-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kūrėjas sako ir visus tuos pedagoginio darbo metus jautęsis laisvu menininku.
Jo laisvos dvasios neužgniaužė biurokratiniai reikalai, neišvengiami vadovaujant įstaigai.
Tačiau dabar, atsiradus daugiau laisvo laiko, atsivėrė ir daugiau galimybių kūrybai.
Didžiulio susidomėjimo ir tūkstančių peržiūrų socialiniuose tinkluose sulaukė žinia apie neseniai Panevėžyje atidengtą nedidukę V. Tallat-Kelpšos sukurtą skulptūrą „Panevėžiškis raktininkas“. Skulptorius šypsosi prisiminęs, kaip jau išlietą skulptūrą parsinešė namo, o šią pamatęs mažasis anūkas Kipras pačiupęs didinamąjį stiklą ėmėsi ją apžiūrinėti.
Senelio paklaustas, kam gi toji lupa, mažasis meno ekspertas pasidžiaugė, jog raktininkas už jį mažesnis, ir pagyrė – skulptūra graži.
Neilgai trukus Panevėžyje bus atidengta ir panašaus tūrio V. Tallat-Kelpšos sukurta verslininko skulptūra.
V. Tallat-Kelpša šiuo metu kuria ir įspūdingą skulptūrą, skirtą pagerbti šalies žemdirbius, užsakytą Panevėžio rajono savivaldybės.
Šis meno kūrinys papuoš Čičinsko kalnu vadinamo Tarnagalos piliakalnio papėdę. Skulptūrą atidengti numatyta šiųmetę liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną.
Daugybė V. Tallat-Kelpšos sukurtų skulptūrų puošia ne tik Panevėžį. Šio menininko darbai plačiai žinomi ir už Lietuvos ribų.
Skulptūras menininkas sako kuriantis nuo vaikystės – pradėjęs nuo molio lipdymo. Bet svajojęs tapti laivų inžinieriumi.
Visgi pasirinko meno studijas tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute.
Ir pedagoginio, ir vadybinio darbo vadovaujant Dailės mokyklai,V. Tallat-Kelpša tvirtina nepasiilgstantis.
Maloniausia, ką patyrė dirbdamas pedagogu, buvo pamokos, darbas, bendravimas su kūrybingais dailės besimokiusiais miesto vaikais.
Pasak V. Tallat-Kelpšos, vadovo darbas nesekino, o ir kūryba dėl jo nenukentėjo.
„Aš netgi kiek nustembu, kai išgirstu žmones sakant, kad jie neturi laiko. Man jo visuomet pakanka. Suderindavau direktoriavimą ir kūrybinį darbą. Užteko jo ir dviem sūnums, ir kelionėms. Dargi iš žmonos esu išgirdęs tokį lyg ir priekaištą: „Ar tu gali kada nors kam nors neturėti laiko?“ Taip ji klausdavo, kai aš, pavyzdžiui, bičiulių paprašytas, neatsisakydavau jų vaikams pagaminti karnavalinės kaukės“, – šypsosi menininkas.
Vytautas Tallat-Kelpša. G. Kartano nuotr.
Toks – gebantis paskirstyti laiką, kad jo niekada netrūktų – V. Tallat-Kelpša sako esantis nuo vaikystės.
Mokėsi jis labai gerai, buvo ir puikus menininkas, ir tikrai kietas matematikas, toks pat ir biologas. Sportavo, ypač mėgo bėgti ilgas distancijas. Menininkas neslepia mokykloje buvęs lyderiu.
Augo jis žemaičių žemėje, Laukuvoje. V. Tallat-Kelpša – Laukuvos apylinkes valdžiusių bajorų ainis, pats turintis per vyriškąją liniją perduodamą bajoro titulą. Šis titulas jo protėviams buvo suteiktas XV amžiaus pabaigoje už pasižymėjimą karo žygiuose.
Tad jų giminės herbą sudaro šarvuota kardą laikanti kario ranka.
Skyde matyti ir kario ženklas. Jame ir dviejų kryžmų kryžius, kurių vienos kryžmos tik pusė.
Anot V. Tallat-Kelpšos, kryžius dviem taisyklingom kryžmom puošęs paties Vytauto Didžiojo giminės herbą. Jo paties giminė buvusi žemesnio rango nei Lietuvos valdovo.
Dvigubą Tallat-Kelpšos pavardę bajoras paaiškino tuo, kad ji susidedanti iš dviejų pavardžių: Toliatai ir Kelpšos.
Turima duomenų, kad bajorai Toliatai gyvenę netoli Prūsijos sienos. Kelpšų valdos buvusios Laukuvos žemėse.
Galima numanyti, kad šias bajorų gimines suvienijo jaunų žmonių meilė, pasibaigusi tuoktuvėmis.
Sovietmečiu pasisakyti, jog esi bajoras, buvo ne tik neprotinga, bet galėjo būti ir pavojinga.
Titulas galėjo labai greit priklijuoti liaudies priešo etiketę.
Tad Vytauto šeimoje apie kilmę atvirai ir išsamiai nebuvo šnekama.
Tačiau aukštą kilmę liudijo šeimoje saugomi senoviniai giminės nuotraukų albumai, prosenelių portretai ir kitos bajoriškos praeities relikvijos.
V. Tallat-Kelpša pabrėžia, jog bajorystė yra garbės titulas, suteikiantis nemažų įpareigojimų: tarnauti šeimai, tautai, visuomenei, savo kraštui. Bajoro tarnystė privalo būti garbinga ir sąžininga.
„Aš ir negalvodamas apie šiuos principus laikausi jų. Man būti garbingam ir sąžiningam – tai laiku padaryti darbą, laiku sukurti kūrinį. Gavęs užsakymą, per visą gyvenimą nesu pavėlavęs jį atiduoti“, – sako menininkas.
Į bajoro garbingumo pasireiškimą įeina ir tai, kad ne tik nedera, bet ir negalima žeminti, skaudinti kitų, kaip nors kenkti.
„Iš tiesų chamiškumo gyvenime matau nemažai, susiduriu su juo. Bet niekada neatsakau tuo pačiu. Nuo taip besielgiančio nusigręžiu, palieku tokį ir nebeturiu daugiau reikalų“, – tvirtina V. Tallat-Kelpša.
Bajorų Tallat-Kelpšų giminės šūkis – „Kovojantiems garbė“.
Menininkas pabrėžia, kad jo kova – valios pastangos, nuolatinis, dažnai tikrai sunkus darbas, bet jokiu būdu ne galios ar viršenybės demonstravimas.
V. Tallat-Kelpšai teko vadovauti Panevėžio vaikų dailės mokyklai ir tuo metu, kai ji buvo kraustoma iš buvusio Marijonų vienuolyno, kuriame dabar įsikūręs Panevėžio vyskupijos sielovados centras, į labai apleistas patalpas Vilniaus gatvėje.
Tam, kad jose galėtų įsikurti dailės mokykla, prireikė daug vadybos pastangų.
Šis pastatas statytas tuomet mieste gyvavusiai mokyklai, kurioje dėstyta rusų kalba.
Dabar jau buvęs Dailės mokyklos vadovas džiaugiasi, kad bėgant metams pavyko ne tik išlaikyti aukštą dailės dalykų dėstymo lygį, bet ir pakelti jį laikantis klasikinio ir tradicinio meno principų. Tad moksleivių kūryba būdavo puikiai įvertinama ne tik respublikinėse, bet ir tarptautinėse parodose, konkursuose, dailės olimpiadose.
„Daugelyje Lietuvos vaikų dailės mokyklų mokoma kurti performansus, tarpdisciplininio meno dalykus, rengti meno akcijas. Tai įdomu, tad mes su mokiniais kurdavome meninius žaidimus miesto aikštėse. Tačiau visų pirma stengėmės juos išmokyti meno pagrindų. Juos menininkui mokėti būtina taip pat, kaip rašytojui privalu išmanyti gramatiką. Juk ir knygą sunku parašyti nemokant kalbos taisyklių“, – sako V. Tallat-Kelpša.
Ir prisimena meno korifėjaus Salvadoro Dali žodžius: „Kopijuokite senuosius meistrus ir nebijokite jų pranokti, nors jums tai ir negresia.“
Pripažįsta V. Tallat-Kelpša, kad nuo pirmųjų jo darbo dailės pedagogu metų pasikeitė ir lankantieji Dailės mokyklą.
„Mano akyse vaikai labai pasikeitė. Dabar nori viską gauti greitai. Kurdami savo sumanymus bando įgyvendinti greitai, dargi pasitelkdami mobilųjį telefoną ar kompiuterį“, – pastebi menininkas.
Jis svarsto, kad jauni žmonės turi vis mažiau atkaklumo, menksta iš šeimos atsinešti įgūdžiai. Pritrūksta kantrybės netgi susimaišyti dažams, kad tapybos kūrinyje išgautų tinkamą spalvą.
Vytautas Tallat-Kelpša. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
„Man mokantis gėda, nepatogu buvo ko nors nemokėti ar nepadaryti“, – prataria V. Tallat-Kelpša. Tėtis, Vilniaus universitete baigęs biologijos ir chemijos studijas, buvo ne tik jo mokytojas, bet ir klasės, kurioje mokėsi sūnus, auklėtojas. Tad Vytautas sako tiesiog privalėjęs ir išmanyti, ir žinoti tai, ko galbūt nežinojo klasės draugai.
Ir dabar Šiauliuose, Aušros alėjoje stovinčius grafų Zubovų rūmus, kuriuose V. Tallat-Kelpšos studijų Šiaulių pedagoginiame institute laikais veikė Dailės katedra, puošia jo sukurtos dviejų grifonų skulptūros.
Grifonas – mitinė būtybė, pusiau paukštis, pusiau liūtas. Apie juos sukurti mitai pasakoja, kad tieji padarai saugoję aukso kasyklų lobius. Grifonai, simbolizuojantys valdžią ir galią, sukurti kitų menininkų, kitados taip pat stovėję prie Zubovų rūmų, tačiau metams bėgant jų nebeliko.
Baigdamas aukštąją mokyklą, V. Tallat-Kelpša pasisiūlė juos atkurti.
Tam teko gauti Šiaulių miesto meno komisijos leidimą. V. Tallat-Kelpša sukūrė sunkią, variu apkaltą betoninio grifono skulptūrą.
Šį jo diplominį darbą vertinusi komisija grifono skulptūrai suteikė patį aukščiausią balą, o V. Tallat-Kelpšą įvertino kaip pranokusį lūkesčius.
Beje, V. Tallat-Kelpšos sukurtoji mitinė būtybė – kitokia nei stovėjo Zubovų laikais, į ją menininkas įdėjo savojo, tik jo kūrybai būdingo braižo.
„Kad grifonas nestovėtų vienas, juk Zubovų laikais dvarą puošė jie du, baigęs institutą per tris vasaros mėnesius sukūriau ir antrą“, – šypsosi V. Tallat-Kelpša.
Tapęs diplomuotu menininku bei dailės pedagogu, V. Tallat-Kelpša sako iš pradžių ėmęsis kurti medžio skulptūras, paskui išbandė šamotą.
Pirmą kartą į Panevėžį sukviesti menininkai keramikos darbus kūrė Dailės mokykloje, o išdegė Stiklo fabrike.
Tarp simpoziumo dalyvių tąsyk buvo ir pats V. Tallat-Kelpša.
O ilgainiui jo kurtus medžio bei keramikos kūrinius pakeitė akmens bei bronzos skulptūros.
Pats V. Tallat-Kelpša Panevėžyje yra suorganizavęs net šešis tarptautinius simpoziumus, į kuriuos suvažiavę menininkai kūrė akmens skulptūras. Dalyvavo juose 34 skulptoriai iš 14-os pasaulio šalių. Miestui jie dovanojo 34 skulptūrų kolekciją.
Tvarkant miestą, dauguma šių menininkų kūrinių atiduoti saugoti.
Dabar Respublikos ir P. Puzino gatvių sankirtą puošia V. Tallat-Kelpšos skulptūra „Verslo skrydis“. Sietyno skvere, kur kitados būta žydų kapinių, stovi jo sukurtas paminklas „Liūdinti žydų motina“. Šilaičių kapinėse dėmesį traukia šio menininko kūrinys – antkapinė skulptūra, žyminti poetės Elenos Mezginaitės kapą.
Nepriklausomybės aikštėje stovi V. Tallat-Kelpšos paminklas Lietuvos kariuomenės kūrėjui pulkininkui leitenantui Jonui Variakojui.
V. Tallat-Kelpša skaičiuoja dalyvavęs 12-oje užsienio šalyse vykusių skulptūros simpoziumų ir 15-oje skulptūros simpoziumų Lietuvoje. Juose sukurti V. Tallat-Kelpšos darbai pasklidę po mūsų šalį ir pasaulį.
O dar V. Tallat-Kelpša – ir tapytojas. Sako, kad ir jo tapyba savotiškai skulptūrinė.
„Dar nesutikau panevėžiečio, kuris pasakytų nematęs mano skulptūrų mieste. Iš pokalbių suprantu, kad daugeliui jos įdomios“, – prisipažino menininkas.
Už nuopelnus Panevėžiui jam yra suteiktas Metų panevėžiečio titulas, kiek anksčiau V. Tallat-Kelpša buvo išrinktas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu meno srityje.
