-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Statistika negailestinga: mūsų moterys ir vaikai nuo smurto kenčia dažniau nei Vakarų Europos šalyse. Ar iš tiesų lietuviai nemoka problemų spręsti be kumščio? Ir ar smurtas – tai tik šiurkšti prievarta, fizinės jėgos panaudojimas?
Ši sąvoka gali turėti šimtus atspalvių. Kai kuriuos jų atskleisti pabandė projektą „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių smurtautojų asmenybės bruožų ir kriminalinės rizikos veiksnių sąsajos“ vykdžiusi mokslininkų komanda. Jai vadovavusi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros daktarė docentė Ilona LAURINAITYTĖ sutiko papasakoti, kaip vyksta tyrimas ir ką mokslininkai išsiaiškino apie dabar taikomus pagalbos būdus smurtautojams įkalinimo įstaigose.
– Papasakokite apie patį projektą.
– Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų iniciatyva vykdomą projektą „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių smurtautojų asmenybės bruožų ir kriminalinės rizikos veiksnių sąsajos“ pradėjome 2015 metais. Numatyta projekto pabaiga – 2017-ųjų gruodžio mėnuo.
Idėja teikti šia tema paraišką gimė dar seniau. Mūsų komanda – be manęs, projekte dalyvauja kiti mokslininkai: docentas daktaras Alfredas Laurinavičius, daktarė Laura Ustinavičiūtė, – jau daugiau nei dešimtmetį gilinasi į Lietuvoje nuteistų asmenų situaciją iš psichologinės perspektyvos. Iš pradžių daugiau dėmesio buvo skiriama kriminalinės rizikos vertinimo instrumentams pritaikyti, įvairių programų analizei, pareigūnams mokyti ir panašiai. Vis dėlto toliau nusprendėme pasigilinti į smurtinius nusikaltimus padariusių asmenų situaciją.
Įgyvendinant projektą bendradarbiaujama su Kalėjimų departamentu prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
– Kodėl tyrimo objektu pasirinkote būtent nuteistuosius?
– Nors tokių asmenų skaičius, palyginti su kitas veikas atlikusiais asmenimis, yra santykinai nedidelis, jų nusikaltimai sukelia skaudžiausias ekonomines, socialines ir emocines pasekmes tiek atskiriems žmonėms, tiek ir visai visuomenei. Dėl šios priežasties moksliškai pagrįstas išsamus smurtinio elgesio rizikos vertinimas bei to vertinimo pagrindu sudarytas smurtinio elgesio valdymo ir korekcijos įgyvendinimas yra svarbus siekiant užtikrinti visuomenės apsaugą nuo pakartotinių smurtinių nusikaltimų.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros daktarė docentė Ilona Laurinaitytė.
– Sunku buvo į tyrimą įtraukti nusikalstančius asmenis?
– Tyrimas buvo sudarytas iš dviejų etapų. Per pirmąjį visose Lietuvos pataisos įstaigose atsitiktiniu būdu buvo apklausti ir įvertinti keli šimtai nuteistųjų, nepriklausomai nuo jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio.
Pirminė duomenų analizė parodė, kad net trys ketvirtadaliai iš dalyvavusių tyrime asmenų buvo šiuo metu ar praeityje teisti už smurtinius nusikaltimus. Taip pat pamatėme, kad detalus asmenybės įvertinimas, taikant pasaulyje pripažintus instrumentus, leidžia įžvelgti tam tikrus skirtumus tarp smurtinius ir nesmurtinius nusikaltimus padariusių asmenų grupių – pavyzdžiui, smurtinius nusikaltimus padariusiems asmenims labiau būdingas nesivaldymas, savęs žalojimo bandymai, žemas savęs vertinimas, blogi streso įveikos įgūdžiai ir panašiai. Šiuo metu yra analizuojamos asmenybės bruožų ir kriminalinės rizikos vertinimų galimybės prognozuojant bausmę atliekančių asmenų elgesį.
– Kaip pavyko prakalbinti tokius žmones?
– Nepasakyčiau, kad tyrimo dalyviai kažkuo labai išsiskiria nuo kitų: vieniems patinka kalbėtis, įdomu išbandyti kažką naujo, kitiems – nelabai. Tuomet tenka kalbinti, motyvuoti. Didelę pagalbą suteikė pataisos įstaigose dirbantys psichologai ir socialinės reabilitacijos skyrių darbuotojai. Ačiū jiems už tai.
O kalbant bendrai, psichologinės pagalbos pataisos įstaigose trūksta, nors jos poreikis – didžiulis. Ir kalbant tiek iš nuteistojo, tiek ir iš pataisos sistemos bei visos visuomenės saugumo perspektyvų.
– Kokius smurtautojų tipus išskyrėte, vykdydami projektą?
– Šiuo metu duomenys dar apdorojami. Jie bus pristatyti šių metų gruodžio mėnesį, kai bus parengta ir išleista monografija.
– Ką atskleidė jūsų darbo patirtis: nuteistuosius įmanoma pakeisti?
– Jei kalbėsime apie norą keistis, turėtume pirmiausia paklausti savęs: kiek kartų bandėme pakeisti kažkokį savo elgesį, kuris mums nepatinka? Buvo labai lengva? Ar buvo svarbi aplinkos parama? Ar užteko motyvacijos pokyčiams, valios?
Laisvės atėmimo bausmė pati savaime labai retai duoda vidinį postūmį keistis. Paprastai dauguma nuteistųjų užsirašo į kokias nors programas, prieš teikdami lygtinio paleidimo prašymą. Mūsų užduotis yra skatinti jų vidinę motyvaciją keisti savo kriminalines nuostatas, išmokti valdyti pyktį, įgyti tarpasmeninio bendravimo įgūdžių ir pan. Tačiau jei nėra specialistų komandos pagalbos, tinkamo kiekvienam atvejui specifinio darbo plano, tuomet rezultato sunku tikėtis.
– O kas per tyrimą jus labiausiai nustebino?
– Kadangi ši tematika man seniai pažįstama, niekas labai nenustebino. Vis dėlto labai krito į akis tai, kad, nepaisant visų gerų pataisos sistemos teisinės bazės pokyčių ir geros praktikos diegimo, kokybiško rezultato dirbant su nuteistaisiais vis dar nėra. Daroma daug klaidų.
– Kokia gi yra smurto kilmė?
– Yra įvairių agresijos kilmę aiškinančių teorijų. Vienos aiškina apie įgimtus dalykus, kitos – apie išmokimą iš aplinkos, trečios apie skirtingas smurto apraiškas skirtingais amžiaus tarpsniais, jau nekalbant apie hormonų įtaką. Jei kyla noras smurtauti, dažnai prieš tai būna frustraciją kelianti situacija, kuri sukelia didelį pyktį, priešiškumo jausmą. Žinoma, yra ir instrumentinė agresija, kai smurtas yra įrankis pasiekti kažkokiam tikslui. Visais smurto pasireiškimo atvejais kalbame apie tam tikras smurtautojo asmenybės funkcionavimo problemas.
– Pagal paskutinius Lietuvos įvykius, smurto proveržiai tampa vis žiauresni. Kas lemia augantį žmonių žiaurumą?
– Reikėtų išvis paklausti, ar įmanoma žmogui nepykti. Atsakymas – ne. Nes tai viena iš bazinių žmogaus emocijų. Emocijas reikia išmokti pažinti, suvokti, kodėl jos kyla vienoje ar kitoje situacijoje, įvertinti savo elgesį ir, esant poreikiui, keisti.
Ne tik nuteistajam, bet ir dažnam mūsų šalies piliečiui tai yra gana sudėtingas uždavinys, nes savęs pažinimui ugdyti nebuvo ir vis dar nėra skiriamas pakankamas dėmesys. Galbūt todėl mūsų šalies psichikos sveikatos rodikliai – savižudybių skaičius, mokinių savęs žalojimas, problemų sprendimas smurtu ar alkoholiu ir panašiai, – nėra geri, palyginti su pažangiomis šalimis.
Remiantis statistika, nusikaltimų skaičius šimtui tūkstančių gyventojų mažėja. Tačiau sutinku, kad mes išsiskiriame smurtinių nusikaltimų rodikliais. Žiauraus smurto buvo visada, tačiau šiuo metu dėl greitos ir išsamios informacijos sklaidos tikimybė detaliai susipažinti su nusikaltimais yra reikšmingai didesnė.
– Kuo išsiskiria prieš vaikus smurtaujantys žmonės?
– Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisose kalbama, kad draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes: tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai. Remiantis visomis išdėstytomis aplinkybėmis galima matyti, kad susidarytų pernelyg didelė heterogeniška asmenų grupė, kuri nusižengė šioms nuostatoms, todėl tipizuoti nenorėčiau.
– Tuomet ar skiriasi smurtaujančios moterys nuo vyrų?
– Šis klausimas yra platus. Anksčiau buvo manoma, kad vyrai yra agresyvesni nei moterys, tačiau šiuo metu tokios prielaidos keliamos atsargiau. Yra tam tikri skirtumai naudojant agresijos formas. Pavyzdžiui, vyrai dažniau naudoja fizinę agresiją, moterys – labiau subtilesnę, netiesioginę agresiją.
Nuteistų laisvės atėmimo bausme skirtingos lyties smurtautojų rodiklių skirtumai šiuo metu analizuojami ir bus pateikiami jau anksčiau minėtoje monografijoje.
– Jūsų komandos surinkta informacija bus naudinga mažinant smurtą Lietuvoje?
– Čia būtų klausimas ir politikams, ir praktikams. Apie tai galima bus pakalbėti, kai paskelbsime projekto rezultatus.
Paminėsiu, kad Lietuvos mokslo tarybos mokslinių projektų paraiškų konkurse konkurencija buvo labai didelė. Finansavimą gavo tik viena iš teiktų septynių paraiškų. Tad mūsų komanda labai džiaugėsi, jog vertindami tiek pačią projekto idėją, tiek ir mūsų pasirengimą ją įgyvendinti, ekspertai buvo gana pozityvūs.
