Spausdintas žodis mokė išminties

Spausdintas žodis mokė išminties

Kokias knygas panevėžiečiai praeityje skaitė, kuo domėjosi, galima sužinoti ir iš straipsnių „Panevėžio balso“ puslapiuose.

Skaitymo svarba ir nauda pabrėžta visais laikais – net sovietiniais metais laikraščiai rašė apie biblioterapijos galią. ARCHYVO nuotr.

Skaitymo svarba ir nauda pabrėžta visais laikais – net sovietiniais metais laikraščiai rašė apie biblioterapijos galią. ARCHYVO nuotr.

 

Šiais laikais, kai gausybė šalies leidyklų kas mėnesį pažeria vis naujus tiražus, knygų pasaulyje orientuotis padeda spaudoje, radijo, televizijos laidose skelbiamos leidinių apžvalgos, jų pristatymai.

Prisiekę skaitytojai atidžiai seka tas naujienas – patikusias knygas nusiperka ar bibliotekose jų ieško.

Pavarčius senus „Panevėžio balso“ numerius matyti, jog ir anksčiau apie naujas knygas būdavo galima sužinoti iš spaudos. Kartais leidinių pristatymai būdavo gana išsamūs, su recenzijomis, pateikiamomis ištraukomis.

 

Gražia lietuviška kalba

Prieš aštuoniasdešimt ir daugiau metų bene dažniausiai būdavo leidžiamos religinio turinio knygos. Apie naujai išleistus maldynus, giesmynus, kitokius leidinius skaitytojams pranešdavo „Panevėžio balsas“.

„Nauja giesmių knygelė „Giedokim Viešpačiui“ – tai naujas indėlis į mūsų taip negausias giesmių knygeles – giesmynėlius. „Giedokim Viešpačiui“ giesmynėlis tinka visais atžvilgiais kaip dideliems chorų choristams taip ir mažiems giesmyniakams. Knygelėje yra visos reikalingos giesmės kaip lietuviškos, tai ir lotyniškos“. (Citatų kalba netaisyta.)

1936 metais rašyta: „Lietuvis katalikas neapseina be maldaknygės. Bet jis žiūri, kad jo maldaknygė būtų lengvai suprantama, gražia lietuvių kalba parašyta, išėjusio teologijos mokslus žmogaus paruošta, o maldos pritaikytos Bažnyčios apeigoms bei kataliko dvasios reikalams ir aprūpintos mūsų vyskupų aprobata. Tokios yra „MALDOS“ b-vės leidžiamos maldaknygės“.

Taisyklingos kalbos lietuvių kalbos norėta ne tik maldaknygėse. „Panevėžio balsas“ dažnai atkreipdavo dėmesį į būtinybę taisyklingai kalbėti ir rašyti. Net buvo įvesta speciali rubrika „Kalbos kertelė“, kurioje spausdinti įvairūs patarimai.

Pavyzdžiui, mokyta, kad reikia sakyti ne paliaukis, o pagurklis, ne apavas, o avalynė ir pan.

Tarpukariu būta labai daug leidinių, skirtų moterims, – nuo meilės romanų iki vadovų šeimininkėms. ARCHYVO nuotr.

Tarpukariu būta labai daug leidinių, skirtų moterims, – nuo meilės romanų iki vadovų šeimininkėms. ARCHYVO nuotr.

„Kalbos kertelėje“ aiškinta, ką reiškia koks žodis, pateikiami sakiniai su jais: „Gailingas – tas, kas labai gailisi. „Mano brolienė labai gailinga, jau antri metai kaip ji verkia dėl Jono mirties“, „Apyčia – tai vieta kur apyniai auga. „Tu užaugai apyčioj, aš užaugoj seklyčioj“, „Rietena – tai vaikų liežuvio liga nuo jos liežuvis pabąla“, o „Lakštingėlis – pirktinė medžiaga iš kurios baudžiavos laikais ir vėliau buvo viršutiniai rūbai siuvami. „Nupirkau savo uošvei lakštingėlio striukelę (zakietą tam tikros rūšies – smaugtai per vidurį, su kvalbonais) dovanų, džiaugsmas senės buvo neišpasakytas“. „Aršinas lakštingėlio kaštuodavo griviną“. „Verdenė – šaltinis, versmė. „Aš verdenėj niekada nesu puntagalvių matęs.“

„Lėnas – lėtas. Jis be galo lėnas, dėl to jam boba ir joja ant sprando“.

„Klastė – linija, kur galvos plaukai frizuroje (šukomis) perskiriami. „Susitvarkyk savo plaukus – tavo klastė ne tvarkoje“.

Tarp spaudos pranešimų užtinkama žinių ir apie panevėžiečių autorių knygas.

Prieš aštuoniasdešimt metų rašyta: „Rytas“ praneša, kad šiomis dienomis vienas panevėžietis baigė rašyti ir atiduoda spaudai politinio istorinio romano pirmą tomą. Jis bus spausdinamas Kaune ir vasario pabaigoje pasirodys knygų rinkoje. Romanas bus trijų tomų.

Pirmasis tomas prasideda mūsų Nepriklausomybės kovomis ir baigiasi gruodžio 17. Romanas pavadintas „Po nauja vėliava“. Autorius slepiasi po Vargo slapyvarde.

Savo turiniu šis romanas yra labai savotiškas ir apima nemažą politinio gyvenimo intrigų.“a

 

Poezija ir proza

Laikraštis pasakojo ir apie knygų platinimą. „Šv. Kazimiero draugijos knygynai kasmet išleidžia į atlaidus su retesnėmis svarbesnėmis katalikiško turinio knygomis. Šiemet jau trijose vietose būta ir dar važiuojama. Žmonės pasitiki ir labai knygas perka. Didelės apyvartos daromos. Tuo būdu užkirstas kelias šantažui.“

Žinoma, būdavo leidžiamos ne tik maldaknygės, bet ir kitokio pobūdžio knygos. Laikraštyje būdavo skelbiami ne tik jų pavadinimai, bet kartais net labai įdomios recenzijos, pristatymai.

Štai ištrauka iš 1938 metais skyriuje „Mūsų raštai“ spausdintos recenzijos:

„P. Kondratas. Ei, atostogų dienelės! Eilėraščiai. Tinka visų mokyklų knygynams. Išleido Žvaigždutė. Iliustravo V. Z. Stančikaitė. 64 psl. 80 ct.“

„Senoji Anderseno antis, pamačiusi kieme naują ančiuką, pasipiktinusi tarė: „Tarytum, be jo dar maža čia būtų“.

Į šimtanarę mūsų poetų šeimą su šiuo kūriniu dar atėjo debiutantas P. Kondratas vaikų laikraščiuose jau rašąs nuo 1933 metų.

Ar Kondratas poetas ar mėgėjas? Be abejo – poetas. Kondratas dinamiškas, jausmingas, vaizdingas, linksmas, neįkyrus.

Duliu, uliu, dul dul dul –

Duliu kada noriu,

nes gražiai dūdelė mano

švilpauja ir groja.

Išties, gražiai Kondratas švilpauja ir dainuoja. Jis bus kunigas. Vadinas, ne vien iš kantičkų ar kantičkoms gebės giedoti, bet su vaikučiais užtrauks ir smagią dainelę, nes kunigas – auklėtojas, vadas, sielų formuotojas.

Nors, eidamas licencija poetica, poetas dažnokai perdaug jau rokiškėniškai sukirčiuoja dainų žodžius, bet jo eilėraščių technika skambi. Kai autorius geba sklandžiai eiliuoti tai net pikta , kad jis perdėm asonansais rimuoja. Kaip sau norite, bet rimai supa – katiniuką, atskris – labryt, smagiau – geriau, šakomis – basi, lankyt – vandeny ir t.t. yra daugiau negu pigūs. Tesusidisciplinuoja autorius savo kūryboje ir įveiks jis rimų grožio kelią.“

„Panevėžio balse“ galima sužinoti apie išleistą knygą „Du vardai granite“ – poezijos antologija apie Darių ir Girėną, Liūnės Janušytės „Važiuojam!“ – linksmų feljetonų rinkinį, kurį „kiekvienas skaitys su šypsena veide ir giedra sieloj“.

Vaikams buvo siūlomos „Ezopo pasakos“ – „Pasaulinio garso knyga. Jose sudėta beveik visa žmonijos išmintis. Ir pasiekta to lengvais vaizdais iš gyvulių ir žmonių gyvenimo. Pirmą kartą lietuvių kalba tos pasakos buvo pasirodžiusios 1914 metais.“

1934 metais nemažai dėmesio buvo skirta Bronės Buivydaitės knygai „Atversti lapai“, apibūdinamai kaip romanas iš mokytojų ir mokinių gyvenimo.

Pasakota: „Šiame romane autorė atvaizduoja mūsų gimnazistų ir jų mokytojų gyvenimą. Tai pirmas žymesnis šios rūšies beletristikos kūrinys mūsų literatūroje. Br. Buivydaitės stilius tikrai beletristiškas – gyvas, lengvas skaityti, kalba taisyklinga, korektūros klaidų taip pat nėra“.

Vis dėlto recenzentas pastebi: „Man teko lietuviškose gimnazijose dirbti nuo 1918 iki 1931 metų, bet nė vienoj gimnazijoj nepastebėjau, kad pamokų kalimas, flirtas, erotiniai ekscesai, kortos, papirosai, šnapsas ir neapykanta mokytojams sudarytų visą gimnazistų gyvenimo turinį“.

„Atverstų lapų“ gimnazistai ir gimnazistės nesisieloja nei tėvynės, nei religijos, nei meno, nei darbininkų reikalais: gimnazistės arba zubrija, arba flirtuoja ir svajoja apie ištekėjimą, gimnazistai mokosi tik dėl to, kad per mokslą karjerą sudarytų, kad poniškai pagyventų.“

„Išsišokimų prieš katalikybę nėra, bet vadinamosios davatkos vienpusiškai nušviestos, jos čia per daug tamsios, o tikrumoj taip nėra. Mes autorei linkėtume stebėt ir vaizduot ne vien tamsias, bet ir šviesas gyvenimo puses, nes realybėje yra ne vien blogumų, bet ir gerumų.“

 

Ir rimtai, ir su humoru

Dar 1924 metais apie Jono Aleksos knygą „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ spaudoje rašyta:

„Knygelėje paleisti opiausieji Lietuvos žemės ūkio klausimai, kurių nagrinėjimas privalėtų būti kruopščiai daromas tučtuojaus, kad padėjus Lietuvai ekonominiai sustiprėti. Mūsų nuomone, tąją knygelę privalėtų perskaityti kiekvienas, kam nors kiek rūpi Lietuvos gerovė ir jos ateitis.“

Dažname laikraštyje kviečiama knygų įsigyti pigiau. Matyt, ir anuomet žodis „nuolaidos“ turėjo nemenką galią.

Štai 1932 metais skelbimai šaukė: „ 50 % nuolaidos !!! Ožeškienės „Paskutinė meilė“. I t. 254 psl. – 4 lt, II t. – 227 psl. – 3 lt. („P-nę Meilę“ girte išgyrė poetai Maironis (prel. Mačiulis) ir L. Gira (įžymusis kritikas E. Radzikauskas).“

Populiarūs būdavo šeimininkėms skirti leidiniai. Štai pasakodamas apie knygą „Pažangi šeimininkė“, laikraštis rašė: „Joje liečiami visi skyriai: Motinos ir vaiko sveikata, Ausk močiute drobeles, o aš jauna juosteles, Valgome, kad gyventume, Lengvi ir skanūs kepiniai, Keli sriubų pavyzdžiai, Patiekalai iš mėsos ir kt. Visa knyga gausiai iliustruota paaiškinamomis iliustracijomis, tuo lengvinant turinio supratimą“.

Nelabai suprantama, ką norėta pasakyti šitokiu pranešimu: „Iš 325 lietuviškų knygų, 1927 m. Lietuvoj išleistų, Panevėžiui tenka du leidiniu: vienas iš bendrųjų raštų ir vienas iš literatūros“.

Apie neskaitančius, knygomis nesidominčius tautiečius kartais pasirodydavo ir pašiepiančių pastabų, feljetonų.

Štai ištrauka iš 1925 metų feljetono „Mokytoja“, pasirašyto P. Butėno: „Gerbiamieji! Mes šiandien susirinkom į pedagogų tarybą aptarti labai didelius klausimus, kaip auklėti mūsų mokinius. Aš tamstoms pasakysiu, kad mūsų mokykloj darosi bala žino kas. Andai, žiūriu, viena mokinė įsikniaubusi kažin ką skaito. Klausiu: – Ką skaitai? – Dėdės Tomo trobelę… – Kokio dėdės Tomo? Ar to lovelaso Tomo, kuris nė vienai dorai moteriškei neduoda pardono… Aš gerai pažįstu tą donžuaną Tomą – pats ištvirkęs, ir jo žmona, jo knyga ištvirkusi…

Ponai mokytojai, aš seniai patėmijau, kad mūsų mokiniai perdaug skaito knygas – ir kokios to pasekmės? Labai liūdnos.

Tos pačios mokinės aš klausiu: Ot tu skaitai ištvirkėlius Tomus, o elegantišką knikseną moki padaryti? Nu, padaryk.

Ji kaip sena ožka, kabarkšt kojomis – mane net šiurpas nukratė, koks išauklėjimas. – Padainuok man „Dėl tų gražių akučių aš viską paaukosiu“. – Nemoku, poni mokytoja, – atsako ji.

Man širdis pusiau įsprogo – toks neišsiauklėjimas! Ir vis kaltos tos knygos, tie lovelasai Tomai!..“

Sovietmečiu skaitymo svarba buvo iškelta į propagandos lygmenį, o sykiu ir nurodinėta, kokias knygas derėtų skaityti. ARCHYVO nuotr.

Sovietmečiu skaitymo svarba buvo iškelta į propagandos lygmenį, o sykiu ir nurodinėta, kokias knygas derėtų skaityti. ARCHYVO nuotr.

 

Didžiausias turtas

Sovietmečiu knyga žmonėms taip pat buvo labai svarbi, nors sunku būdavo jų gauti, vis dėlto skaitė, – klasiką, populiarius lietuvių bei kitų respublikų autorių, kartais užsieniečių kūrinius – ėmė juos iš bibliotekų, dalindavosi vieni su kitais.

„Panevėžio tiesa“ kultūros ir meno puslapyje „Nevėžis“ buvo įsteigusi skyrių „Knygos bičiulių klubas“, kuriame pasakodavo ne tik apie leidžiamas knygas. Panevėžiečiai buvo kviečiami pokalbiui „Knyga mano gyvenime“.

„Turime didžiulį turtą – knygą. Kaip bendraujame su ja, kaip tausojame ją, kaip dalijamės ja su draugais – apie viską norėtume paskaityti „Nevėžio“ puslapiuose.“

Skaitytoja rašė: „Giliai širdyje, dar esant moksleivei, įstrigo Maksimo Gorkio žodžiai: „Gera knyga, kaip ir didelio menininko smičius, paliečia širdį, ir ji dainuoja, vaitoja iš pykčio ir sielvarto, džiaugiasi, jeigu šito nori rašytojas.“ Kokie prasmingi, gilūs, svarūs žodžiai“.

Laikraštyje ne kartą pasakota, kaip gera knyga padėjo žmogui vienu ar kitu atveju. Buvo kalbama net apie biblioterapija.

„Panevėžio tiesa“ rašė: „Biblioterapija – tai spausdinto žodžio galimybių panaudojimas ligonių gydymui, profilaktikai, psichinei reabilitacijai. Biblioterapijos tikslas – sukurti kompleksiniam gydymui palankų emocinį foną ir padėti besigydančiajam kovoti su liga“.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų