienė su dukra Urte visuomet kiekviena savaip degė kūrybine ugnele. Spalvingus savo piešinius pirmoji ant rankinių perkėlė Urtė. Tačiau kai tapo aišku, kad mergaitė nebegali blaškytis tarp mokslo ir savo idėjų įgyvendinimo, mama drąsiai perėmė viską į savo rankas. Nors su menu nėra turėjusi absoliučiai nieko bendro, dabar Eglė – gražią šeiminę kūrybos istoriją pasakojančio prekės ženklo ambasadorė.

Įtraukė… Kaziukas

Prekinio ženklo „Urtte Bags“, o kartu ir E. Giknienės, kaip kūrėjos, istorija prasidėjo prieš puspenktų metų, kai su dukra Urte abi nutarė kurti krepšius.

Tuomet dar ketvirtokė mergaitė ieškojo idėjų kasmet mokykloje vykstančiai Kaziuko mugei.

Kadangi dukra puikiai piešė, pasiūliau pieštų krepšių idėją. Mintis jai taip patiko, kad net nepastebėjome, kaip namuose atsirado dešimt spalvotų brezentinio audinio krepšių, pasiūtų pagal užsakymą siuvykloje per keletą dienų“, – šypsosi Eglė.

Urtė juos visus išpiešė ir, išėjusi į mokyklos mugę, grįžo su malonia staigmena. Visi krepšiai buvo nupirkti, o kam neliko – užsisakė.

Tuo metu dešimtmetei Urtei tai buvo netikėta sėkmė – ir didelė paskata nesiliauti piešti.

Buvo smagu. Abi su dukra mokėmės reklamuoti, organizuoti krepšių siuvimą. Tai buvo ne tik puikus būdas Urtei pradėti užsidirbti pinigų, bet ir galimybė kartu prasmingai leisti laiką“, – sako E. Giknienė.

Eglė Giknienė sako visus gerus dalykus, kurie gyvenime nutinka netikėtai, vadinanti deimančiukais. Ir dabartinis jos užsiėmimas – vienas tokių.

Piešinys po piešinio

Mokesčių inspekcijoje užregistravau individualiosios veiklos pažymą, sugalvojome pavadinimą ir ėmėmės darbo“, – trumpai ir paprastai savo ir dukros verslo tandemo pradžią apibūdina Eglė.

Mama padėdavo atžalai susirasti pirkėjų, abi kūrė reklamą socialiniuose tinkluose. Juose ėmė rastis vis daugiau sekėjų, o su jais – ir naujų užsakymų. Taip per kelis mėnesius užvirė rimtas darbas.

Pirmoji vasara Urtei buvo labai darbinga – ji išpiešė daugiau nei dešimt naujų krepšiukų, – didžiuojasi Eglė. – Po sėkmingos vasaros sekė kalėdinis laikotarpis, kai užsakymų padaugėjo kone dvigubai. Po Kalėdų atėjo Velykos, po jų – vėl vasara… Ir taip sukosi ratas!“

Tačiau moteris sako vis dažniau pastebėdavusi, kad dukra nebespėja darbo derinti su mokslais ir popamokine veikla. Todėl praėjus metams nuo prekės ženklo įkūrimo, E. Giknienė pati ėmėsi piešimo priemonių – tapo gabios atžalos pagalbininke, o dar po metų ir visiškai perėmė visą kūrybinį procesą.

Šiandien Urtė sako, kad jaučiasi „išaugusi“ iš rankinių piešimo – jį jau senai palikusi man. Tačiau visada mielai prisideda organizuojant fotosesijas, pakonsultuoja piešinio kompozicijos, technikos klausimais“, – dukros pagalba džiaugiasi rankinių kūrėja.

Verslumo gyslelė

E. Giknienė yra komunikacijos ir humanitarinių mokslų specialistė, ilgą laiką dirbo žurnaliste.

Tai buvo darbas, kurį labai mėgau ir dabar mėgstu“, – patikina ji. Bet kad gali piešti ir jai tai net labai patinka, Eglė sako supratusi tik tuomet, kai užkūrė visą veiklą.

Visada maniau, kad piešimas – tai talentas, kuris turi būti labai ryškus, matomas ir savaime esamas be jokių pastangų. Gimus dukrai ir jai augant pastebėjau jos polinkį į meną, lavinau tai. O ilgainiui pajutau, kad man piešti taip pat patinka“, – prisipažįsta.

Tačiau tik pradėjusi kurti moteris sako suvokusi, koks tai yra ilgas, nuoseklus ir sunkus darbas, reikalaujantis įgūdžių, technikos, laiko.

Visai kas kita – verslas. Pasak E. Giknienės, kiek pamenanti, visos jos šeimos moterys buvo ir yra verslios. Tad stebėtis, jog sugebėjo šitaip išauginti savo prekinį ženklą ir gerbėjų ratą, nereikėtų.

Matyt, mūsų su Urte verslo gyslelė paveldėta. Močiutė buvo turgaus direktorė, mama ir Urtės močiutė ir šiandien puikiai valdo savo verslą – turi parduotuvę. Mes irgi veikiausiai netoli nuo obels nuriedėjome!“ – juokiasi rankinių kūrėja.

Rezultato siekia skrupulingai

E. Giknienė ir dabar prisimena pačias pirmąsias dukros kurtas rankines. Jai jos liko pačios gražiausios, sukeliančios daugiausia emocijų, teikiančios begalę prisiminimų iš to meto, kai tik pradėjo kurti.

Šiandien tie krepšiukai atrodo kreivoki, piešti permanentiniais markeriais. Nepaisant savo technikos netobulumo, pirmieji darbai sukelia labai daug gerų jausmų. Yra klientų, kurie dar turi pirmuosius mūsų gaminius, juos tebenaudoja ir tuo džiaugiasi. Man dėl to labai smagu“, – sako Eglė.

Moteris neslepia esanti labai savikritiška, tad niekada klientui neatiduoda krepšio, jei nėra visu šimtu procentų patenkinta rezultatu.

Jei jau kalbėtume perfekcionizmą, man niekada negana galutinio rezultato. Tobulėjimui ribų nėra. Todėl kaskart piešdama ieškau kad ir mažiausio netobulumo, jį taisau“, – prisipažįsta pašnekovė.

Maloniausia – piešti

Iki pradėdama rankinių verslą E. Giknienė niekada nemanė, kad uždirbs piešdama. Tačiau, anot panevėžietės, gyvenimas tuo ir puikus, kad jame yra visko, o pasiimti gali tiek, kiek sugebi suprasti, pamatyti ir pajausti.

Eglė prisipažįsta, kad netikėtai atrasta aistra piešti „veža“ – ypač kai tai, ką jį daro, teikia džiaugsmo ir kitiems.

Kiekviena mano veikla man suteikia džiaugsmą. Rankinės į mano gyvenimą įnešė daugiau spalvų tikrąja to žodžio prasme“, – sako ji.

Eglė visus gerus dalykus, kurie gyvenime nutinka netikėtai, sako vadinanti deimančiukais. Ir dabartinis užsiėmimas – vienas iš jų.

Deimančiukus gauni lengvai, kaip gyvenimo dovaną, tačiau jei nori juos išlaikyti – pasiruošk dirbti“, – pabrėžia rankinių kūrėja.

E. Giknienė tą žino iš patirtis: širdžiai miela veikla atėjo lengvai, o štai norint išlaikyti ir plėtoti reikėjo pasiruošti ilgam ir nuosekliam darbui, reikalaujančiam daug pastangų, užsispyrimo ir energijos.

Nors jos darbas atrodo labai lokalus, Eglė tik patvirtina, jog bendravimo su žmonėmis jai tikrai netrūksta.

Atvirkščiai – jo yra labai daug, nes nuolat bendrauji su klientais, siuvyklos darbuotojais, tiekėjais. Suderinus visus techninius, organizacinius dalykus, vis dėlto geriausia dalis lieka piešimas, – šypsosi moteris. – Kaskart atsisėdus prie piešimo stalo su naujai kuriama rankine širdis visada turi kažkokio džiugesio ir tai „veža“.

Rankų ir širdies darbas

E. Giknienė dažnai sako, kad jos gaminiai yra „širdies krepšiai“. Tad pirkdami juos žmones įsigyja ir emociją.

Kiekviena rankinė užsakoma asmeniškai, todėl ir sutelpa į jas labai daug jausmų ir prisiminimų. Dažnai užsakymuose būna žmonės, jiems brangūs daiktai, vietos… Neretai prašo nupiešti vaikus partnerius, mylimus gyvūnus“, – vardija Eglė.

Pasak kūrėjos, be kaskart atsirandančių naujų, yra ir senų bei ištikimų gerbėjų ratas.

Man džiugu, kad jie turi ne po vieną ar dvi rankines, o penkias ir daugiau. Su tokiais susidraugauji, palaikai ryšį“, – teigia panevėžietė, kiekvieną darbą kurianti asmeniškai, piešianti rankomis. Dėl to daug ir masiškai jų pagaminti tiesiog neįmanoma. Ir kartais užsakovams tenka savosios išsvajotosios rankinės palaukti ir kelis mėnesius.

Žavi laisvos moterys

Žodį „moteriškumas“ girdime labai dažnai. Vienų akyse tai ilgi plaukai ir suknelė, kitų – motinystė ir atsakomybės našta. Ar Eglė, kurdama naujus modelius, pagalvoja, kokią moteris nešios būtent tą rankinę?

Pasak E. Giknienės, graži moteris yra protinga, laisva, savarankiška, mokanti pajuokauti, semianti gyvenimą ir juo besidalijanti su kitais.

Nesvarbu, ar tai būtų naujų vaistų kūrimas, vaikų mokymas, savanorystė arba kitokia veikla. Man patinka išoriškai gražios, susitvarkiusios, sportuojančios ir harmoningą santykį su savimi ir aplinka turinčios moterys“, – sako Eglė. Jai atrodo, kad turėti sėkmingą karjerą ir jaustis gražia dar ne viskas. Svarbiausia – veikti prasmingai, mokėti kurti tvarius ir harmoningus santykius su savo aplinka.

Ne sykį įsitikinau, kad mano rankines perkančios moterys ir merginos yra drąsios, savarankiškos, originalios, jautrios, mylinčios, sąžiningos“, – savo klientėms gražių žodžių negaili kūrėja. Ir džiaugiasi, kad jų amžiaus diapazonas labai platus: ji gali sukurti rankinę aštuonmetei mergaitei, o kitą dieną – į septintą dešimtį žengiančiai senjorei.

Seka tvarios mados idėja

Pasak E. Giknienės, beveik visi užsakymai būna pagal klienčių atsiųstas idėjas, norus, kompozicijas, nuotraukas. Tačiau jos, kaip menininkės, tai nė kiek nevaržo.

Jaunesnės merginos nori ryškių, spalvotų piešinių, simbolių, vyresnės moterys – gėlių, gamtos peizažų, – pažymi rankinių kūrėja. – Matau, kad moterys visada labai gerai žino, ko nori. Todėl užsakymai būna konkretūs.“

Vis dėlto Eglė neslepia, kad kaskart piešdama jaudinasi, koks bus galutinis rezultatas.

Dažnai būna, kad tavo skonis nesutampa su kliento, tačiau suprasti ir įsiklausyti į jo poreikius yra svarbiausia. Tuomet rezultatas džiugins abu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot panevėžietės, būna ir taip, jog ilgai nešiojiesi mintyse idėją nupiešti kažką konkretaus ir ilgainiui mintys išsipildo – atsiranda žmogus, kuriam būtent tokio piešinio norisi.

Žvelgiant į Eglės kurtas rankines, akivaizdu, kad su jomis moterys negali likti nepastebėtos.

Vos tik pradėjusi rankinių ir krepšių verslą E. Giknienė sako labai domėjusis mados tendencijomis, formomis, spalvomis, sagčių dydžiais ar net grandinėlių storiais. Pastebėjusi, kad kaskart mados ratas vis apsisuka ir tomis pačiomis formomis grįžta. Tad jau kuris laikas nekeičia savo rankinių modelių, išlaiko jas klasikinių formų.

Nuolat ieškau tobulesnių technologinių sprendimų siuvant, derinant audinius, stengiuosi išlaikyti klasikinį, minimalistinį ir funkcionalų stilių. Labai patinka tvarios mados idėja ir jos stengiuosi laikytis. Kurti rankines, kurios būtų nešiojamos nepriklausomai nuo mados tendencijų, o būtų ilgalaikės, patogios ir gražios“, – sako Eglė, kurianti rankines taip, kad jos pasakotų savo savininkių laimingų gyvenimų istorijas, esamas ir buvusias patirtis.

Istorijų kūrėja

Visos panevėžietės kurtos rankinės labai skirtingos, tad kiekviena jų turi ir savo pavadinimą. Anot E. Giknienės, vardas galvoje atsiranda labai spontaniškai, tiesiog piešiant ir galvojant apie žmogų, kuriam rankinė bus skirta.

Paklausta, ar kuriant leidžia fantazijai darbuotis laisvai, ar visgi skrupulingai viską dėlioja iki smulkmenų, moteris tikina, jog nutinka labai įvairiai.

Kartais būna visiška laisvė, bet dažniausiai su klientais suderiname kompoziciją, spalvas. Juk rankinę nešioti teks jiems, todėl ir norisi, kad būtų kiek galima aiškesnis galutinis rezultatas“, – teigia pašnekovė.

Žvelgiant į Eglės kurtas rankines, akivaizdu, kad su jomis moterys negali likti nepastebėtos. Tačiau pati kūrėja tikina esanti gana kukli ir dėmesio atkreipti į save nemėgstanti.

Nors vaikystėje E. Giknienė nepiešdavo, bet visada buvo kūrybinga. Pati pirmoji sugalvodavo, kaip patobulinti pastatytą palapinę, greičiau įlipti į medį ar surasti įdomesnį būdą suorganizuoti kiemo žaidimus.

Dar būdavau labai puiki pasakų ir istorijų kūrėja, – šypteli. – Mėgau rašyti, tas paskatino mane studijuoti kalbas ir žurnalistikos mokslus.“

Eglė sako puikiai pamenanti, kaip kiemo vaikai vis prašydavo jos papasakoti kokių įdomių istorijų. „Nežinau iš kur rasdavosi tos visos fantastinės istorijos mano galvoje, bet jos visos būdavo spalvotos, ryškios. Visada mąstydavau spalvomis. Jei ką įsivaizduodavau – visada ryškiai ir spalvotai“, – teigia rankinių kūrėja.

Ji džiaugiasi, kad kaskart sulaukia kvietimo dalyvauti parodose ir mugėse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau visada atsako, kad dar reikia palaukti, nes neturi ką parodyti. Juk visi jos darbai, vos tik užgimę, iškeliauja pas klientes.

Labai tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti šiuo metu kuriamą bendrą projektą kartu su Ispanijoje gyvenančia menininke žirgų tema ir surengti parodas. Taip dar labiau išplėsčiau veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – planuoja E. Giknienė.

Galerija

Komentarai

  • Šaunu, sėkmės:)

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų