Nerimas dėl Josifo Stalino ketinimų žydų atžvilgiu kaupėsi jau nuo 3-iojo dešimtmečio, kai Tolimuosiuose Rytuose pradėta formuoti Žydų autonominė sritis. Tačiau net ir po Antrojo pasaulinio karo suaktyvėjus Sovietų Sąjungos žydų persekiojimams, jų tautiečiai užsienyje tebepasitikėjo Stalinu ir pačia Sovietų Sąjunga, nes šioji rėmė atskiros Izraelio valstybės sukūrimą. (Nuotraukoje – Gegužės 1-osios paradas Tel Avive 1947-aisiais su sovietų lyderius šlovinančia atributika.)

Sovietų propagandos taikiklyje

Sovietų propagandos taikiklyje

Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių žydų laukė naujas istorinis išbandymas: sovietmetis.

Ilgus amžius persekiotiems žydams XX amžius buvo ypač tragiškas. Per holokaustą pražuvo didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės, tačiau ir sovietmečiu etninis jų persekiojimas nesiliovė.

Tapo manipuliacijų įrankiu

Daktaras Justas Stončius – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas – sako, kad per visą ilgą Sovietų Sąjungos gyvavimą politika žydų atžvilgiu nebuvo vientisa. Tačiau stalinizmo metais nusistatymas prieš žydus buvo pasiekęs akivaizdų piką.

Istoriko teigimu, jau besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjungoje ryškėjo „užkulisinis“ antisemitizmas: viešai nedemonstruojamas, jis daugiausia atsispindėjo valstybės saugumo ministerijai – MGB pavaldžių specialiųjų tarnybų veikloje.

„Sovietinės sistemos priešiškumo žydams požymiai pamažu augo ir tapo akivaizdūs pradėjus viešą sovietinį patriotizmą skatinančią propagandinę kampaniją prieš „kosmopolitizmą“, – aiškina daktaras J. Stončius. Jo teigimu, ši kampanija tapo pavyzdiniu modeliu to, kai sovietinis režimas, pasitelkęs žydus, kaip manipuliacijų įrankį, bandė išspręsti ne tik vidaus – ekonomines, socialines ir kitas problemas, bet išorės – pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose.

„Buvo bandoma nesėkmių kaltininką vaizduoti kaip esantį visai šalia, bet ne iš karto pastebimą“, – priduria istorikas.

Pašnekovo teigimu, pradžia buvo 1946-aisiais metais, kai Josifas Stalinas susitikime su sovietine inteligentija išreiškė susirūpinimą dėl Sovietų Sąjungos kultūros likimo.

„Jis pažymėjo, kad „pražūtinga Vakarų įtaka“ inspiravo pavojingas tendencijas kai kuriuose literatūros darbuose“, – pasakoja daktaras J. Stončius.

To pakako, kad netrukus antikosmopolitinė Sovietų Sąjungos ideologinė kryptis būtų išplėtota.

Pastarasis „nuopelnas“ priklauso Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui Andrejui Ždanovui, kuris suformavo naują kultūrinę doktriną prieš sovietinę inteligentiją, vėliau pavadintą ždanovščina. Pasak istoriko, antikosmopolitizmas tapo nauja ideologine sovietinės visuomenės kontrolės orientacija, kuri gyventojus suskirstė į „sovietinius patriotus“ ir „buržuazinius nacionalistus“, įkūnijusius „kosmopolitus“.

„Antikosmopolitinės kampanijos ideologiniai poslinkiai, nukreipti prieš konkrečią tautinę grupę, prasidėjo tuo metu, kai buvo nužudytas žymus Sovietų Sąjungos žydų kultūrinis veikėjas, aktorius Solomonas Michoelsas, likviduotas Žydų antifašistinis komitetas ir uždarytos visos žydų kultūrinės institucijos“, – konstatuoja J. Stončius.

„Antikosmopolitinės“ Sovietų Sąjungos ideologinės krypties entuziastas ir kultūrinės doktrinos prieš sovietinę inteligentiją autorius Andrejus Ždanovas. Jo mirties aplinkybės iš esmės tapo pagrindu žydų gydytojų persekiojimui. ARCHYVŲ nuotr.

„Antikosmopolitinės“ Sovietų Sąjungos ideologinės krypties entuziastas ir kultūrinės doktrinos prieš sovietinę inteligentiją autorius Andrejus Ždanovas. Jo mirties aplinkybės iš esmės tapo pagrindu žydų gydytojų persekiojimui. ARCHYVŲ nuotr.

Pavertė blogiu

Visgi kampanija prieš „kosmopolitizmą“ su žydais buvo susieta ne iš karto. S. Michoelsas tariamai žuvo per automobilio avariją 1948-ųjų sausį, o tų pačių metų pabaigoje Tarybinių rašytojų sąjungos valdybos plenariniame posėdyje jos generalinis sekretorius, garsusis „Jaunosios gvardijos“ autorius Aleksandras Fadejevas pasakė kalbą apie priežastis, kodėl sovietų dramaturgija esą atsilikusi nuo gyvenimo realybės. Po šios kalbos 1949 metų sausį laikraštyje „Pravda“ buvo išspausdintas vedamasis straipsnis apie „Antipatriotines teatro kritikų grupes“ (vienas jos autorių vėlgi buvo A. Fadejevas), kurias sovietinė propaganda pateikė kaip sudarytas išskirtinai tik iš žydų.

„Būtent nuo tada kampanija prieš „kosmopolitus“ viešai tapo antisemitine, o Sovietų Sąjungoje išryškėjo nusistatymas žydų atžvilgiu“, – apibendrina daktaras J. Stončius.

Pasak istoriko, sovietinės sistemos klasių kovos teorijai reikėjo personifikuoto „istorinio blogio“.

„Tad antisistemine grupe – neva priešiška viskam, kas tautiška, „abejingais kosmopolitais“ buvo paversti žydai. Svarbu pažymėti, kad kosmopolitizmo terminas laiko retrospektyvoje tapo tam tikra nuoroda į žydus, jų sąsajas su XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje vykusiais modernizacijos procesais, buržuazija, kapitalizmu, su tariamu žydų nejautrumu kitoms tautoms“, – sako istorikas.

Tiesa, sovietinės Lietuvos spaudoje, kitaip nei centrinėje Sovietų Sąjungos spaudoje, toks atviras priešiškumas žydams nebuvo kurstomas.

„Nebuvo jokių nuorodų į režimui „nelojalius žydus“, „sionizmo grėsmę“, o antikosmopolitiniai straipsniai daugiausia buvo perspausdinami iš centrinių Sovietų Sąjungos spaudos puslapių“, – pabrėžia J. Stončius.

„Sovietiniams propagandininkams buvo patogu naudotis turimomis fragmentiškomis lietuvių visuomenės žiniomis apie žydus.“

Daktaras J. Stončius

Gydytojų byla

Visuotinė kampanija prieš „kosmopolitus“ tapo savotiška preliudija stalinizmo metais pradėtai vadinamajai „gydytojų kenkėjų“ bylai siekiant atskleisti neva užsimaskavusių valdžiai priešiškų medikų tinklą sovietinėse respublikose.

„1953 metų sausio 13 dieną visuose Sovietų Sąjungos laikraščiuose buvo paskelbtas TASS naujienų agentūros komunikatas apie sovietinius lyderius siekusios nužudyti gydytojų grupės suėmimą. Dauguma suimtų gydytojų buvo žydų tautybės Sovietų Sąjungos piliečiai“, – pasakoja daktaras J. Stončius.

Sulaikytiesiems pateiktuose kaltinimuose buvo pabrėžiami daugumos jų ryšiai su „buržuazine“ „sionistine“ tarptautine žydų labdaros organizacija „Džoint“ („Joint“), jiems inkriminuotas tyčinis žymių Komunistų partijos veikėjų Andrejaus Ždanovo ir Aleksandro Ščerbakovo nužudymas.

„Spaudoje kryptingai aiškinta, kad ši organizacija, prisidengusi materialinės pagalbos Sovietų Sąjungos žydams teikimu, vykdė plačią šnipinėjimo, teroristinę ir kitokią ardomąją veiklą, – pasakoja istorikas. – Visuomenė buvo pratinama prie propagandos apie imperialistinių agentų pavojų, o tam, kad neliktų abejojančiųjų grėsme, buvo pasitelkiamos manipuliacijos visuomenės lūkesčiais.“

J. Stončiaus teigimu, netrukus po „gydytojų kenkėjų“ areštų Maskvoje, tyrimas buvo pradėtas ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijoje. Pretekstu tapo didelis vaikų mirtingumas Kaune ir ankstyva rašytojo Petro Cvirkos – vos 38-erių – mirtis.

„Abejonių kėlė tai, kad P. Cvirka niekada nesiskundė širdies negalavimais, tačiau likus kelioms dienoms iki mirties, agentui pasakojo, jog Vilniaus specialiosios poliklinikos gydytojas Šleima Markovičius rekomendavo vartoti širdies darbui gerinti skirtus vaistus. Saugumo pažymoje daroma išvada, kad rašytojas galėjo mirti nunuodytas stipriais vaistais, o šis įvykis susietas su netikėta A. Ždanovo mirtimi“, – pasakoja apie ir Lietuvoje prasidėjusį žydų gydytojų persekiojimą istorikas. Anot jo, medikai buvo kaltinami priklausius sionistinėms organizacijoms tarpukario Lietuvoje, kad vedami savanaudiškų interesų įsiskverbė į Komunistų partiją.

Propaganda spaudoje kurstė nepasitikėjimą žydais, o pacientai pradėjo vengti žydų gydytojų.

„Vis dėlto Lietuvos žmonės ne taip paklusniai tikėjo tais prasimanymais, – pastebi su šių įvykių amžininkų prisiminimais susipažinęs daktaras J. Stončius. – Tačiau tai, kas dėjosi Maskvos ar Leningrado gatvėse, kėlė baimę…“

Be to, „gydytojų bylos“ organizavimas ir viešinimas Lietuvoje nebuvo toks intensyvus, kaip centrinių Sovietų Sąjungos institucijų. Vietos propaganda balansavo tarp kaltinimų „žydų buržuaziniams nacionalistams“ antivalstybine veikla ir abejonių žydų lojalumu sovietinei sistemai.

„Nėra aišku, kuo ši byla būtų pasibaigusi, nes retorika prieš gydytojus kenkėjus pamažu intensyvėjo ir Lietuvoje, – atvirai sako istorikas. – Bet 1953 metų balandžio 7 dieną šią kampaniją staiga nutraukė TASS naujienų agentūros pranešimas, kad „gydytojų byla“ buvo provokacija. Sovietinis režimas dėl bylos sufabrikavimo apkaltino kelis asmenis.“

ARCHYVŲ nuotr.

ARCHYVŲ nuotr.

Siejo su etnine kilme

Tačiau netrukus tapo aišku, kad Stalino mirties 1953-iųjų pavasarį atneštos permainos tebuvo trumpalaikės.

Pasak daktaro J. Stončiaus, Nikitos Chruščiovo valdymo metais buvo pradėta kita antisemitinį atspalvį turinti kampanija. Nuo 1961-ųjų iki 1964 metų Sovietų Sąjungoje prasidėjo teisminių procesų prieš ekonominius nusikaltėlius bumas. Dalis kaltinimų buvo nukreipti prieš „valiutos spekuliantus“.

„Faktas, kad žydų tautybės Sovietų Sąjungos piliečiai dominavo tarp nuteistųjų už ekonominius nusikaltimus, liudija, kad ši kampanija – vienas iš sovietinės antisemitinės politikos egzistavimo įrodymų“, – neabejoja daktaras J. Stončius. Ir primena 1961 metų rugpjūčio 1 dieną paskelbtą įsaką „Dėl valstybinio ir visuomeninio turto grobstymo ypač plačiu mastu“, kuriuo už tokią veiklą numatyta mirties bausmė.

Istoriko žiniomis, vien 1962 metais šis straipsnis pritaikytas 84 asmenims, iš kurių net 45 buvo žydų kilmės.

Lietuvoje ir ši kampanija nebuvo tokia intensyvi kaip kitur, tačiau teismo procesų neišvengta. Bene žinomiausias jų – nuo 1962 metų sausio 30-osios iki kovo 22 dienos vykęs Vilniaus „valiutininkų“ teismas. J. Stončiaus pasakojimu, teisiamųjų suole tąsyk atsidūrė aštuoni žydai, oficialiai kaltinti pažeidę valiutinių operacijų taisykles ir spekuliacijomis valiuta bei valiutinėmis vertybėmis. Teismo posėdžiui nušviesti spaudoje buvo net sudaryta speciali korespondentų grupė.

„Spekuliacija valiuta laikyta ydingo kapitalistinio pasaulio dalimi, o žydus, kurie nuo seno sieti su prekyba ir turėjo giminių užsienyje, buvo patogu apkaltinti“, – paprastai paaiškina istorikas.

Net spaudoje buvo stengiamasi nepalikti abejonių, jog „valiutininkai“ padarė rimtus antivalstybinius nusikaltimus, kurie neva „nesunkiai įžvelgiami net jų veiduose ir manierose“.

„Individualios kaltinamųjų charakteristikos buvo susietos su etnine jų kilme, – pasakoja J. Stončius. – Taip pat propagandiniuose straipsniuose buvo sufleruojama, kad žydai turi ryšių Vakarų valstybėse, todėl valiutinės operacijos galėjo būti natūralus „žydiškumo“ simbolis. Šitaip visuomenei buvo pateikiama „identifikuota“ „valiutos spekuliantų“ tapatybė“…

Vis dėlto, mano istorikas, palyginus skirtingų sovietinių respublikų kampanijas, Lietuvoje būta mažiau nuorodų į žydus ir mažiau kurstyta neapykanta, mažiau spausdinta antisemitinių karikatūrų.

„Be to, sovietų Lietuvos propagandininkų pagrindinis tikslas nebuvo perteikti sąsajas tarp žydų ir spekuliacijų. Straipsniuose dažniausiai apsiribota deklaratyviais teiginiais apie spekuliacijų žalą valstybei, cinizmo kupinus teisiamuosius bei apie sovietinio piliečio budrumo svarbą“, – pabrėžia skirtumus jis.

Sovietų Sąjungos žydų kultūrinis veikėjas, aktorius Solomonas Michoelsas (ketvirtas iš kairės) su bendražygiais iš Žydų antifašistinio komiteto. Jo nužudymas 1948-aisiais ir komiteto likvidavimas tapo aktyvios antisemitinės kampanijos Sovietų Sąjungoje pradžia. ARCHYVŲ nuotr.

Sovietų Sąjungos žydų kultūrinis veikėjas, aktorius Solomonas Michoelsas (ketvirtas iš kairės) su bendražygiais iš Žydų antifašistinio komiteto. Jo nužudymas 1948-aisiais ir komiteto likvidavimas tapo aktyvios antisemitinės kampanijos Sovietų Sąjungoje pradžia. ARCHYVŲ nuotr.

Prieš sionizmą ir Izraelį

Ši nauja propagandos banga, pasak daktaro J. Stončiaus, kilo jau stagnacijos metais.

Organizuota kampanija su akivaizdžiu antisemitizmo prieskoniu ji virto 1967 metais po Šešių dienų karo tarp Izraelio ir arabų koalicijos. Sionizmas vaizduotas kaip grėsmė komunistiniam pasauliui, naujoms nepriklausomoms valstybėms ir nacionalinio išsilaisvinimo judėjimams, o Izraelis – kaip agresyvus imperialistų kontroliuojamas forpostas Artimuosiuose Rytuose.

„Buvo aktyviai kuriamas agresyvaus Izraelio įvaizdis dažnai naudojant per ideologiją perteiktus įvykių Artimųjų Rytų regione komentarus“, – pasakoja istorikas, teigiantis, kad antiizraelietiškoje propagandoje nuosekliai būdavo pateikiamas tik vienpusiškas Izraelio ir arabų valstybių konflikto vaizdas, skatinęs neapykantos atmosferą.

„Antiizraelietiškas diskursas suponavo nuostatą, kad žydai agresyvia, aneksionistine politika nesiskyrė nuo nacistų, kad jiems taip pat prireikė „gyvybinės erdvės“ (vokiškai Lebensraum), tad užpuolė „taikius palestiniečius ir atėmė iš jų žemes“, – apie priešiškumą žydams kurstančių sąmokslo teorijų gimimą dėstantis pašnekovas sako galintis pateikti ir kitą tokio antisemitizmo pavyzdį. Sovietų bandymą įteigti, kad judaizmas ir žydų religinė etika yra grįsti cinišku, neapykantos kupinu požiūriu į kitas tautas bei noru dominuoti pasaulyje.

„Kad būtų sustiprinta antiizraelietiška ir antisionistinė propagandinė kampanija, sovietiniai karikatūristai sionistus vaizdavo kumpomis nosimis, riestais nagais, blizgančiomis akimis ir su jarmulkomis“, – vardija J. Stončius. Bet tik ne Lietuvoje.

„Lietuvos spaudoje karikatūros buvo santūresnės ir jose nebuvo šaržuotų žydų įvaizdžių, – sako jis. – Sovietinės Lietuvos spauda nepasižymėjo griežta antisionistinės ir antiizraelietiškos kampanijos linija, buvo pateikta mažiau nuorodų į žydus nei kituose Sovietų Sąjungos laikraščiuose.“

Vadinamosios „gydytojų bylos“ – vieno juodžiausių stalinizmo epochos puslapių – atgarsiai neišvengiamai pasiekė ir užsienį. ARCHYVŲ nuotr.

Vadinamosios „gydytojų bylos“ – vieno juodžiausių stalinizmo epochos puslapių – atgarsiai neišvengiamai pasiekė ir užsienį. ARCHYVŲ nuotr.

Nepatenkintasis“ iš Panevėžio

Daktaro J. Stončiaus teigimu, stalinistinė antisemitinė kampanija palietė ir iš Panevėžio kilusį žydų poetą Giršą Ošerovičių.

1949 metais sovietų Lietuvos MGB jam pradėjo operatyvinės įskaitos bylą slapyvardžiu „Nedavolnyj“ – „Nepatenkintasis“. Vienas motyvų buvo tai, kad poetas savo „Nacionalistiniuose svarstymuose“ neva dergė rusų tautą, rusų klasikų kūrybą ir aukštino buržuazinių šalių literatūrą.

„Buvo aiški nuoroda į kovą su kosmopolitizmu, kuria buvo dangstomas žydų inteligentų puolimas Sovietų Sąjungoje“, – konstatuoja istorikas.

1949 metų vasarą G. Ošerovičius buvo suimtas ir apkaltinas, kad nuo 1934-ųjų buvo sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ – „Žydų balsas“ bendradarbiu. Taip pat, kad karo metais evakuacijoje Almatoje organizavo antisovietinę agitaciją, įrodinėjo didesnę buržuazinės literatūros vertę nei sovietinės, o po karo Vilniuje susitikinėjo su kairiųjų JAV laikraščių korespondentais ir teikė žvalgybinio turinio informaciją. Dar vienas kaltinimas buvo susijęs su G. Ošerovičiaus, kaip Žydų antifašistinio komiteto žurnalo „Einigkeit“ korespondento Lietuvoje, veikla 1945–1948 metais.

Pasak istoriko, pats poetas kaltas neprisipažino ir buvo nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio. 1951-aisiais jis parašė pirmą skundą, kuriame neigė kaltinimus ir įrodinėjo atsidavimą sovietų valdžiai, tačiau nuosprendis buvo panaikintas ir G. Ošerovičius reabilituotas tik 1956 metais.

Stalinistinė antisemitinė kampanija palietė ir iš Panevėžio kilusį žydų poetą Giršą Ošerovičių. Tarp jam mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Stalinistinė antisemitinė kampanija palietė ir iš Panevėžio kilusį žydų poetą Giršą Ošerovičių. Tarp jam mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Iki šių dienų

Sovietmečio antisemitinės politikos nuostatos atsispindi ir dabartiniame gyvenime. Pasak daktaro J. Stončiaus, yra pagrindo manyti, kad tuomet formuotas antisemitizmas prasismelkė į asmenines individų nuostatas, socialines normas ar elgesio praktikas.

Jos niekur nedingo ir atkūrus nepriklausomybę.

„Pavyzdžiui, propagandinės kampanijos prieš „kosmopolitus“, „valiutininkus“, sionizmą ir Izraelį kurstė bei palaikė antisemitizmą per asociatyvius neigiamus žydų įvaizdžius“, – sako jis.

Anot istoriko, svarbu atsižvelgti į tai, kad sovietmečiu lietuvių ir žydų santykių raida XIX–XX amžiuose nebuvo pateikiama nei akademiniame, nei vertybiniame ar moraliniame kontekstuose.

„Todėl nuomonės ar kolektyvinės – „liaudiškos“ žydų įvaizdžių reprezentacijos priklausė stereotipų sričiai. Tai yra nepatikrintų, neišanalizuotų, nugirstų vaizdinių, turinčių potencialios vadovaujamos galios žmonių elgesiui ir vaizduotei. Šitaip sovietiniams propagandininkams buvo patogu naudotis turimomis fragmentiškomis lietuvių visuomenės žiniomis apie žydus“, – tiki istorikas.

J. Stončiaus manymu, įvairios propagandinės antisemitinės sovietmečio kampanijos, iškreiptas judaizmo vaizdavimas spaudoje prisidėjo prie iki dabar lietuvių atmintyje išlikusios buitinio antisemitizmo frazės „geras žmogus, nors ir žydas“.

„Toks paplitęs diskriminavimo būdas yra nepiktybinis ir iš esmės nepavojingas, tačiau puikiai derantis prie daliai lietuvių visuomenės būdingo moralinio pažiūrų provincializmo žydų atžvilgiu“, – aiškina humanitarinių mokslų daktaras ir tęsia: „Tas provincializmas šiandieninėje Lietuvoje persipina su abejingumu antisemitizmo apraiškoms, nejautrumu kito atžvilgiu, kuris tam tikruose lietuvių visuomenės sluoksniuose priimamas kaip normalus ir nekaltas reiškinys.“

„Daliai lietuvių visuomenės tampa norma viešai parodijuoti Hitlerį, žydus pašaipiai vadinti Moišėm, Ickėm, Sarom, – atvirai sako J. Stončius. – Tai neva yra juokinga, sąmojinga ir nieko čia tokio. Tik reikalas rimtesnis: tokios pašaipos netrunka peraugti į neapykantą. Kai viešojoje erdvėje iškeliami žydų turto grąžinimo klausimai, taip pat kyla diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su nacistiniu režimu ar iškylant Artimųjų Rytų politikos klausimams, kai po kryptinga, agresyvia Izraelio kritika iš esmės slepiamos antisemitinės nuostatos. Atsiranda primityvus vertinimas, kad kiekvienas žydas, kaip žydų atstovas, yra atsakingas už bet kokį savo judesį, nes rizikuojama išprovokuoti kaltinimus visai tautai.“

Komentarai

  • kas per absurdiškas straipsnis? žydų užsakytas, Lietuvos valstybės apmokėtas? kiek žydų dirbo ir dirba KGB? žydai -uoliausi komunizmo sekėjai buvo ir pagrindiniai Lietuvių engėjai. kiek lietuvių jie pasiuntė i lagerius mirti? kiek šitų žudikų dar ir šiandien žudo LIETUVOS tautą, ekonomiką ir nepriklausomybę? kas tas autorius J.Stončius? Daktaras.. nebegydyk. teisti tave reikia!!!! kas parašys apie tai kiek žydui kainuoja nusipirkti Lietuvos pilietybę? kas įvertins legalumą žydų tapimo Lietuvos piliečiais!? tikrai ne kontrabandininkų statytinė, KGB bendradarbė VlnReikalųMinistrė

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite