-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš 29-erius metus, 1991 metų sausį, įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti valstybiniam perversmui reikšmingus objektus atskleidė, kad beveik prieš metus nepriklausomą valstybę atkūrusi Lietuva tvirtai apsisprendusi būti laisva. Kruvinąją sausio 13-osios naktį žuvo 14, sužeista keli šimtai žmonių, iš jų daugiau nei pusšimtis žmonių sužaloti kulkomis. Ši diena tapo Laisvės gynėjų, tačiau laisvę žmonės tą sausį gynė ne tik rinkdamiesi prie svarbių objektų. Tuometinio Panevėžio aviacijos techninio sporto klubo – ATSK – darbuotojai atliko ypatingą darbą grėsmės akivaizdoje.
Panevėžio aeroklubo vadovas, buvęs tuometinio aviacijos techninio sporto klubo viršininkas Bronius Zaronskis pasakoja, kad įtampa buvo jaučiama dar gerokai anksčiau iki tragiškųjų sausio įvykių. Lietuva žinojo, kaip sovietų kariai elgėsi kitur. 1990 metais viename Baku aeroklube sovietų kareiviai sugadino visus akrobatinius lėktuvus juos peršaudami. Panevėžiečio aviatoriai pasistengė užbėgti už akių panašiems išpuoliams: išsaugoti turtą – lėktuvus, sklandytuvus, parašiutus, žemėlapius, radijo stotis, transportą – jį paslėpdami.
Iš Panevėžio aviacijos ir kita technika paslapčia išvežta į kaimyninius rajonus, smulkesni daiktai suslapstyti pačių darbuotojų garažuose. Vienas automobilis išgabentas netgi į Vilkaviškio rajoną, kur susitarę aviatoriai jį priregistravo kaip kitos organizacijos nuosavybę. Kai kurie sklandytuvai buvo išardyti ir specialia priekaba išvežti į už Molainių buvusią fermą. Vienas sklandytuvas ir trys lėktuvai atsidūrė Pasvalio rajone.
Vis dėlto Panevėžio aviatoriams dalies klubo parašiutų nepavyko išsaugoti – apsupę automatais ginkluoti kariai kelias dešimtis parašiutų atėmė.
„Vieną automobilį irgi atėmė pagavę važiuojantį gatve – nuvarė į Pajuostį. Tiek jį ir tematėme“, – pasakojo B. Zaronskis.
Tą lemtingąjį sausį žmonės Panevėžyje rinkosi budėti ne tik prie spaustuvės, pašto, Savivaldybės. Visą tą laiką nebuvo paliktas tuščias ir aviacijos klubas Stetiškiuose.
Pasak B. Zaronskio, įvykiams aštrėjant, budėtojų skaičius augo, o sausio 11–13 dienomis klube jau nuolat buvo nemažas būrys. Numatyti, kaip klostysis įvykiai, buvo sunku. Kiekvieną valandą, minutę buvo laukiama ir ruošiamasi blogiausiam – sovietų kariai nuolat atvažiuodavo į klubą.
Pasak B. Zaronskio, tomis dienomis ne kartą teko susidurti su sovietų kareivių grasinimais. Jie lankydavosi klube, liepdavo pristatyti tam tikrą turtą, nepaklususiems aviatoriams grasindavo ginklu. Sovietus labiausiai domino, kur klubo lėktuvai, automobiliai. O vienu metu didžiausia sumaištis kilo dėl pradingusios klubo „Volgos“. Likimo ironija, bet būtent šio automobilio aviatoriai nespėjo paslėpti – jis, kaip įprasta, stovėjo klubo garaže.
„Garažo sienoje buvo langelis. Tik tereikėjo per jį pažiūrėti ir būtų išvydę, bet nesusiprato, o mes melavome, kad ten automobilio nėra“, – dabar šypsosi B. Zaronskis.
Panevėžiečiai visais būdais nepriklausomos Lietuvos laikams stengėsi išsaugoti ir sovietams labai rūpėjusį degalų pylimo automobilį, kuriuo buvo galima patogiai aptarnauti lėktuvus.
Vis dėlto aviatorių gudrybės pasiteisino. Pasak B. Zaronskio, į sovietų rankas spėjo patekti tik parašiutai ir automobilis GAZ-52.
Tiesa, ne visus pavyko išsaugoti ir lėktuvus. Tuo metu klubas jų turėjo devynis ir dar apie 20 sklandytuvų. Virš Panevėžio skraidydavę klubo lėktuvai būdavo remontuojami netoli Maskvos, vos už 100 kilometrų nuo jos nutolusioje gamykloje. Kaip tik kruvinųjų sausio įvykių metu joje buvo remontuojami du panevėžiečių lėktuvai. Žinoma, jų sovietai Lietuvai nebegrąžino.
Nors aviatoriai sugebėjo techniką išgabenti dar iki pragariškosios sausio savaitės, klubas nebuvo paliktas tuščias. Jame nuolatos budėjo lakūnai. Apsirūpinę radijo stotimis, jie iš įvairiausių Panevėžio pakraščių perdavinėjo žinias apie sovietų karių judėjimą.
Pasak B. Zaronskio, vienas automobilis buvo išsiųstas netoli Šilagalio, kitas – prie Berčiūnų. Išvydę kariškus automobilius, aviatoriai skubiai per radijo stotis pasidalydavo svarbia informacija: kiek automobilių, važiuoja tušti ar pakrauti, kur pasuka – į Pajuostį ar traukia tolyn į kitą miestą.
Klubo skrydžių valdymo bokšte taip pat virė slaptas darbas. Jame įrengtos trys radijo stotys veikė trimis skirtingais dažniais. Viena jų veikė paties klubo aerodromo dažniu, kita – Pajuosčio. Pajuosčio aerodromo dažnis kartą per mėnesį buvo keičiamas, bet panevėžiečiai paprastai jį žinodavo. Trečioji radijo stotis veikė karinio tranzito dažniu.
„Tokiu būdu mes galėjome stebėti visą vyksmą – savotiškai saugoti Lietuvos oro erdvę“, – sako B. Zaronskis.
Pasak jo, šitaip panevėžiečiai sužinodavo, kur ir kokie sovietiniai lėktuvai skrenda. Aerodromai turėjo savo pavadinimus. Panevėžys vadintas „tiulpan“ – tulpė, Kėdainiai – „podgornyj“. B. Zaronskis pamena, kai IL-76 su aštuonių žmonių įgula skrido į Kėdainius, paprašė leidimo leistis, pranešė per kiek laiko turės kilti atgal, kas turės būti pakrauta ir kitokius svarbius dalykus. Tokius dalykus išgirdę panevėžiečiai lakūnai tuojau pat raportuodavo Panevėžio apskrities komendantūrai, koordinavusiai gynybą šiame regione.
„Karinio tranzito dažnis buvo pastovus. Dar iki šiol pamenu – 126.00. Tam tikrais momentais galėdavome paklausyti civilinės aviacijos dažnio, bet labiau rūpėjo karinis“, – pasakoja aeroklubo viršininkas.
Nepaisant to, kad panevėžiečiai turėjo radijo stotis, B. Zaronskio manymu, sovietai greičiausiai nelabai suprato, kad galima juos sekti.
B. Zaronskis pripažįsta negirdėjęs, kad kiti Lietuvos aviacijos klubai būtų vykdę tą patį.
„Turbūt buvome išskirtiniai, stebėję oro erdvę ir karinio transporto judėjimą. Likti Panevėžyje mums buvo svarbiau. Čia galėjome pateikti rimtesnes žinias, nei pastovėję Vilniuje prie televizijos bokšto“, – svarsto viršininkas.
Lemtingąją sausio 13-osios naktį, kai Vilniuje buvo pralietas taikių žmonių kraujas, B. Zaronskio teigimu, Panevėžyje aviatorių budėjimas išties buvo neeilinis, kupinas didelės įtampos ir nežinios, koks rytas Lietuvai išauš.
„Niekas negalėjo būti tikras, kuo ta naktis baigsis. Vis dėlto už baimę didesnis buvo užsidegimas, žūtbūtinis noras gyventi laisvoje šalyje. Tuos jausmus ir laisvės troškimą išgyveno kiekvienas“, – pasakoja apie labiausiai įstrigusius dalykus jis.
B. Zaronskis gailisi, kad iš to laiko neliko jokių nuotraukų – juk ne galvoje buvo fotografuotis.
Tuo metu jo pavaduotoju skraidymo reikalams dirbęs dabartinio Panevėžio aeroklubo narys Gintautas Griauzdė taip pat tomis dienomis buvo aeroklube.
„Tie įvykiai turbūt įstrigo visam laikui. Kažką pamiršti, bet pagrindiniai dalykai atmintyje švieži kaip ką tik buvę“, – sako G. Griauzdė.
Pasak G. Griauzdės, klubo darbuotojai stebėjo, kas vyksta Pajuosčio aerodrome.
„Kiti tuo metu dar nelabai žinojo aviacijos reikalus, o mes žinojome jų dažnį, vartojamą žargoną, iš kurio buvo galima spręsti, iš kur skrenda lėktuvai, kiek ir ką gabena“, – prisimena lakūnas.
Jis pamena, jog karinio lėktuvo pilotai likus maždaug pusvalandžiui iki tūpimo pranešdavo: „ruoškite vakarienę 200“.
„Vadinasi, lėktuvais atskraidina 200 žmonių“, – paaiškina G. Griauzdė.
Iš to, ką aviatoriai girdėjo, galėjo iššifruoti, kada planuojama atskraidinti karius į Pajuostį, kada jie iš karinio aerodromo pajudės.
Tomis sausio dienomis dalis bebaimių aviacijos klubo moskvičiumi prie Pajuosčio aerodromo įvažiavę kur į kiemą stebėdavo karių judėjimą. Išvažiavus kariškai kolonai, sekdavo, kur šioji nusuka, apie tai per racijas pranešinėjo budėjusiesiems skrydžių valdymo bokštelyje, o šie telefonu – dar kitiems.
„Dauguma buvo tarnavę sovietinėje kariuomenėje ir žinojo, kiek į kokį transportą telpa žmonių. Pagal transportą netgi gana tiksliai galėdavo pasakyti, kokia kolona su kiek žmonių pajudėjo“, – pamena G. Griauzdė.
Jis įsitikinęs, kad ir vienus pagrindinių sausio 13-osios veikėjų – 76-osios Pskovo oro desantininkų divizijos karius – į Vilnių vežė ir iš Pajuosčio.
„Žinojome, kad atskrenda iš Pskovo, o juk ten buvo divizija“, – pasakoja aviatorius.
G. Griauzdės manymu, panevėžiečių renkamos žinios ypač pasitarnavo lietuviams koordinuojant veiksmus. Išgirdus per radiją, kad kokios karinės technikos kolonos juda link Vilniaus ar Kauno, visiems būdavo aišku, kad šios žinios greičiausiai gautos iš panevėžiečių aviatorių.
„Jeigu sakyčiau, kad tomis dienomis nė kiek nebuvo baisu, meluočiau. Kaip tik tą naktį ir budėjau. Bokštelyje turėjome televizorių – matėme, kas darosi. Toliau dirbome savo darbą, bet, žinoma, jausmas labai pasikeitė, pamačius, kad sovietų karinės kolonos ne tik atvažiavo į sostinę, bet ir pradėjo veikti“, – pamena G. Griauzdė.
Lakūnas sako negirdėjęs, kad kiti sporto klubai būtų darę ką nors panašaus. Jis svarsto, kad ir panevėžiečių situacija buvo specifinė – šalia Pajuosčio aerodromo. Ten turėta ir draugų bei pažįstamų, neoficialiai žinodavo Pajuosčio radijo dažnius ir galėjo pasiklausyti pokalbių.
„Manau, kariškiai nieko neįtarė. Jei tikrai būtų žinoję, kad taip vyksta, būtų greitai mus sutvarkę“, – neabejoja G. Griauzdė.
Prieš tragiškuosius sausio įvykius budėję Panevėžio aviatoriai kartą sulaukė skambučio iš sostinės, iš garsiojo lakūno Jurgio Kairio. Jis savais kanalais sužinojo, kad į Baltarusiją renkami lakūnai, skraidantys tokio tipo lėktuvais, kokie buvo klubuose, ir spėjo, jog iš lietuvių rengiamasi paimti techniką.
Po tokios žinios panevėžiečiai per naktį suorganizavo lėktuvų išgabenimą iš klubo į atokesnes vietas – žiemai paruošti lėktuvai per naktį vėl buvo parengti skrydžiui. Lėktuvai nuskraidinti į dvi vietas – Kupiškio ir Pasvalio rajonus pas jo bei B. Zaronskio giminaičius.
„Pats skrydis buvo įdomus. Mes nekvailai buvome sugalvoję – neskristi tiesiai į tą pusę. Buvo aišku, kad telefonų pasiklausoma ir garantuotai iš toliau stebi mūsų veiksmus“, – pamena G. Griauzdė.
Klubo lėktuvai, pakilę iš Stetiškių, išskrisdavo į įvairias puses ir tik vėliau pasukdavo reikiama kryptimi.
Lakūnas pamena į Kupiškio rajoną išskridęs pirmas, o po jo turėjo skristi dar du. Pasak jo, įdomiausia, kad nusileidus į numatytąją vietą, išvydo labai žemai atskrendantį sraigtasparnį.
„Kadangi buvau baigęs karo mokyklą, žinojau, kas tai per daiktas ir ką gali padaryti. Pirma mintis buvo, kad mane atsiveja. Teko palikti lėktuvą vidury lauko ir bėgti slėptis į pakrūmę, nes jau garantuotai man klius, bet sraigtasparnis tiesiog praskrido. Nežinau, ar nepamatė, ar protingi žmonės buvo ir specialiai nepamatė“, – pasakoja G. Griauzdė.
Apie tą paslaptingąjį sraigtasparnį vėliau girdėjęs ir iš kitų aeroklubų lakūnų, slėpusių techniką.
„Ne vienas yra pajutęs, kad nuvarant lėktuvą, netrukus praskrisdavo sraigtasparnis. Matyt, bandė ieškoti, sekti“, – svarsto lakūnas.
Ne ką ramiau buvo ir ant žemės pasilikusiems Panevėžio aviatoriams. Į sporto klubą, ieškodami turto, atvykdavo kareiviai. G. Griauzdė pamena vieną savo budėjimą jau praėjus kuriam laikui po sausio įvykių – pavasariop.
„Atvažiavo karišku UAZ’iku papulkininkis su dviem kareiviais ir be jokių skrupulų liepė atiduoti techniką. Sakau, aš tik sargas, atvažiuokite 9 valandą, kai visi renkasi, bus viršininkas“, – neramų pokalbį su ginkluotais sovietų kariais prisimena lakūnas.
Anot jo, apsimetus sargu – mažai ką sprendžiančiu, nieko negalinčiu pasakyti žmogumi, kariai atlėgo. Jiems išvykus, G. Griauzdė sukėlęs ant kojų savus.
„Sunkvežimis „gazelka“ prieš pat devynias jau važiuoja pro vartus, o kaip tik atvažiuoja tas papulkininkis ir puola stabdyti. Tuo metu, man rodos, dar buvo rusiški, kariški DOSAAF numeriai, rusiškas kelionlapis, kuriame parašyta, kad važiuoja į reisą. Patikrinę liepė grįžus iš reiso tą automobilį pristatyti į Pajuostį – štai taip juokingai juokingai“, – iki šiol stebisi G. Griauzdė.
Lakūnas pamena, kad sovietai reikalavo ir daugiau automobilių – buvo gavę kažkokius dokumentus ir pagal juos bandė ieškoti klubo transporto. Tik kad dalies juose paminėtų automobilių niekas net nebeatminė.
„Ieškojo kažkokių senų laužų, gal 1950 metų“, – keistai pasirodė G. Griauzdei.
Anot jo, tokios paieškos nežinia kuo galėjo baigtis – Pajuostyje turėta ir draugų, kurie perspėjo su aviacijos klube neršiančiu įsiutusiu papulkininkiu verčiau nejuokauti – buvo aršus žmogus, grįžęs iš Afganistano.
„Taip išėjo, kad papulkininkis tomis dienomis važiuodamas iš Vilniaus žuvo per automobilio avariją“, – pasakojo G. Griauzdė.
