-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jauni žmonės būrėsi į įvairias organizacijas, leido pogrindinius leidinius, įsitraukdavo į disidentinį judėjimą. Nors už antitarybinę veiklą grėsė ilgi metai nelaisvės, tai nesustabdė jaunų žmonių siekti to, kuo dabar galime didžiuotis – laisvės.
Sovietmečiu propagandos mašina veikė visu pajėgumu. Kiekvienas pilietis buvo įtraukiamas į politiką, privalėjo priklausyti įvairioms organizacijoms, dalyvauti šventinėse demonstracijose, masiniuose mitinguose. Taip lengvai buvo galima kontroliuoti nepatenkintuosius valdžia. Deja, neįmanoma sunaikinti istorinės atminties, ištrinti tremties, partizaninio karo, sovietinių represijų istorijos puslapių. Net ir galingiausia propagandos mašina nepajėgė lietuvių paversti mankurtais, tad daugelis įvairiais būdais stengėsi pasipriešinti sovietmečio ideologijai.
Šio pasipriešinimo simboliu tapo devyniolikametis jaunuolis iš vakarinės mokyklos. 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu ir susidegino, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ Nors praeiviai dar bandė gesinti liepsnose paskendusį jaunuolį, po kelių valandų jo gyvybė užgeso.
Vėliau surastas Romo dienoraštis atskleidė, kad šitaip pasielgti jį privertė esama santvarka: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį ,,Laisvė“ uždraudė.“
Šį įvykį buvo bandoma nuslėpti ir jį sumenkinti, R. Kalanta pripažintas psichiniu ligoniu, tačiau šis drastiškas poelgis pagyvino antitarybines nuotaikas krašte, suteikė vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę.
Jaunimas išėjo į gatves, ir nors demonstracijas pavyko numalšinti per dvi dienas, R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu ir savotišku įkvėpėju savo kartos žmonėms.
Arnoldas Simėnas, J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas, atviras – šis R. Kalantos žingsnis apvertė jo, tada dar dvylikamečio mokinuko, sąmonę.
Daugelis vaikų ir jaunuolių pasirinkimo neturėjo – turėjo tapti spaliukais, pionieriais ir komjaunuoliais. Šeimose su tam tikromis išimtimis kalbėti apie Nepriklausomybės siekius buvo bijoma. Jis pats buvo ne išimtis, tačiau vienas vakaras privertė visai kitomis akimis pažvelgti į gyvenimą po sovietmečio gaubtu.
Tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs tėtis, grįžęs iš Kauno, papasakojo apie susideginusį jaunuolį, ir tai aukštyn kojom apvertė mąstymą. Taip sutapo, kad po kiek laiko krikšto mama, slapta jį nuvesdavusi į bažnyčią, kartą nuvedė susitikti su Nepriklausomybės idėjomis gyvenančiais žmonėmis. Šie jaunuoliui parodė knygelę, kurioje buvo užrašytas Lietuvos himnas, Maironio eilėraščiai, pirmą kartą savo akimis pamatė ir trispalvę juostelę – knygos skirtuką.
„R. Kalantos metinių proga klasėje organizavau, kad visi ateitų be kaklaraiščių, bet kažkas paskundė. Atsidūriau mokytojų kambaryje, laimė, mūsų auklėtoja apsiribojo tik barimais“, – prisimena A. Simėnas.
Maištavimas prieš sovietinę santvarką nesibaigė: klasės mergaitės jam ir dar vienam draugui numezgė trispalvius kaklaraiščius, o per Vasario 16-ąją į atlapus įsisegdavo bent trispalvius siūlus. Pasak A. Simėno, tai buvo vaikiški maištavimai, į kuriuos pedagogai žiūrėjo gana atlaidžiai.
Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje, anot visuomenininko, demokratijos buvo gerokai daugiau. Į programą net buvo leista įtraukti amerikiečių ir anglų literatūros kūrinius, ko nebuvo kitose mokyklose. Tai buvo neįkainojamos pamokos. Mokytojai diplomatiškai stengėsi nematyti kai kurių dalykų, dažnai buvo apsiribojama tik pabarimu ar pastaba.
„Aišku, plaukus liepdavo kirpti, bent jau tuo norėjo parodyti, kad griežtai paisoma nustatytų normų, bet 5-osios vidurinės mokiniai vis tiek vaikščiodavo ilgiausiais plaukais. Plaukai buvo savotiška protesto forma. Kartą net „bigudukais“ juos buvau susisukęs“, – šypsosi A. Simėnas.
Tiesa, už norą išsiskirti ir taip savotiškai maištauti prieš sovietinę ideologiją buvo atsidūręs net saugume. Kartą važiuodamas su pusbroliu autobusu Šiauliuose buvo išlaipintas pikto dėdės. Kaip pasakojo A. Simėnas, jo išvaizda nebuvo tokia, kokia privalėjo būti: džinsų galai praardyti, keliai užlopyti, o į atlapą įsegtas ženkliukas su Amerikos vėliava. Negana to, vaikinas savo pusbroliui pasakojo, kaip jį sužavėjo ką tik perskaityta knyga apie hipių judėjimą.
„Šalia manęs autobuse stovėjęs dėdė mane stipriai papurtė, išlaipino iš autobuso ir nusivedė į saugumą, kur kamantinėjo daugiau kaip keturias valandas. Kitą rytą atskubėjo ir mano mama, ji buvo perspėta, kad vaikas geras, bet reikia saugoti, nes vaikšto labai pavojinga riba“, – prisiminė A. Simėnas.
Jo teigimu, norėjimas išsiskirti buvo pavojaus signalas, kad iš tokio jaunuolio užaugs maištininkas ir nedisciplinuotas žmogus. Tačiau jo kartos jaunimas ieškojo įvairių būdų, kaip savotiškai išreikšti savo nepasitenkinimą sovietine ideologija. Kartą Šiauliuose jaunuoliai naktį valerijonų nuoviru aplaistė Lenino paminklą. Tad ryte visos tarnybos akylai saugojo paminklą ir vaikė būriais aplink lakstančius katinus.
„Bent jau visiems buvo smagu pasijuokti. To negalime pavadinti pasipriešinimu, tai būtų per stiprus žodis, tačiau aiškiai buvo išreikšta antipatija režimui. Noras pasityčioti iš sovietinės ideologijos buvo mūsų kartos bruožas“, – pasakojo panevėžietis.
Nors Komunistų ir partija ir KGB stengėsi uždrausti bet kokius laisvės judėjimus, ir jiems ne visada pavykdavo.
Dar 1970-ųjų Vasario 16-osios išvakarėse visoms įstaigoms ir organizacijoms buvo liepta budėti per naktį, kad tik niekas nesugalvotų iškelti Trispalvės ar kitaip paminėti šios svarbios datos, tačiau ryte žmonės ant tuo metu veikusios daržovių parduotuvės sienos, šalia Santuokų rūmų, rado užrašus „Laisvę Lietuvai“. Tiesa, užrašai greitai buvo paslėpti aliejiniais dažais, bet tai padariusiųjų taip ir nepavyko nustatyti, o žmonės jautėsi itin pakylėtai ir tyliai džiūgavo.
Dar vėliau prasidėjo ir realūs žingsniai Nepriklausomybės link. A. Simėnas pamena: kai jau gyveno Panevėžyje, atostogaudamas su žmona ir broliu Šventojoje perskaitė, kad Mokslų akademijos salėje įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis M. Gorbačiovo politikai remti. Dar pajuokavo, kas čia per politika, kurią reikia remti. Tačiau grįžę į Panevėžį suprato, kad prasidėjo judėjimas, tad balkone Dembavoje prasidėjo didžiulės diskusijos, važinėjimai į mitingus, įrašų klausymas.
Deja, pirmasis bandymas įkurti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę baigėsi be rezultatų, paaiškėjus, kad vienas iš iniciatorių buvo KGB agentas. Mat Komunistų partijos tikslas buvo perimti bet kokius Nepriklausomybės judėjimus ir juos nuvairuoti reikiama linkme. Tačiau vėliau pavyko suburti Nepriklausomybės idėjomis degančius panevėžiečius.
„Didžiausią postūmį davė Panevėžio sąjūdžio krikšto tėvas Arvydas Juozaitis, į Bendruomenių rūmus atvykęs skaityti paskaitos, tačiau atvirai kalbėjęs apie vykstančius demokratinius judėjimus, – sako A. Simėnas. – Pamenu, susirinkome naktį, į atlapus įsisegę trispalves. Salėje degė tik avarinės lempos, tad atrodėme kaip vaiduokliai. Galiausiai pranešėjas išsitraukė mažytę trispalvę. Tai buvo savotiškas padrąsinimas. Negalėjome sustoti, ypač kai visus apėmė tokia euforija.“
A. Simėnui buvo patikėta leisti laikraštį. Per naktį mašinėle buvo surenkami tekstai, čia pat vietoje karpomi ir klijuojami. O jau 1988-aisiais išėjo pirmasis spaustuvėje leistas „Laisvas žodis“.
Pasak Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės nario, žmonės labai aktyviai įsitraukė į prasidėjusio Sąjūdžio veiklą. Kai tais pačiais 1988 metais miesto stadione buvo sušauktas didysis mitingas, įteisinantis Sąjūdžio veiklą, susirinko apie 30 000 žmonių. Čia renkant aukas, pasak A. Simėno, aukojo net tie, kuriems trys rubliai buvo aukso vertės.
Arnoldas Simėnas įsitikinęs, kad žmonių stiprybė buvo mūsų tautos atmintyje. Vienintelės jos nepavyko sunaikinti sovietiniam režimui. V. BULAIČIO nuotrauka
Pasak pašnekovo, nors laisvės siekis buvo labai trapus ir mažai kas tikėjo, kad pagaliau išauš rytas, kai galėsime įkvėpti tikros laisvės oro gurkšnį, apie baimes nebuvo kada galvoti. Nors jų ir būta.
Tais pačiais metais po vasaros atostogų grįžusį į darbą mokykloje A. Simėną komjaunimo komiteto instruktorė draugiškai perspėjo, kad apie jį jau klausinėjo KGB, tad reikėtų būti atsargesniam. Panevėžietis nuolat jautė, kad saugumas alsuoja į nugarą.
O lemtingąsias Sausio 13-osios dienas teko išgyventi dar vienas nerimu ir nežinomybe persunktas akimirkas. Kol daugelis budėjo prie centrinio pašto, kitų svarbių objektų ar vyko į Vilnių, A. Simėnas sąjūdininkų būstinėje, kur dabar yra muziejus, leido laikraštį su kraupiomis Sausio 13-osios nuotraukomis. Buvo siekiama jį išplatinti kuo didesniu tiražu, kad pamatytų kuo daugiau paprastų žmonių ir pačioje Rusijoje.
„Kaip dabar prisimenu: sėdžiu, maketuoju leidinį, visiška tyla ir girdžiu, kaip atvažiuoja sunkvežimis ir sustoja prie būstinės. Tik spėju paslėpti nuotraukas ir laukiu, kol užeis. Bet tai tebuvo duoną vežiojanti mašina. Nemoku apsakyti, kaip palengvėjo, kad dar spėsiu išleisti laikraštį! Tomis sunkiomis akimirkomis galvojau, kad jeigu aš nespėsiu pamatyti laisvos Lietuvos, bent mano sūnus, Sąjūdžio vaikas, sulauks“, – atviravo A. Simėnas.
Deja, ne visiems prieš sovietinę santvarką maištavusiems jaunuoliams pavyko išsisukti nuo represijų.
Panevėžyje gyvenančiam Algimantui Susniui už antitarybinę veiklą teko patirti, ką reiškia gyvenimas lageryje. O grįžęs į Lietuvą nuolatos buvo sekamas KGB struktūrų, jo namuose dažnai buvo daromos kratos.
Kaip pasakojo politinis kalinys, jis gimė pačiame Lietuvos pakraštyje, Latvijos pasienyje. Čia patriotinės nuotaikos buvo silpnesnės, tačiau dar būdamas vaikas jis matė trėmimus, partizaninį judėjimą. Tarp vietos gyventojų buvo pasėtas baimės grūdas, nes buvo tokių atvejų, kai tos pačios šeimos nariai pasirinkdavo skirtingus kelius – vieni išeidavo į miškus, kiti tapdavo komunistų partijos veikėjais ar stribais. Visa ši sumaištis paliko gilius pėdsakus vaiko sąmonėje.
Baigęs pradžios mokyklą, A. Susnys pradėjo mokytis Panemunio mokykloje. Kadangi toji nuo gimtųjų namų buvo daugiau kaip už dvidešimt kilometrų, jis apsigyveno pas vieną moteriškę. Ten pat glaudėsi du vyresni jaunuoliai.
Partizaninis karas jau geso, ginkluotas pasipriešinimas tapo neįmanomas, tad jaunuoliai platindavo draudžiamą literatūrą, spaudą. Pradėjo leisti laikraštį „Laisvas balsas“.
„Nors man buvo tik dvylika metų, vaikinai manimi pasitikėjo, leisdavo paskaityti jų gaunamos spaudos ar padėti ją platinti. Tačiau kartą naktį į namus įvirto stribai ir mus visus išsivežė į saugumą. Mane dar ryte išspyrė pro duris, o juos pasiliko toliau tardyti. Norėdamas jiems padėti ir savotiškai nukreipti saugumo dėmesį, miestelyje išmėčiau daugybę lapelių, skatinančių nepaklusti tarybų valdžiai. Tai buvo labai vaikiška ir naivu, bet tuo metu tai atrodė geriausias sprendimas“, – pasakojo A. Susnys.
Nuo to karto jaunuolio gyvenimu itin pradėjo domėtis saugumas, jis sulaukdavo įvairių provokacijų. A. Susniui buvo užtrenktos durys ne tik į komjaunuolių gretas, bet ir aukštąją mokyklą. Tačiau per didelius vargus jam pavyko įstoti į Veterinarijos akademiją Kaune. Vyras vylėsi, kad po metų pavyks pereiti mokytis į Žemės ūkio akademiją. Tik persikėlęs gyventi į Kauną A. Susnys įsitraukė į pogrindinę organizaciją „Laisvė Lietuvai“ ir atnaujino ankstesnę savo veiklą. Visada jautė, kad saugumiečiai lipa ant kulnų, be to, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo tais laikais gerą pasiklausymo techniką. Tačiau kartu su bičiuliais spausdindavo nepriklausomybės nuotaikas kurstančius lapelius bei leidinius.
„Saugumas dirbo labai gerai. Tik išmėčius lapelius jau po penkiolikos minučių prasidėdavo mūsų gaudynės. Tačiau jie nebuvo labai protingi – nuolat matydavau, kaip mane seka, visad šmėžuodavo tie patys veidai“, – prisiminė panevėžietis.
Tačiau nepriklausomybės idėjomis degantiems jaunuoliams pavykdavo išsisukti nuo skvarbių saugumiečių žvilgsnių. Kartą, 1958-ųjų vasario 16-ąją jiems pavyko slapta iškelti Trispalvę ant 80 m aukščio Petrašiūnų elektrinės kamino. Pastatas buvo saugomas, bet jo bičiulis Petras Plumpa įsidarbino elektrinėje paprastu darbininku ir prasmukęs pro apsaugą sugebėjo iškelti Lietuvos vėliavą. Deja, visi šios akcijos sumanytojai KGB netrukus buvo suimti ir atsidūrė lageriuose.
„Atsimenu, tuo metu spausdinome savo pogrindinės organizacijos įstatus, kai saugumiečiai išspyrė duris, užspaudė rankas ir išvežė į saugumą. Tuo metu jau nebetaikė tokių žiaurių tardymo metodų kaip sąnarių traiškymas ar nagų lupimas, tik pasodino ant taburetės ir pradėjo klausinėti, kodėl esu toks nedorėlis ir esu nusistatęs prieš tarybų valdžią, kuri tokia gera. KGB rado visą medžiagą, nuo kurios dar nebuvo nudžiūvę dažai, tad buvo aišku, kad laukia areštas“, – prisiminė politinis kalinys.
Toliau jo laukė Lukiškių kalėjimo kamera, tiksliau, drėgnas ir šaltas rūsys, nes visos kameros buvo perpildytos, ir uždaras teismas, neva siekiant apsaugoti nuo liaudies rūstybės. O galutinė stotelė – Mordovijos lageriai, kurie buvo pradėti kurti iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Vietiniams tai buvo draudžiama zona.
Lietuvį stebin, kad lageryje buvo galima sutikti įvairiausių tautybių žmonių: belgų, vokiečių, japonų, korėjiečių, net jakutų – iš viso apie 6 000–7 000 žmonių. Pradžia nebuvo sunki – leista net gauti siuntinius iš Lietuvos. Tačiau vėliau lietuvis buvo perkeltas į pataisos darbų stovyklą, o galiausiai – griežto režimo kalėjimą, neva kad šią bausmę prisimintų ilgą laiką.
Pasak A. Susnio, aštuoneri metai, praleisti lageryje, prabėgo labai greitai. Savotiškai net buvo gaila palikti šias vietas. Mat čia kalėjo daug išsilavinusių ir apsiskaičiusių žmonių, profesorių, inteligentų, tad tai buvo savotiškas gyvenimo universitetas.
„Lageryje virė specifinis gyvenimas. Ten buvo sunku tiems, kurie čia, Lietuvoje, gyveno gerai, buvo išlepinti gyvenimo, o mums, jauniems, buvo kitaip“, – atviravo A. Susnys.
Daug sunkiau buvo sugrįžus į Lietuvą. Buvo leidžiama gyventi, bet realiai niekas neregistruoto žmogaus nenorėjo įdarbinti. Politinis kalinys apvažiavo pusę Lietuvos, kol pagaliau atvyko į Panevėžį. Tačiau ir čia teko pakovoti už save – tik pasakius griežtai, kad arba leidžiate prisiregistruoti, arba bus priverstas nusikalsti, nes neturi kito pasirinkimo, galėjo įsidarbinti. Netrukus įstojo į liaudies meno draugiją, kurią įkūrė grįžusieji iš lagerių. Deja, ramybės dar ilgai nebuvo – saugumiečiai vis užsukdavo pasižiūrėti, kaip jis gyvena, ne kartą buvo apvertę namus, ieškodami įkalčių, kad jis nusiteikęs prieš tarybų valdžią.
„Daug kas dejuoja, kaip dabar gyventi sunku. Bet nereikia varyti Dievo į medį. Tik tinginiai ar patys nežinantys, ko nori, skundžiasi. Gal žmonės nematė tikrojo vargo, o gal patys per daug nori iš gyvenimo. Turėtume branginti tai, ką turime dabar“, – įsitikinęs A. Susnys.
Komentarai
-
- niki
- 09:13 2018.02.23
Rodyti visus komentarus (1)ispalutos smegenys,isverstakuriai,padlaiziai,paziurekite rajonuose kaip gerai gyvena zmones,badauja,geria,mirsta,kaimai dingsta,zmoniu nera