-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarpukariu Lietuvos visuomenė buvo įvairiatautė ir turtinga išpažįstamų tikėjimų gausa. Prasidėjęs sovietmetis viską pakeitė. Religija prieštaravo okupantų ideologijai, o su priešais buvo įprasta negailestingai susidoroti. Tad už teisę į ją teko pakovoti ne tik katalikams, bet ir kitų konfesijų atstovams.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Arūno Streikaus teigimu, Lietuvoje tautinė ir konfesinė tapatybės visada buvo smarkiai persidengiančios sąvokos, ir tai – mūsų valstybės savitumas.
„Iš esmės nėra tokio dalyko kaip kelių tautų viena religija. Dažniausiai tautinės mažumos asocijuojasi su kažkuria viena religine tapatybe“, – pabrėžia jis.
Rusų tautinė mažuma Lietuvoje – stačiatikiai ir sentikiai. Liuteronai, bent iki sovietinės okupacijos, daugiausia buvo tapatinami su vokiečiais ar latviais. Aišku, šią religiją išpažino ir lietuviai, bet religinė ir tautinė tapatybės buvo akivaizdžiai persipynusios. Ir tai esą iš dalies lėmė tautinių mažumų padėtį sovietmečiu.
„Bent iš pradžių, pirmuosius du okupacijos dešimtmečius, Sovietų Sąjunga kaip vieną įrankių susilpninti Katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje naudojo Rusijos ortodoksų bažnyčios protegavimą – iš dalies ją rėmė kaip atsvarą katalikybei“, – aiškina profesorius A. Streikus.
Net iki 7-ojo dešimtmečio pradžios ortodoksų bažnyčios situacija buvo pastebimai geresnė negu kitų konfesijų, ypač katalikų. Kai, pasak istoriko, visi katalikų vienuolynai buvo uždaryti, ortodoksų vienuolynai, nors tik du belikę, ir toliau veikė.
„Ir ortodoksų cerkvės per tą laikotarpį praktiškai nebuvo uždarinėjamos, – priduria A. Streikus. – Vienu metu stačiatikių cerkvių ir katalikų bažnyčių skaičius Vilniuje netgi susilygino – buvo kone vienodas…“
Panevėžio karaimai prie karaimai prie restauruojamos kenesos 1936-aisiais. Sovietmečiu jų teliko viena religinė bendruomenė – Trakuose. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Stačiatikiai, profesoriaus duomenimis, turėjo sovietmečiu daugiau galimybių ir religinę literatūrą leisti. O Rusijos ortodoksų bažnyčios padėtis buvo geresnė nei kitų ir dėl to, kad sovietų režimas rusų tautybės gyventojus vertino kaip atramą tokioje neramioje, neseniai okupuotoje teritorijoje kaip Lietuva. Tad natūralu, jog jiems sudarė palankesnes sąlygas negu kitiems.
Dalis rusų, kurie Lietuvoje sulaukė tam tikro okupacinės valdžios palankumo, buvo sentikiai. Pasak A. Streikaus, Antrojo pasaulinio karo metais nemažai jų kovojo Sovietų Sąjungos pusėje, priklausė raudonųjų partizanų būriams.
„Galbūt dėl tokios savo marginalinės padėties ankstesniu, tarpukario, laikotarpiu, jie su sovietų valdžia siejo daugiau galimybių savo veiklai, – aiškina istorikas. – Pradžioje sentikiai iš tikro pasižymėjo lojalumu sovietų valdžiai ir buvo viena iš režimo atramų.“
Be to, pokariu, vykstant partizaninėms kovoms, A. Streikaus žiniomis, nemažai stribų buvo verbuojama iš vietos sentikių. Tad visa tai, profesoriaus manymu, greičiausiai ir lėmė šiek tiek palankesnį sovietinės valdžios požiūrį į šios konfesijos atstovus.
Pasak istoriko, kalbėti apie kitų tautinių mažumų religinę padėtį sovietmečiu sudėtinga. XX amžiaus pirmosios pusės istorijos verpetai įsuko jas kartu su visais ir negailestingai išblaškė po pasaulį.
Didelė dalis vokiečių liuteronų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Toks pat procesas vyko ir po karo.
„Tokiu būdu iš tarpukariu gana gausios vokiečių liuteronų bendruomenės sovietmečiu nieko nebeliko“, – konstatuoja profesorius A. Streikus.
Nedidelis vokiškai kalbančių liuteronų likutis iš Lietuvos išvyko 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai kilo antroji Klaipėdos krašte dar likusių vietinių gyventojų repatriacijos į Vokietiją banga.
Tarpukariu solidžią dalį Lietuvos gyventojų sudariusių žydų – judėjų – tragiškas likimas žinomas visiems.
„Holokausto metu didžioji dalis litvakų bendruomenės buvo sunaikinta ir po Antrojo pasaulinio karo jų liko labai nedaug“, – A. Streikus sako, kad nors pirmaisiais pokario metais nemažai žydų, kurie karo pradžioje buvo evakavęsi, grįžo į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos gilumos, tai daugiau buvo prosovietiškai, prokomunistiškai nusiteikę asmenys, kurių santykis su religija buvo menkas.
Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia – dabar veikiantys maldos namai, kur taip pat vyksta ir evangelikų reformatų pamaldos. 1940-aisiais sovietams juos nacionalizavus, buvo nugriautas XIX amžiaus bažnytėlės bokštas, o pastate įkurdintas šokių klubas, vėliau atidaryta ūkinių prekių parduotuvė, altoriaus vietoje įrengtas sandėlis. Tikintieji šią bažnyčią atgavo tik 1990-aisiais. PB ARCHYVO nuotr.
Taip susiklosčius aplinkybėms, praktikuojančių judėjų pokario Lietuvoje gyveno nedaug. Visoje šalyje veikė tik dvi oficialiai registruotos jų bendruomenės – Vilniuje ir Kaune.
„Suprantama, tikinčiųjų tikrai buvo daugiau ir kituose didesniuose miestuose, – patikslina profesorius. – Šiauliuose, Panevėžyje tikrai būtų galėjusios susidaryti bendruomenės, bet sovietų valdžia neleido. Vėlyvajam stalinizmui buvo būdingas nemenkas antisemitizmas – dėl komplikuotų santykių su besikuriančia Izraelio valstybe, tad pageidavimus registruoti daugiau religinių bendruomenių valdžia vertino labai nepalankiai.“
Tiesa, ir po Josifo Stalino mirties žydų religinių bendruomenių nepadaugėjo – išsilaikė tik tos pačios dvi. Nors tarpukario Lietuvoje praktiškai visuose miestuose ir miesteliuose jų egzistavo po kelias, o didžiuosiuose miestuose kiekviename veikė dešimtys sinagogų. Lietuva buvo vienas judaizmo centrų Europoje.
„Visa ši kultūra Antrojo pasaulinio karo metais buvo beveik sunaikinta, o sovietmečiu – pabaigta naikinti, – tiesiai sako profesorius A. Streikus. – Išlikusios sinagogos beveik visos buvo paverstos pasaulietinių reikmių pastatais, o kai kurios – nugriautos, neprižiūrimos, tad dauguma sunyko.“
„Bendra išvada būtų, kad po Antrojo pasaulinio karo visas etnokonfesinis Lietuvos žemėlapis tapo žymiai labiau homogeniškesnis, mažiau margaspalvis negu iki tol.“
Profesorius A. Streikus
Lietuvoje nuo seno gyvenusių dar dviejų tautų – karaimų ir totorių – palikuonis ištiko tas pats likimas.
Sovietmečiu karaimai, profesoriaus A. Streikus teigimu, turėjo vieną registruotą religinę bendruomenę – Trakuose. Ten ji veikė su pertrūkiais.
Musulmonų bendruomenė meldėsi Raižiuose, Alytaus rajone. Vilniuje prie Lukiškių aikštės stovėjusi mečetė buvo sunaikinta.
„Tokia turbūt buvo bendra totorių asimiliavimo politika, – daro išvadą A. Streikus. – Ypač didžiuosiuose miestuose dominavo tokia nuostata.“
Viešai per daug nedeklaruojant, mažumų religinės raiškos galimybes buvo siekiama užgniaužti, ir sovietų valdžia, pasak istoriko, tą darė tiesiog nekreipdama jokio dėmesio į tikinčiųjų poreikius. Bet kokie bandymai, prašymai registruoti religines bendruomenes buvo atmetami, kiekvienai konfesijai svarbios (kai kurioms ypač – pavyzdžiui, žydams) religinės šventės bei tradicijos atvirai ignoruojamos.
„Niekas religinių tradicijų ir religinių švenčių kalendoriaus nepaisė“, – patikina profesorius A. Streikus. Nebent, sako, tam tikros išimtys buvo daromos dominuojančiai daugumai – katalikams. Pirmąjį okupacijos dešimtmetį, kol Lietuvoje vyko partizaninis karas, sovietai labai nespaudė ir nepersekiojo lietuvių dėl religinių švenčių šventimo privačioje aplinkoje, pabrėžtinai jų nedraudė.
„Bet iš tautinių mažumų pusės sovietų valdžia nejautė jokios grėsmės, tad niekas jų papročių ir nepaisė. Niekas to nepaisė“, – teigia istorikas.
Panevėžio Švč. Trejybės, anksčiau Marijonų bažnyčia, ilgą laiką buvo atimta iš tikinčiųjų bendruomenės. Netrukus po 1944-ųjų valdžia ją uždarė, paskui perdavė miesto Kultūros namams, kurie buvusioje bažnyčioje ruošė jaunimo pasilinksminimo vakarus, šokius. Dar vėliau maldos namai perėjo Panevėžio miesto muziejui ir buvo naudojami kaip parodų salė. ARCHYVŲ nuotr.
Neaplenkė sovietų režimo manipuliacijos ir dar vienos tautinės mažumos – Lietuvos lenkų.
„Nors jie irgi buvo katalikai, – pasakoja profesorius A. Streikus, – sovietų valdžios požiūris į lenkiškai ir lietuviškai kalbančius vietos katalikus skyrėsi. Bent iš pradžių, per pirmą okupacijos dešimtmetį, stengtasi gilinti tautines įtampas tarp lietuvių ir lenkų, kurstyti bendruomenes viena prieš kitą.“
Istoriko manymu, tokia taktika greičiausiai bandyta sukurti įvaizdį, kad sovietų valdžia yra lietuvių tautinių interesų gynėja. Tad bent Vilniuje labiau buvo palaikoma lietuviškoji katalikybė, o sostinės lenkai iš dalies diskriminuoti.
„Tuos dar likusius Lietuvoje lenkų kilmės dvasininkus stengtasi išstumti iš Vilniaus į provincijos parapijas“, – pasakoja A. Streikus.
Profesoriaus teigimu, didžioji dalis lenkiškai kalbančių, lenkų kilmės dvasininkų po Antrojo pasaulinio karo repatrijavo į Lenkiją. Tą patį kelią pasirinko ir gausi lenkakalbė katalikų bendruomenė iš Vilniaus ir jo apylinkių.
Anot profesoriaus A. Streikaus, kadangi sovietmečiu sąlygų plėtotis normaliai religinei kultūrai nebuvo, dominavo bendra ateizacinė, sekuliarizuojanti aplinka.
„Tad ypač mažesniųjų bendruomenių, kaip kad Lietuvos totorių ar kitų praktikuojančių tikinčiųjų, skaičius mažėjo“, – sako apie vėlyvesnį sovietmetį jis.
Prisidėjo veikiausiai ir tai, kad etnokonfesinės mažumos praktiškai nedalyvavo tikinčiųjų pasipriešinimo judėjime, nebuvo aktyviau matomos. Tad, istoriko manymu, jų nariams nebuvo papildomų stimulų likti tose bendruomenėse kaip kad katalikams.
Tuo metu bendrą sekuliarizacijos tendenciją sovietinio režimo sąlygos šiek tiek pristabdė, nes nemažai lietuvių, Lietuvos gyventojų, net nebūdami giliai religingi, aktyviai praktikuojantys katalikai, vaikščiojo į bažnyčią, laikė save tikinčiais dėl to, kad Katalikų bažnyčia buvo likusi kone vienintele alternatyva sovietinei tikrovei ir matoma pasipriešinimo jėga.
„Moralinis Katalikų bažnyčios autoritetas buvo tikrai didelis ir stabdė bendrą sekuliarėjimo, nukrikščionėjimo tendenciją. Šio stabdžio nebuvo etnokonfesinių mažumų atveju, tad ten sekuliarizacija vyko sparčiau negu katalikiškoje aplinkoje“, – palygina A. Streikus.
Negalima nepaminėti, jog katalikai sovietmečiu turėjo oficialiai veikiančią kunigų seminariją. Kitos konfesijos anksti susidūrė su dvasininkų trūkumu.
„Galbūt ne tiek su trūkumu, kiek su neturėjimu galimybių rengti naujus dvasininkus, – sako istorikas. – Katalikai galėjo bent šiek tiek užpildyti spragas, o kitų konfesijų dvasinių mokyklų nebuvo.“
Dvasininkų senėjimo problema su metais darėsi vis opesnė, ir vėlyvuoju sovietmečiu dauguma jų jau buvo garbaus amžiaus. Liuteronai studijuoti teologijos galėjo vykti į Latviją ar Estiją, bet tokių buvo nedaug. Sentikių tradicija kiek kita, tad jie bene skaudžiausiai susidūrė su labiau išsilavinusių dvasinių patarnautojų trūkumo problema.
„Bendra išvada būtų, kad po Antrojo pasaulinio karo visas etnokonfesinis Lietuvos žemėlapis tapo žymiai labiau homogeniškesnis, mažiau margaspalvis negu iki tol“, – apibendrina profesorius A. Streikus.
