(BNS nuotr.)

Svarbiausia Lietuvai diena

Svarbiausia Lietuvai diena

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas dabartinėje sostinės Pilies gatvėje, buvusiame pirklio Kazimiero Štralio name, šiandien žinomame tiesiog kaip Signatarų namai.

Kiek žinoma iš amžininkų prisiminimų, 1918 metų vasario 16-oji – diena, kai buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, – išaušo gana niūri. Žinoma, jokios aplinkybės neužgožė jos reikšmės šaliai ir tautai. Tačiau ne ką mažiau svarbios ir prieš ją buvusios dienos, kai sprendėsi visos Lietuvos likimas.

Vylėsi visiškos nepriklausomybės

Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė priminė, kad šiemet minėsime lietuvių Vilniaus konferencijos, išrinkusios Lietuvos tarybą ir įpareigojusios ją išvesti Lietuvą į nepriklausomybę, šimtmetį. O ji svarbi, be kita ko, tuo, kad sukviesti Konferenciją tuometė okupacinė vokiečių valdžia leido su sąlyga, jog bus palaikomi glaudūs ryšiai su Vokietija. Tai iš esmės reiškė Lietuvos priklausomybę Vokietijai. Nepaisant to, M. Peikštenienės teigimu, lietuviai vylėsi, kad, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos nepriklausomybę pavyks išsiderėti be jokių išlygų.

1917 metų spalį ir lapkritį užsienio lietuvių organizacijos, posėdžiavusios Stokholme ir Berne, suteikė teisę Tarybai atstovauti Lietuvai, taigi sustiprino jos reikšmę siekiant nepriklausomybės, kuriant Lietuvos valstybę.

„Lietuvos tarybai teko laviruoti, daryti nuolaidas, rizikuoti dėl vieno vienintelio ir svarbiausio tikslo – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo“, – pabrėžia Signatarų namų vedėja.

Pasak jos, įstrigus Rusijos ir Vokietijos taikos deryboms Breste, Lietuvos taryba ėmė svarstyti galimybę atsisakyti 1917 metų gruodžio 11 dieną pasirašytame akte konvencijų su Vokietija ir reikalauti valdžios atidavimo į Tarybos rankas. Tai buvo svarstoma 1918 metų sausio 7 ir 8 dienomis vykusiuose posėdžiuose.

M. Peikštenienės teigimu, būtent sausio 8-osios rytiniame posėdyje buvo priimta Petro Klimo redaguota ir Stepono Kairio šiek tiek pataisyta nepriklausomos Lietuvos paskelbimo formuluotė:

„Lietuvos taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17–22 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir ta valstybė atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga kiek galima greičiau sušaukti steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas.“

Taigi sausio 15 dieną, anot pašnekovės, jau buvo renkama delegacija į Berlyną, sprendžiami valstybės kūrimo pagrindai: dėl Konstitucijos projekto; švietimo reikalai; valsčių sutvarkymas; teismas; šalies archyvų ir aktų sutvarkymas; milicija; Bažnyčios reikalai; valstybės finansai; valstybės ūkis; valstybės administracijos sutvarkymas; krašto nuostolių apskaitymas ir ūkio atkūrimas. Kiekvienam reikalui spręsti buvo renkami atsakingi žmonės, komisijos.

Lietuviu konferencijos Vilniuje prezidiumas.

Lietuviu konferencijos Vilniuje prezidiumas.

Tik visi kartu

Kelias į užsibrėžtus tikslus nebuvo lengvas ar tiesus. Pasak M. Peikštenienės, Lietuvos tarybos įgaliota delegacija iš Vokietijos grįžo negavusi jokio atsakymo nei dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, nei dėl krašto valdymo perdavimo į Tarybos rankas, nei dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Tačiau delsti nebuvo galima, taigi jau sausio 26 dienos posėdyje pradėtas svarstyti klausimo dėl kuo skubesnio savarankiško Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tvyrant nemenkai įtampai, Taryboje kilo nesutarimų ir jie baigėsi keturių narių – Stepono Kairio, Stanislovo Narutavičiaus, Jono Vileišio ir Mykolo Biržiškos – pasitraukimu. Šis ketvertas reikalavo, kad būtų skelbiama visiškai nepriklausoma Lietuva.

Posėdis, M. Peikštenienės pasakojimu, baigėsi po pusiaunakčio taip ir nepriėmus jokio sprendimo. Taigi sausio 27 dienos posėdyje Justinas Staugaitis pareiškė, kad būtina rasti kompromisą su išėjusiaisiais, nes tik visos sudėties Lietuvos taryba gali priimti sprendimą dėl nepriklausomybės paskelbimo.

Tartis dėl maištininkų grįžimo sąlygų buvo įpareigoti Jonas Vailokaitis, Petras Klimas ir Jurgis Šaulys.

Tame pačiame posėdyje, J. Staugaičio siūlymu, buvo priimamas sprendimas: „Jei po mūsų nepriklausomybės pareiškimo vokiečių valdžiai per tris savaites nebus tinkamo iš Vokietijos valdžios mūsų nepriklausomybės pripažinimo, tai Taryba anuliuoja visus savo vokiečių pasižadėjimus, įteiktus raštu.“

Signatarų namų vedėjos teigimu, sausio 29-osios ir 30-osios Tarybos posėdžiuose jau svarstyti šalies valdymo perėmimo klausimai. Kol krašto valdymas neperduotas Lietuvos tarybai, reikalauta sustabdyti miškų kirtimą ir medienos išvežimą, gyvulių ir javų, maisto produktų, pašarų rekvizicijas. Penkių narių Amnestijos komisija svarstė, kokie palengvinimai turėtų būti padaryti skelbiant Lietuvos nepriklausomybę: paskelbti amnestiją; panaikinti darbo batalionus; paleisti visus darbininkus, kurie dirba Vokietijoje, ir taip toliau.

Ieškojo kompromiso

M. Peikštenienės teigimu, sausio 31-osios posėdyje jau atėjo metas nuspręsti, ar Tarybai išsiskirstyti, ar dar laukti vokiečių valdžios atsakymo. Apsvarsčius nutarta, kad Vilniuje liks tik tie Tarybos nariai, kurie gyvena toliau. Tie, kurie prireikus galėtų greitai grįžti, gavo leidimą keliauti namo.

Išsiaiškinti Vokietijos poziciją vasario 8-ąją į Berlyną buvo išsiųstas Jurgis Šaulys.

„Jis suprato, kad Rusijos ir Vokietijos derybos žlunga, žmonės Berlyne bruzda, o Lietuvos reikalai nesvarstomi“, – pasakojo Signatarų namų vedėja.

Praėjus kelioms dienoms, kai pasiuntinys išvyko, vasario 11-ąją darbą pradėjo Tarybos šeštoji sesija – svarstė susidariusią dėl keturių narių pasitraukimo padėtį.

J. Šaulys, kaip tvirtino M. Peikštenienė, siūlė pasistengti surasti su išstojusiaisiais „bendrą formulą, visiems priimtiną“. Taigi buvo išrinkta komisija deryboms su Tarybą palikusiu ketvertu.

„Vasario 15 dieną komisija perdavė išstojusiųjų pranešimą „jog dėlei Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mes [su]tinkame balsuoti en bloc už sekančią formulą ir grįžti Tarybon“. Už išstojusiųjų pasiūlytą formuluotę balsavo 11, susilaikė trys – Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis ir Antanas Smetona. Vienbalsiai buvo priimtas sprendimas kviesti M. Biržišką, S. Kairį, S. Narutavičių ir J. Vileišį grįžti į Tarybą“, – sako Signatarų namų vedėja.

A. Smetona atsisakė būti Lietuvos tarybos pirmininku, J. Šaulys – sekretoriumi, V. Mironas – vicepirmininku. Pirmininko vietą, susirinkimui paprašius, užėmė Jonas Basanavičius. Ir dar, pasak M. Peikštenienės, nutarta šeštosios sesijos aštuntą posėdį pradėti vasario 16 dieną, šeštadienį, vienuoliktą valandą, ir į jį pakviesti pasitraukusius Tarybos narius.

Kaip žinome, būtent tos dienos posėdyje, kurio pirmininkas buvo daktaras Jonas Basanavičius, ir buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Nors tai įvyko dieną, tebesklando gandas, kad vienas signataras – Donatas Malinauskas – pramigo ir pasirašė vėliau, nes jo parašas atrodo kitaip nei kitų. Tačiau M. Peikštenienė neturi tai įrodančių faktų. Pasak Signatarų namų vedėjos, yra kitų tuo laiku D. Malinausko pasirašytų dokumentų ir visur jis savo pavardę brūkštelėjęs „riebiai“ – didesnė tikimybė, spėja M. Peikštenienė, kad dvarininkų giminės palikuonis tiesiog mėgo pasirašyti tik savo parkeriu.

Gyventojai palaikė

„Lietuvos tarybos pastangos ir įvykių seka taip susiklostė, kad vasario 16-oji mūsų valstybei tapo istorine diena“, – „Panevėžio balsui“ sakė M. Peikštenienė. Ji pabrėžė, kad iš tikrųjų tai buvo tik pradžia: „Pradžia didelių darbų, sudėtingų sprendimų, pasiaukojimo ir išminties, kad paskelbtas laisvės žodis taptų Lietuvos Respublika.“

Pašnekovės teigimu, kad Lietuvos taryba buvo pripažinta ir remiama, liudija gyventojų pareiškimai. Pavyzdžiui, 1917 metų spalio 21 dieną Vabalninko apylinkių gyventojai rašė, kad daugiau kaip 500 žmonių pareiškė pritariantys Konferencijos rezoliucijai ir pasitikintys išrinkta Lietuvos taryba.

Iš įvairių Lietuvos vietų iki 1918 metų gruodžio pradžios gyventojų, draugijų palaikančių, skatinančių pareiškimų buvo gauta beveik šimtas.

„To akto sudarymo savybės – tai savotiška tautos evangelija, kuri nesensta ir visuomet yra aktuali, nes mūsų tautai, užimančiai ypatingą geografinę padėtį, visuomet teko ir teks kovoti, budėti dėl savo gyvybės išlaikymo, dėl savo nepriklausomybės saugumo. Tų kovų pasisekimą gali laiduoti tik visos tautos vieningumas, koksai jis buvo pasireiškęs paskelbiant Vasario 16-osios aktą. Taigi vienintelis būdas išsaugoti Vasario 16-osios aktą – tai visai tautai laikytis taip, kaip buvo laikytasi besirengiant į nepriklausomą gyvenimą, į Vasario 16-osios aktą, gyventi visiems tąja pasiryžimo, vieningumo dvasia ir nuotaika, su kokia buvo sudarytas tas žymus aktas, taip atkakliai dirbti ir kovoti, kaip buvo dirbta ir kovota dėl to akto įgyvendinimo“, – pasak M. Peikštenienės, taip rašė Aleksandras Stulginskis 1940 metų vasario 16 dieną.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų