-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žvelgiant į 23-ejų Erikos Grubytės nuotraukas populiariame socialiniame tinkle, dėmesį akimirksniu patraukia polinkis į kūrybą. Ji piešia, kuria drabužius ir papuošalus, daro chna tatuiruotes…
Erika pripažįsta, kad meniškos veiklos trauką jautė nuo mažumės, kai laisvalaikį praleisdavo spalvindama, kurdama lėlėms drabužius, pagal spalvas dėliodama brolio žaislines mašinėles. Bėgant metams, noras išreikšti save nemažėjo, o spalvinimo knygeles pakeitė grafinio dizaino priešiniai ir įvairių raštų mandalos.
Paklausta, kaip viską spėja ir kuri veikla teikia daugiausia malonumo, E. Grubytė tik šypsosi ir patikina: skirtingos veiklos sritys į gyvenimą atėjo tikrai ne visos iš karto, bet pamažu.
„Devynerių ar dešimties metų radau daug spalvotų karoliukų ir žurnalo iškarpą su schema, kaip suverti mažyčius drakonus. Tai mane sužavėjo akimirksniu ir netgi išsivystė į pirmąjį versliuką, – nusijuokia. – Bėgant laikui, mažus karoliukus keitė didesni, o išmokus keletą technikų, tokių kaip dekupažas, suitažas, vėlimas, prie karoliukų vėrimo prisidėjo įvairūs akmenys ir papuošalams suteikė naujų spalvų. Vėliau į mano gyvenimą atėjo ir kitos veiklos…
„Domiuosi daug dalykų ir stengiuosi vadovautis taisykle „Pamatau – pabandau“, – aiškina Erika, – nes nepabandęs nežinosi, kaip tave tai veikia, ar tau tai patinka. Visgi sunku pasakyti, kas teikia daugiausia džiaugsmo. Papuošalų dabar nebekuriu, o aprangos dizainas tikrai nebuvo man skirta sritis. Tačiau tikiu, kad piešimas visuomet bus mano dalis.“
Naujoji kūrėjos aistra – Lietuvoje dar mažai žinomos chna tatuiruotės. Specialiais dažnais ant odos – paprastai rankų – nupiešti Rytų kultūros raštai išlieka vos vieną savaitę, tačiau jau nuo senovės tai itin mėgstamas būdas pasipuošti tokiose šalyse kaip Indija ar Egiptas.
Kaip prisimena Erika, jai pakako viename renginyje pamatyti tokius piešinius darančią moterį ir akimirksniu pajuto norą pati tai išbandyti.
„Tada draugai iš Indijos man ne tik davė dažų, bet ir suteikė žinių apie jų naudojimą, galimybes ir pavojus, – pasakoja panevėžietė. – Apsirūpinusi įranga, nuėjau mokytis pas tą pačią moterį, kurią sutikau renginyje.“
Erika Grubytė tikina, kad Panevėžys jai visada bus širdžiai miela vieta, tačiau grįžti kol kas neketina. Sako niekada nemačiusi skirtumo, kokiame mieste ar net šalyje gyventi.
Anot E. Grubytės, per pradedantiesiems skirtą seminarą vadovė aiškino, kad kiekvienas taškelis yra linkėjimas žmogui, ant kurio odos piešiama. „Man pačiai tai yra vaizduotės įamžinimas, kartais tam tikros žinutės siuntimas, galiausiai – žmogaus įvaizdžio detalė. Kai kuriu tokias detales, man labai svarbu bendrauti su žmogumi, jo klausytis jo. Tokia veikla suartina. Galiausiai – tikiu, kad tai yra stotelė keliaujant tikrų tatuiruočių kūrimo ir jų darymo link“, – ateities svajonėmis dalijosi pašnekovė.
Talentinga mergina, turinti aprangos dizaino bakalauro diplomą, nenori apsiriboti viena veikla. Nors dėl baigtų studijų Erika niekada nesigailėjo, neslepia, kad per tuos kelerius metus buvo visko – nuo džiugių ir motyvuojančių akimirkų iki ašarų ir abejonių. Tačiau išmoktos gyvenimo pamokos ir sutikti įdomūs žmonės tarsi atpirko visas negeroves ir leido pažinti savo charakterio stiprybes.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent šią specialybę, mergina drąsiai pripažino, kad prieš ketverius metus dar nebuvo tikra, kas jai labiausiai tiktų.
„Baigdama mokyklą nelabai ką supratau. Plaukiau pasroviui. Visi studijuoja, vadinasi, taip reikia, – pasakoja Erika. – Iš šeimos niekada nebuvo kokio nors spaudimo, bet labai reagavau į visus kitus aplinkos veiksnius. Norėjau studijuoti juvelyriką, nes tą sritį šiek tiek išmaniau. Bet specialybė, kurią radau, buvo tokia: „juvelyrika ir kalvininkystė“. Tiesą pasakius, išsigandau. Galvoje iškilo vaizdiniai, kaip su kūju stoviu prie priekalo! Dar kokių vikingo ragų trūksta… Be to, pamaniau, kad juvelyrika yra mano hobis, todėl norėjau viską taip ir palikti.
Papuošalai vis dėlto mane nuvedė prie įvaizdžio dizaino, o vėliau – ir prie aprangos dizaino. Nuo mažų dienų siūdavau, tad turbūt elementaru, kodėl, išgirdus apie šią specialybę, nesudvejojau.“
Tačiau net ir baigusi prestižinę specialybę E. Grubytė neskuba šiai veiklai atiduoti viso savo laiko ir dėmesio. Darbas vienoje vegetariško maisto kavinėje ir nuolatinis buvimas tarp bendraminčių šiuo metu jai teikia džiaugsmo.
Ar tai reiškia, kad Erika jau atrado savo gyvenimo kelią?
„Kaip galima atrasti tai, ko niekada negalėjai pamesti?“ – nusijuokia išgirdusi klausimą. Bet netrukus surimtėja: „Mano nuomone, gyvenimo kelią kiekvienas turi savyje – tik klausimas, ar tinkamai eina. Manau, savajame įsitvirtinau ganėtinai stipriai ir einu žinodama, kad tai, ko noriu ir ką darau yra prasminga ir svarbu.“
Energinga mergina domisi ne tik kūryba – jai įdomus visas pasaulis. Erika sako, kad kelionių troškulys atsirado pirmą kartą apsilankius saulėtoje Turkijoje ir supratus, jog čia norisi sugrįžti dar ne vieną kartą, o nauji vaizdai suteikia daugiau gyvenimo džiaugsmo bei praplečia akiratį.
Užsikrėtusi kelionių manija, E. Grubytė pradėjo domėtis trumpomis, vos dieną trunkančiomis išvykomis į šalis kaimynes.
„Kartais nusiperku pigų bilietą į Varšuvą. Išvykusi vakare, kitos dienos rytą jau būnu vietoje ir, viską apžiūrėjusi, vakare sėdu į autobusą važiuoti namo, – pasakoja. – O praėjusią vasarą autobusu dvidešimt vieną valandą keliavau į Budapeštą. Buvo nuostabu – tiek žmonių, tiek istorijų, nauji pažįstami iš Kalifornijos, Rusijos ir kitų šalių. Apie patirtus įspūdžius netgi galėčiau parašyti knygą! Noriu papasakoti, kaip Budapešte savaitę visur vaikštinėjau basa, kaip Turkijoje pirmas dvi savaites jaučiausi lyg būčiau muziejaus eksponatas arba kaip atokiame Italijos miestelyje susitikau pažįstamų iš Indijos, su jais buvome susipažinę Kaune“, – įspūdžiais dalijasi panevėžietė.
Nors dauguma žmonių baiminasi keliauti vieni, Erika tikina nesanti viena iš jų. Mėgstančiai bendrauti merginai tai puiki galimybė susirasti dar daugiau draugų ir geriau pažinti naujus miestus.
„Niekada negyvenu viešbučiuose, neperku kelionių, kuriose viskas įskaičiuota. Naudojuosi „Couchsurfing“ programėle ir susirandu žmonių, galinčių mane apgyvendinti, kartu praleisti laiką tyrinėjant miestą. Taip pat galiu atskleisti, kad greitu metu viena keliausiu Camino De Santiago piligriminiu keliu (Šv. Jokūbo keliu – autorės past.). Kadangi nuolat daug vaikštau, tikiu, kad man tai taps nauju ir dar didesniu iššūkiu. O dar jaučiu didelį norą atitrūkti nuo miesto šurmulio.
Keliausiu viena, nes kol kas nesutikau žmogaus, kuris ilgai vaikščioti mėgtų taip, kaip aš. Be to, esu tikra: jeigu tik norėsiu, susirasiu pakeleivių.“
Paklausta, kuri šalis padarė didžiausią įspūdį, Erika ilgai nedvejoja ir ištaria: „Turkija.“ Joje keletą mėnesių gyvenusi ir studijavusi panevėžietė sako, kad nors palikti Lietuvą teko kamuojamai dvejopų jausmų, vos susipažinusi su vietiniais gyventojais akimirksniu suprato priėmusi teisingą sprendimą.
„Nors esu atviras ir tolerantiškas žmogus, negalėjau išvengti man kišamo nusistatymo prieš musulmonus, jų religiją ir panašiai, – prisipažįsta E. Grubytė. – Išvažiavau turėdama kažkokių lūkesčių, idėjų, baimių, tačiau nukeliavusi turėjau viską permąstyti. Be galo šiltas žmonių elgesys, pagarba vienas kitam, atvirumas mane tiek daug išmokė. Jaučiau, kad mano siela ten tiesiog atgijo. Ne be reikalo ten keliauju kasmet ir neplanuoju to nustoti daryti.“
Kaune dabar gyvenanti nenuilstanti keliautoja pripažino nežinanti, kuria kryptimi nuves gyvenimas, tačiau galimybės grįžti į gimtąjį miestą kategoriškai neatmeta.
„Panevėžys man visada bus širdžiai miela vieta. Čia mano šeima, ją aplankyti stengiuosi kaip galėdama dažniau. Vis dėlto grįžti kol kas neplanuoju. Niekada nemačiau skirtumo, kokioje šalyje ar mieste gyventi. Savo ateityje matau prasmingą veiklą ir mylinčius žmones, bet nematau šalies, miesto, gatvės ar namo, nes man tai neturi reikšmės“, – teigė E. Grubytė.
Kalbantis su Erika susižavėjimą kelia ne tik jos polinkis keliauti bei nuolatinė kūryba, bet ir tvirtas ryžtas gyventi kitaip, nei dauguma jos bendraamžių tautiečių: 23-ejų mergina nerūko, nevartoja alkoholio, nevalgo mėsos. Visų šių dalykų, pripažįsta, atsisakiusi dėl įvairių priežasčių.
„Visai netikėtai, dėl ERASMUS studijų Turkijoje, teko apie pusę metų nevalgyti kiaulienos. Grįžusi, be abejo, sėdau prie lietuviško stalo ir po keleto tokių „paskanavimų“ pajutau, kaip jėgos tiesiog senka. Dėl šios priežasties kiauliena tarsi automatiškai iškrito iš mano mitybos raciono, o paskui – ir visa kita mėsa. Niekada nevadinau savęs vegetare, tiesiog pajutau, kad man taip geriau maitintis. Prie sveiko gyvenimo būdo prisideda ir svaigalų atsisakymas. Niekada nesu rūkiusi, nors iš tėvai man nedraudė. Tiesiog su visais leidimais gavau ir daug informacijos apie viską.“
Erika džiaugiasi, kad pasirinktas gyvenimo būdas jai padeda išlikti tokiai energingai. Pasak merginos, kai iš gyvenimo dingsta vienas iš didžiausią priklausomybę keliančių nuodų – alkoholis, žmogus tarsi savaime tampa pozityvesnis, linksmesnis, gali įžvelgti daugiau teigiamų dalykų aplink save. Tačiau daug kam didesnę nuostabą nei svaigalų atsisakymas kelia merginos ryžtas atsispirti pagundai laisvomis dienomis mėgautis miegu iki vidurdienio.
„Aš iš tų žmonių, kurie mėgsta daryti eksperimentus su savimi, – šypsodamasi aiškina ji. – Pavyzdžiui, išgirdau, kad eiti miegoti 22 valandą, o keltis 5 valandą yra be galo gerai. Pabandžiau – patiko. Kadangi Kaune gyvenu netoli nuostabaus parko, kurio pakrantę skalauja Nemunas, rytinė gamta mane iš karto sužavėjo. Kai dar nėra mašinų gaudesio, kai dar net pats miškas bunda ir tu gali pajusti pušų kvapą, išsimaudyti rytiniam, adatėlėmis apsiginklavusiam vandeny, kuris suteikia energijos visai dienai, tada tu tiesiog pasikrauni. Taigi iki šiol keliuosi 5 valandą .“
Galiausiai, kaip ir dera tikriems sveikuoliams, E. Grubytė nepamiršta sporto. Šešiolikos metų pirmą kartą užsukusi į sporto klubą, iš karto suprato, kad tai suteikia itin daug energijos. Nuo tada beveik kasdien, priklausomai nuo sezono, mergina užsiima įvairia sportine veikla – pradedant joga rytais ir baigiant šokiu parko takeliuose.
Anksti besikelianti panevėžietė ne tik pasimėgauja bundančio ryto teikiama gaiva bei pasivaikščiojimais, bet ir nesibaimina sudrausminti tuos, kurie elgiasi netinkamai. Vieną kartą pastebėjusi šeimininką, kuris piktai besijuokdamas įspyrė savo mažą šunį į vandenį, Erika nusprendė netylėti ir gerokai vyresniam ir stipresniam vyrui be užuolankų pasakė, kad jo elgesys netinkamas.
„Paprastai stengiuosi nesikišti į kitų žmonių reikalus – tai yra jų gyvenimas, tačiau manęs nesulaikysi, jei pamatau kokią nors diskriminaciją, žeminimą ar, kaip šiuo atveju, agresiją prieš gyvūnus. Nesu didelė aktyvistė už gyvūnų teises, bet tiesiog paimu ir padarau ką nors, priklausomai nuo situacijos, kad juos apginčiau. Taip elgiuosi ne tik su gyvūnais, tas pats yra ir su vaikais, kurie skriaudžiami, su kitos tautybės žmonėmis, kurie kartais tiesiog diskriminuojami“, – teigiamu pavyzdžiu dalijosi E. Grubytė.
