2017-01-12, Mitingas vardan greitesnių pokyčių vaikų apsaugos nuo smurto srityje. 2017 m. Sausio 12 d.

Šulinių Lietuvos epopėja tęsiasi

Šulinių Lietuvos epopėja tęsiasi

Tikrovė tokia, kad per metus smurto aukomis mūsų šalyje tampa apie du tūkstančius vaikų.

Praėjo vos metai nuo Saviečių tragedijos, kai tėvas į ledinį šulinio vandenį įmetė vos dvejų metukų sulaukusį sūnų ir keturių mėnesių dukrelę, ir Lietuvą sudrebino dar vienas žiauraus smurto prieš vaikus atvejis. Ketverių metukų berniukas visą dieną patėvio ir mamos buvo talžomas, kol medikai niekuo nebegalėjo padėti, tik todėl, kad nesugebėjo teisingai ištarti skaitmenų. Nors medikai dėjo visas pastangas išgelbėti mažylio gyvybę, jiems nepavyko iš mirties gniaužtų išplėšti pačių artimiausių žmonių auka tapusio berniuko.

Gumulas gerklėje stringa išgirdus apie tokius protu nesuvokiamus įvykius. Ypač žinant, kad į statistiką jie patenka tik tuomet, kai vaikai nužudomi, suluošinami ir dėl patirtų kančių pradedami ikiteisminiai tyrimai. O kiek dar mažųjų priversti kone kiekvieną vakarą slėptis, kai grįžęs girtas tėvas mosuoja kumščiais prieš mamą ir spardo juos kaip šunyčius, kiek jų laukia kelias dienas nekūrentose trobose, kol po klajonių ir lėbavimų su neaiškiais tipais į namus grįš mama ir parneš bent duonos kąsnį. Kiek jų priversti sugerti tėvų pyktį ir nepasitenkinimą…

Po devyniais užraktais

Mažam vaikui mama yra visas pasaulis, deja, tas pasaulis ne visada būna šviesus ir šiltas. Alkoholis, socialinių įgūdžių stoka, tuščių „bambalių“ ir keiksmų aplinka sukuria savotišką ratą, kuriame sukasi ištisos kartos.

Nors didesnė tikimybė tapti smurto aukomis yra socialinės rizikos šeimose, tai nėra vien tik visuomenės užribyje atsidūrusiųjų problema. Smurtaujama net ir tose šeimose, kurios, aplinkinių akimis, yra tiesiog tobulos, o vaikai užversti brangiausiais daiktais. Tik paprastai jų gyvenimas slepiamas po devyniais užraktais.

Kaip savaitraščiui pasakojo Panevėžio miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė, vien pernai Panevėžio mieste užfiksuoti 47 smurto prieš vaikus atvejai – smurtauta prieš 25 berniukus ir 22 mergaites. Nors daugiausia nuo tėvų įsiūčio nukentėjo augesni vaikai bei paaugliai, skriaudžiami buvo ir bejėgiai kūdikiai.

Miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Audronės Grainienės duomenimis, vien pernai Panevėžyje užfiksuoti 47 smurto prieš vaikus atvejai.

Miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Audronės Grainienės duomenimis, vien pernai Panevėžyje užfiksuoti 47 smurto prieš vaikus atvejai.

Socialinės rizikos šeimos, auginančios mažus vaikus, priskiriamos prie vadinamosios aukštos rizikos šeimų, kuriose socialiniai darbuotojai turi lankytis net po kelis kartus per savaitę. Vis dėlto išvengti smurto atvejų ne visada pavyksta.

Ypač sudėtinga yra įrodyti psichologinio smurto atvejus.

Smurtas tikrai nėra vien asocialių šeimų problema, – patikina A. Grainienė. – Juk mes ne viską žinome, kas vyksta šeimose. Būna, gauname pranešimų, kad šeimoje yra girtaujama ir neprižiūrimi vaikai, tačiau be įrodymų mes negalime šeimos įtraukti į socialinės rizikos šeimų ratą.“

Aišku, vienais atvejais iš karto matyti, kad šeimai reikalinga pagalba, – pasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. – Bet būna ir taip, jog iš pažiūros šeima tvarkinga, o kai pajunta, kad pradedame brautis pas juos į namus, pradeda slapstytis, neįsileisti. Įrodyti, kad šeimoje yra problemų, nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio…“

Iš kartos į kartą

Retos šeimos pačios pripažįsta, kad joms reikia pagalbos. Dauguma ne tik kad nenori priimti tos pagalbos, bet ir visais įmanomais būdais stengiasi atsikratyti „prievaizdų“ globos. Kai kada skundžia socialinių darbuotojų ar vaiko teisių specialistų darbą ar net veja juos pro duris.

Lietuvoje priimta tokia vaiko teisių politika, kad vaikams geriausia augti šeimoje ir tik kritiniais atvejais jie yra paimami. Deja, iš tikro sugrįžę į smurtautojų tėvų namus, mažieji dažnai ir toliau yra skriaudžiami.

Mūsų darbuotojai kiekvieną kartą yra priversti vaikščioti peilio ašmenimis, – kalbėjo „Panevėžio balsui“ A. Grainienė. – Ir jeigu kas atsitinka, paprastai kalti lieka vaiko teisių specialistai. Bet pagrindinė problema yra pačios sistemos nebuvimas. Turėtų būti aiškiai apibrėžta, kad negalima smurtauti prieš vaikus, ir numatyta atsakomybė.“

Pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos, tuomet ir specialistams dirbti būtų paprasčiau.

Fizinis smurtas paprastai yra išoriškai matomas, o kaip patiems nubrėžti tą ribą, kur yra auklėjimas, o kur jau psichologinis smurtas prieš vaikus?“ – klausia A. Grainienė.

Nors šeimoms teikiamų specialistų pagalbos kasmet daugėja, organizuojami tėvystės mokymai, šeimų, kurioms reikia padėti, nemažėja. 2015 metais vien dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo į socialinės rizikos šeimų sąrašą buvo įtraukta 14 šeimų, o praėjusiais metais jų skaičius šoktelėjo iki 49.

Daugeliu atvejų alkoholis yra smurto palydovas.

Alkoholis ir socialinių įgūdžių stoka lieka pagrindinės socialinės rizikos šeimų problemos. Nežinau net kaip paaiškinti, bet žmonės nebemoka gyventi šeimose, tvarkytis, auklėti savo vaikų. Šie tėvai kažkada buvo vaikai, vadinasi, jie augo tokiose pačiose šeimose“, – priversta konstatuoti pašnekovė.

Išbristi iš šio smurto, nešvaros bei nemeilės liūno, kai vaikai nemato kitokio gyvenimo galimybių, ganėtinai sudėtinga. Todėl vaiko teisių specialistai džiaugiasi, kad bent aplinkiniai nelieka abejingi svetimų vaikų skausmui. A. Grainienės teigimu, vis daugiau pranešimų apie galimus smurto atvejus prieš vaikus jie sulaukia iš pedagogų ir gydytojų.

Vis prašome, kad jeigu tik įtaria, kad vaikas yra skriaudžiamas ar išnaudojamas, nedelsdami kreiptųsi į policiją ir informuotų mūsų skyrių. Pastaruoju metu tikrai galime pasidžiaugti, kad darželių ir mokyklų pedagogai nelieka abejingi. Jeigu ir kiti aplinkiniai neužsimerktų matydami skriaudžiamą vaiką, gal tokių skaudžių atvejų pavyktų išvengti“, – mano Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Trauma visam gyvenimui

Vaikystėje patyrę tėvų smurtą, patyčias ir nemeilę dabar jau suaugę žmonės yra vieni dažniausių psichologų ir psichoterapeutų klientų. Su tokiais žmonėmis dirbanti Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros profesorė ir Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė, psichologė ir psichoterapeutė Roma Jusienė patikina, kad smurtas prieš vaikus nėra tik šios kartos tėvų problema. Ir anksčiau būdavo tėvų siaubūnų, tik visuomenėje apie tai tiesiog nebuvo kalbama. Fizinės bausmės buvo normalus ir priimtinas vaikų auklėjimo būdas.

Pasak programos „Vaikystė be smurto“ vadovės Ievos Daniūnaitės (dešinėje), net pusė lietuvių mano, jog fizinės bausmės yra tinkamas būdas vaikams auklėti. „Tenka pripažinti, kad mūsų visuomenėje dar labai daug netinkamo elgesio su vaikais“, – apgailestauja psichologė.

Pasak programos „Vaikystė be smurto“ vadovės Ievos Daniūnaitės (dešinėje), net pusė lietuvių mano, jog fizinės bausmės yra tinkamas būdas vaikams auklėti. „Tenka pripažinti, kad mūsų visuomenėje dar labai daug netinkamo elgesio su vaikais“, – apgailestauja psichologė.

Visuomenė buvo tolerantiška smurtui prieš vaikus, ir praktikoje dažnai susiduriu su jau suaugusiais jaunais ar vidutinio amžiaus pacientais, vaikystėje patyrusiais žiaurias tėvų bausmes, kurios šiuos žmones suluošino ir traumavo visam gyvenimui, – pasakoja profesorė. – Deja, tik nedidelė jų dalis kreipiasi pagalbos. Likusieji savo baisius išgyvenimus ir patirtą siaubą skandina alkoholyje ir svaiginasi narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis. Gal todėl mūsų visuomenėje besaikio alkoholio vartojimo problema tokia didelė.“

Dabar gerokai mažiau fizinio smurto pasitaiko išsilavinusių ir aukštas pareigas užimančių tėvų šeimose. Tačiau tokiose šeimose vartojamas psichologinis smurtas – vaiko suvaržymas ir kaltės jausmų sukėlimas, kad vaiko nemylės, kažko neduos, jis niekam tikęs – yra ne ką mažiau žalingas vaiko psichikai.

Asocialiose ir pervargusiose šeimose ir toliau plakimus diržu lydi žodžiai, kad jeigu vaikas nebus mušamas, iš jo neišaugs geras žmogus.

Su latvių psichologais atlikome tyrimą, kurio rezultatai atskleidžia liūdną tiesą: Lietuvoje yra gerokai išreikštas fizinių bausmių ir psichologinės kontrolės naudojimas – lietuviai tėvai prisipažino, kad šiuos dalykus laiko geru būdu vaikams auklėti“, – tyrimo rezultatus atskleidė R. Jusienė.

Pasak jos, Latvijoje tokių tėvų – vienetai. „Ir taip yra dėl to, kad dar prieš dvidešimt metų mūsų kaimynai priėmė vaikų nemušimo įstatymą, tad ten tolerancija smurtui prieš vaikus daug mažesnė ir tai laikoma nepriimtinu auklėjimo būdu.“

Vaikai – tėvų atspindys

Pasak R. Jusienės, nereikėtų stebėtis, kad už menkus nusižengimus ar vaikiškas išdaigas diržu plakti vaikai nesugeba kitaip auklėti savo atžalų. Tiesa, dalis tokių tėvų nusprendžia, kad savo vaikus auklės kitaip, ir jiems pavyksta, nes sugeba išsigydyti savo žaizdas, kreipiasi pagalbos į specialistus ir deda daug pastangų, kad taptų kitokiais tėvais.

Kita dalis tėvų norėtų nebekartoti savo augintojų klaidų, tačiau tiesiog negali. Elementariose situacijose, kai vaikas juos supykdo, išgąsdina ar neklauso, jie nebevaldo savęs ir net nepajunta, kaip pratrūksta didžiuliu įtūžiu. Aišku, po to labai gailisi, bet nedrįsta kreiptis pagalbos, ir iš to išsivaduoti darosi vis sunkiau.

Esminis momentas auklėjant vaikus turėtų būti savigarba ir pagarba kitam. Jeigu tėvai gerbia savo vaiką, jo niekada nežemins, neužgaulios ir neskriaus, o ieškos kitų būdų susikalbėti.

Jeigu žmogus gerbs save, gebės gerbti ir kitą. Bet dalis žmonių turi labai menką savigarbą, kurią slepia po išorine kieto žmogaus kauke, ir tokiems žmonėms baisiausia, kas gali nutikti, – prarasti kontrolę. Kai kažkas kitas pasielgia taip, kaip nebuvo numatę ar nesitikėjo, ne pagal jų norą“, – aiškina psichoterapeutė.

R. Jusienė sako, kad tik savęs negerbiantys, išsigandę ir menki žmonės skriaudžia silpnesnius ir mažesnius. „Tad jeigu kyla sąmoningas ar nesąmoningas noras išsilieti, turime atsisukti į save ir paklausti, o kas atsitiko su manimi pačiu? – kalbėjo profesorė. – Mėgstu pabrėžti, kad jeigu norime padėti vaikams, pirmiausia turime padėti jų tėvams. Būtent šį modelį naudoja ir norvegai. Ir vaikai iš šeimos paimami tik kraštutiniu atveju, kai matoma, kad tėvai nebendradarbiauja ir nelinkę priimti siūlomos pagalbos.“

Mokytis reikia visiems

Nereikia pamiršti, kad vaikai labiausiai mokosi iš pavyzdžio, stebėdami ir modeliuodami savo tėvų gyvenimą. Net jei ilgai jiems bus moralizuojama ir aiškinama, jie vis tiek padarys taip, kaip matė darant tėvus. Tad mušdami vaikus tėvai tarsi pasako, kad smurtas yra tinkamas būdas išlieti savo nepasitenkinimą.

Tačiau tėvai turi atrasti konstruktyvių būdų auklėti savo atžalas ir suprasti, kad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, už to slypi aiški priežastis, vaikui kažkas yra negerai.

Tie būdai yra labai paprasti, tik nėra juos paprasta taikyti, – pripažįsta R. Jusienė. – Juk visi žinome, kaip reikėtų gyventi sveikiau, bet tą padaryti nėra lengva. Taip ir su vaikų auklėjimu.“

Pirmiausia, pasak psichoterapeutės, bendraujant su vaikais reikia jautrumo, kurio ne visi turime išsiugdę dėl savo patirties.

Juk jeigu tėvai nebuvo jautrūs mūsų atžvilgiu, ir mums bus sunku išsiugdyti tą jautrumą. Bet dabar yra daugybė tėvystės įgūdžių grupių ir to galima išmokti“, – nebijoti kreiptis pagalbos patarė profesorė.

Kitas svarbus dalykas – nelaukti, kol konfliktas įsisiūbuos, o užbėgti jam už akių. Kai tik kyla pyktis, tiesiog įvardyti, kas darosi, pavyzdžiui, tėvai besiožiuojančiam vaikui turėtų pasakyti: „tu esi labai piktas“ ar „man neramu, kad tu taip elgiesi“. Tas įvardijimas net ir su mažu vaiku veikia. Jeigu situacija darosi pavojinga, reikia tiesiog apkabinti vaiką.

Net ir iš prigimties temperamentingus ir judrius vaikus galima suvaldyti, juos palietus už peties ar apsikabinus bei ištarus vaiko vardą, atkreipiant jo dėmesį. Tik ne tada, kai vaikas jau netinkamai elgiasi, bet dar prieš kažką iškrečiant.

Taip pat svarbu, kaip tėvai reaguoja į iškilusias konfliktines situacijas. Pavyzdžiui, Vakarų valstybėse mokykloje įvykus incidentui, pats mokyklos direktorius atsiprašo nukentėjusio vaiko ir jo tėvų, taip parodydamas mokiniui pavyzdį, kad ir vaikai turi atitinkamai elgtis.

Juk ir šeimose visko atsitinka, – sako R. Jusienė. – Svarbu vieniems kitų atsiprašyti, pripažinti, kad yra nesmagu ir skaudu, ir kaip šią situaciją reikėtų spręsti. Vaikai yra labai įžvalgūs ir išradingi, jeigu tik mes jų neslopinsime ir per daug neišgąsdinsime, jie patys pasiūlys būdų, kaip jiems padėti.“

Dvasiniai randai negyja

Paramos vaikams centro vykdomos programos „Vaikystė be smurto“ vadovė psichologė Ieva Daniūnaitė taip pat pabrėžia, kad įsigalėjęs smurtas prieš vaikus yra viena opiausių visuomenės problemų. Taip yra todėl, kad tėvai ne visada žino, kaip tinkamai auklėti savo vaikus, trūksta tėvystės įgūdžių, todėl neretai griebiamasi smurto.

Statistika rodo, kad net pusė lietuvių mano, jog fizinės bausmės yra tinkamas būdas vaikams auklėti – neva pliaukštelėjimas per minkštą vietą veikia stebuklingai. Net kai kurie Seimo nariai ir visuomenėje puikiai žinomi žmonės kone didžiuodamiesi pasakoja, kaip vaikystėje iš savo tėvų gavo lupti, ir už tai yra dėkingi, nes „padėjo išaugti dorais žmonėmis“. Ir šitoks auklėjimo modelis perduodamas iš kartos į kartą.

Tai atneša daugiau žalos nei naudos. Vaikas, gavęs beržinės košės, tik išsigąsta, bet neišmoksta tinkamo elgesio.

Tenka pripažinti, kad mūsų visuomenėje dar labai daug netinkamo elgesio su vaikais, – sako I. Daniūnaitė. – Tačiau oficialioji statistika neatspindi tikrojo masto. Tai galime numatyti tik iš skaičių, kad daugiau kaip 50 procentų lietuvių mano, jog kūno bausmės yra tinkama auklėjimo priemonė.“

Bet, pasak jos, net ir pliaukštelėjimas palieka pasekmes vaikų savivertei ir asmenybės formavimuisi.

Vaikai, kurie vaikystėje patiria smurtą, ir užaugę naudoja tuos pačius problemų sprendimo būdus – taip pat netinkamai auklėja savo vaikus ir muša žmonas, tėvus. Jie nepasitiki savimi, linkę į savižudybes ar nusikalstamas veikas. Jeigu nieko nesiimsime, mūsų tauta tiesiog išnyks“, – įspėja psichologė.

Kita smurto prieš vaikus priežastis – patys tėvai turi sunkumų. Gyvena sudėtingomis sąlygomis ar yra tiesiog pervargę, jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti, o kai kada pritrūksta kantrybės. Ir viduje susikaupusį pyktį, nepasitenkinimą, nusivylimą tiesiog išlieja ant vaikų.

Deja, kartais suaugusių žmonių negebėjimas susitvarkyti su savimi turi skaudžių pasekmių ateityje. Pavyzdžiui, praėjusios vasaros pabaigoje į Panevėžio ligoninę buvo atvežtas vos metukų ir dviejų mėnesių berniukas su stipriai sužalotais lyties organais ir tarpvietės plyšimais. Berniukas nepakeliamus skausmus vienas turėjo ilgai gydytis ligoninėje, nes su juo šitaip pasielgusi mama buvo uždaryta į areštinę.

Dar žiauresnis atvejis buvo užfiksuotas gretimame Kėdainių rajono kaime, kai vienas su metukų įsūniu paliktas patėvis, neapsikentęs vaiko verksmo, į išeinamąją angą jam įkišo pagalį. Medikams pavyko išgelbėti mažylio gyvybę, bet jis liko visam gyvenimui neįgalus, o monstras tegavo penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pasiklydę sistemoje

Pasak I. Daniūnaitės, kraštutinis smurtas prieš vaikus yra apibrėžtas Baudžiamajame kodekse, tačiau to nepakanka. Svarbiausia Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisų, kurių taip ir neatsiranda politinės valios priimti, esmė – užbėgti tokiems skaudiems įvykiams už akių. Smurtas turi būti kuo anksčiau pastebėtas ir atpažintas, o vaikai ir šeima gautų skubią pagalbą.

Dabar galiojantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato, kad tėvai vaikus gali drausminti savo nuožiūra, jeigu tai nėra kankinimas ir kitoks žiaurus elgesys.

Naujasis įstatymas nesako, kad šeimos negalės pagal save auklėti ir ugdyti vaikų, bet tą turės daryti nežalingais vaikui būdais, – aiškina I. Daniūnaitė. – Pakeitimai daromi ne tam, kad būtų siekiama bausti tėvus ar atimti kuo daugiau vaikų, o tam, kad visiems būtų aišku, kas yra smurtas ir kaip negalima elgtis su vaikais. Jeigu žmogus yra suaugęs ir neranda tinkamų būdų auklėti savo vaiką, turi kreiptis pagalbos – eiti į tėvystės mokymus, konsultuotis su psichologu ar socialiniu darbuotoju, o valstybė turi būti pasirengusi šią pagalbą suteikti.“

Tenka pripažinti, kad sistema, sukurta apsaugoti vaikus, nėra tobula ir ne visiems specialistams pavyksta pamatyti galimus smurto ar išnaudojimo atvejus, nes paprastai tai slepiama.

Praėjusią savaitę spaudoje nuskambėjo šiurpą kelianti istorija, vos ketverių metukų sulaukęs berniukas savo paties tėvo buvo prievartaujamas net trejus metus. Vaikas buvo išnaudojamas net ir namuose esant močiutei, kuri dažniausiai būdavo girta ir nieko negirdėdavo.

Nors vaikas buvo ujamas, spardomas, kentė alkį ir pažeminimus, jo savijauta mažai kam rūpėjo, o pasiguosti mažylis neturėjo kam, buvo įbaugintas. Apie tai, ką jam teko patirti ir išgyventi tėvo namuose, buvo sužinota visai atsitiktinai, kai tėvas už nusikaltimus atsidūrė įkalinimo įstaigoje ir berniuką pasiėmė jo motina. Moteriai įtarimų sukėlė sūnaus elgesys, ji iškvietė socialinę darbuotoją, kuri ir pastebėjo, kad vaikas galbūt patyrė prievartą.

Nors tėvas sulaukė bausmės, dvasiškai suluošintas berniukas auga vaikų namuose, nes tarsi būtų negana patirtų išgyvenimų, jo atsisakė ir mama. Jai per sunku auginti didelių psichologinių problemų turintį sūnų. Girtaujančio tėvo ir močiutės šeimoje augantį berniuką lankiusios socialinės darbuotojos teisinosi, kad atpažinti seksualinio smurto jų niekas nemokė, o kad vaikas buvo apleistas ir murzinas – dar ne priežastis paimti jį iš šeimos.

Turime pripažinti, kad sistemoje yra spragų, dėl to labai svarbu, kad įstatymiškai būtų apibrėžtas smurtas, – mano I. Daniūnaitė. – Juk jeigu to nežino net suaugusieji, kaip jie gali padėti šeimai? Iki šiol nepriežiūros atvejai net nėra fiksuojami statistikoje, tad šis įstatymas būtų pradinis atspirties taškas. Kitų šalių patirtis rodo, kad uždraudus prieš vaikus naudoti bet kokį smurtą, keičiasi ir žmonių nuostatos, kaip galima auklėti vaikus. Kai pati valstybė sako, kad prieš vaikus negali būti naudojamos fizinės bausmės, tėvai ima ieškoti kitų auklėjimo ir ugdymo būdų.“

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite