-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2003 metais Stokholme (Švedija) Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė trečią kartą istorijoje ir pirmąkart atgavus Nepriklausomybę tapo Europos čempione. A. Sireika – vienintelis treneris, kuriam po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pavyko su nacionaline rinktine iškovoti Europos pirmenybių auksą.
61-erių krepšinio specialistas šiuo metu dirba namuose, Šiauliuose, kur ruošia Saulės miesto komandą artėjančioms LKL pirmenybėms. Apie šių metų „Eurobasket 2017“ reikalus kalbėjomės čempionato išvakarėse prieš pat pirmąsias Lietuvos rinktinės rungtynes su Gruzija. A. Sireika neabejojo, kad būtent gruzinai gali pridaryti daugiausia bėdų. Ir strategas neapsiriko: pirmame mače lietuviai paskutinėmis sekundėmis 77:79 turėjo pripažinti varžovų pranašumą.
Auksinės rinktinės vedlys po iškovoto aukso treniravo Kauno „Žalgirį“, vėliau dirbo Kazanės „Uniks“ klube, pusmetį treniravo Vilniaus „Lietuvos rytą“, porą sezonų – „Šiaulių“ klubą, 2012–2014 m. legionieriaus duonos ragavo Japonijoje. Nuo 2015 m. krepšinio strategas dirba Lietuvoje. Po poros sezonų, praleistų Utenoje, iš Šiaulių krašto kilęs A. Sireika grįžo namo į Saulės miestą.
Net ir prabėgus 14 metų, tas saldus pergalės skonis nė kiek neišblėso iš trenerio atminties.
„Žinoma, puikiai pamenu tą auksinį čempionatą. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad sirgaliai pamena tai, jog čempionate laimėjome šešias dvikovas ir iškovojome aukščiausios prabos medalius. Bet mažai kas prisimena, kad norėdami patekti į tas pirmenybes mes dalyvavome atrankoje, kur iškovojome net 10 pergalių iš tiek pat galimų. Tad skambių pergalių serija prasidėjo gerokai anksčiau“, – pokalbį pradėjo A. Sireika. Krepšinio specialistas su „Panevėžio balso“ skaitytojais pasidalijo mintimis apie 2003-iųjų triumfą, mūsiškių galimybes šių metų pirmenybėse, įvertino komandos sudėtį bei pasidalijo prognozėmis.
– Praėjo 14 metų nuo iškovoto Europos čempiono titulo, ar dažnai grįžtate mintimis į tą čempionatą? Kas labiausiai įstrigę, ar sunkus pusfinalis su prancūzais, ar finalo akistata su ispanais, o gal sirgalių jūra Švedijoje? Kas pirmiausia primena 2003 metų triumfą?
– Jei atvirai, aš labai retai prisimenu 2003-iųjų triumfą, tas kovas. Reikia konkrečios situacijos, klausimo, diskusijos ar bendravimo ta tema. Tada iškart prieš akis sudėtis, žaidėjai, kaip tada žaidė dabar trenerių štabe dirbantis Ramūnas Šiškauskas ar karjerą baigęs Arvydas Macijauskas. Arba prisimenu, kaip prieš draugiškas rungtynes su Latvija sulaukiau klausimų apie 2003-iųjų pirmąją kovą su latviais. Tada laimėjome po dramatiškos kovos 92:90. Šis mačas davė gerą pradžią visam čempionatui. Tai buvo pirmas žingsnis aukso link. O šiaip juk gyvename dabartimi, o ne praeities įvykiais, tad nesu linkęs paskęsti į keliolikos metų prisiminimus.
– Po sudėtingo pusfinalio su prancūzais (pergalė 74:70) finale su ispanais dramos buvo mažiau, iškovota pergalė 93:84, o vienu metu pirmauta net 21 taško persvara. Kokį jūs finalą prisimenate?
– Taip, finalas buvo puikus. Puikiai žaidė Šarūnas Jasikevičius. Jo įspūdingi perdavimai žiūrint į priešingą pusę visiems įstrigo į atmintį. Finalas tikrai buvo lengvesnis nei pusfinalis. Išėjome žaisti ir žinojome, kad gausime medalį. Čia ne pusfinalis, kur pralaimėjęs gali likti ketvirtas. Be to, jau buvome užsitikrinę ir kelialapį į olimpiadą.
Finale buvome atsipalaidavę, mūsų emocijos buvo ypač teigiamos. Krepšinį žaidėme lengvai. Finalai įprastai būna nerezultatyvūs, o mes įmetėme 93 taškus. Sėkmės formulė? Reikia nebijoti ir žaisti tokį krepšinį, kuris atvėrė kelią į finalą. Finalo pradžioje Šaras per pirmas minutes gavo dvi asmenines pražangas. Tada širdis nuėjo į kulnus, galvojau, o kas dabar bus? Bet tose rungtynėse net 5 Lietuvos žaidėjai dėl baudų iškrito iš žaidimo, o Š. Jasikevičius žaidė iki pabaigos.
– Rinktinės treneris čempionatų metu svarbesnis ir įdomesnis nei šalies prezidentas. Kaip įveikdavote įtampą treniruodamas rinktinę? Juk spaudimas didžiulis, žiniasklaida gaudo kiekvieną žodį, rinktinės treneris net ne čempionatų metu nuolat yra po didinamuoju stiklu.
– Svarbiausia buvo gebėti komunikuoti su žiniasklaida, turėti tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, rungtynių dieną stengdavausi mažai kam atsiliepti, nebent skambindavo kas nors iš artimųjų. Aš puikiai žinau, kad tai didžiulė atsakomybė treneriui. Dabar stebint, kaip atakuojamas Dainius Adomaitis, belieka jį užjausti. Atrodo, prieš čempionatą svarbiausias klausimas buvo tik dėl Donato Motiejūno. Man patiko jo atsakymas – palikite jį ramybėje, čia tik vienas žmogus, o ne visa komanda. Na, tokia trenerio našta, jo galvoje įtampos daugiau nei galima įsivaizduoti.
Bet Dainius stengiasi nutolti nuo jos, ramina tiek save, tiek aplinkinius, kad viskas gerai. Net jei likimas pažeria netikėtų scenarijų, D. Adomaitis išlieka ramus: taip buvo lemta, juk ne nuo jo priklausė lėktuvo techninių problemų sprendimai. Kas sėdėjęs ant šios kėdės, supranta, ką reiškia būti šalies rinktinės vyriausiuoju treneriu. Naštą krauna tiems, kas gali ją panešti. Ir pats prisimenu, kaip nuo manęs taip pat neatstodavo žurnalistai, būdavo tikrai sunku. Ne rungtynės sunkios, ne mačo akimirkos, bet tas laukimas, ruošimąsis, nuolatinis bendravimas su žiniasklaida: ką pasakyti, kaip kalbėti, kaip paaiškinti.
– Ar čempionatų metu skaitydavote, kas ką parašydavo, ką kritikuodavo, ar būdavo tam laiko?
– Ne, tuo metu dar nebuvo gero interneto, išmaniųjų telefonų, feisbukų, nebuvo tokios internetinės žiniasklaidos, kokią turime dabar. Tikrai pirmenybių metu nesidomėjau, nesekiau, ką ir kaip žiniasklaida rašė. Tik iš artimųjų gaudavome žinučių, kad po kiekvienų mūsų rungtynių Švedijoje norinčiųjų atvykti iš Lietuvos smarkiai padaugėdavo.
– Prie rinktinės vairo stojo Dainius Adomaitis. Ar per draugiškas rungtynes jau galėjote pasakyti, kad ši rinktinė turi naują žaidimo planą, naują veidą, kurį lipdo naujasis strategas?
– Man sunku kalbėti apie kolegas. Nesakau, kad tai neetiška, bet manau, kad aktyviai dirbantiems treneriams nereikėtų komentuoti kolegų darbo, kalbėti apie naują komandos braižą. Kai aš žiūriu rungtynes, stengiuosi stebėti žaidėjus. Žinau, kaip jie visi žaidžia, juos pažįstu, stebiu, kas naujo. Džiaugiuosi dėl aštriau žaidžiančio Mindaugo Kuzminsko. Tiesiog stebiu kiekvieno krepšininko pasirodymą. O vertinti kieno nors darbo nemėgstu. Nėra viską išmanančių ir neklystančių žmonių. Tik žiniasklaida mėgsta pabrėžti, kad Lietuvoje – 2,5 milijono krepšinio ekspertų. Nesistengiu priimti svetimų nuomonių, vertinimų.
– Žiūrite krepšinį vienas, užsidaręs kambary nuo pašalinių, ar kartu su šeima, artimaisiais, draugais?
– Visaip būna. Mėgstu vienas stebėti namuose ar sodyboje, bet ne neužsidaręs (šypsosi, – red.). Priklauso nuo aplinkybių. Kartais draugai paskambina, siūlo kartu stebėti. Neturiu jokių ritualų.
– Ar turėsite daug laiko šiemet „Eurobasket“ kovoms? Ketinate didžiąją dalį rungtynių peržiūrėti ar rinksitės tik į kai kurių rinktinių kovas?
– Be abejo, visų rungtynių neperžiūrėsiu, yra savų darbų. Krepšinį stebėsiu pagal čempionato tvarkaraštį.
– Į kurias rinktines kryps jūsų akys ir dėmesys? Kas gali tapti juoduoju čempionato arkliuku?
– Pirmiausia, orientuojuosi į Lietuvos rinktinę. Pirmenybių atradimu gali tapti Gruzija, pajėgi Latvija nustebinti gerais rezultatais, solidžiai pagal sudėtį atrodo Slovėnija. Iš bet kurios komandos galime tikėtis staigmenų, nes rinktinėse labai daug netekčių, nemažai žvaigždžių praleidžia šį čempionatą, tad tikrai galime sulaukti daug netikėtumų.
– Visada sirgaliai į rinktinę žvelgia pro rožinius akinius ir ją mato kone kaip būsimą finalo dalyvę arba, jei ne medaliai, labai blogai. Kokios, jūsų nuomone, mūsų galimybės? Ar realybėje, palyginti su kitų komandų sudėtimis, neatrodome kaip pajėgūs vidutiniokai? Ar yra pagrindo Lietuvą priskirti prie favoričių?
– Aš manau, kad Lietuva gali pretenduoti į čempiono vardą. Daug komandų yra netekusios savo lyderių, tokiu atveju rinktinių šansai tampa lygesni. Manau, kad šitas čempionatas gali pažerti daug staigmenų. Pagal sudėtį Lietuva pajėgi žengti toli. Visada reikia sėkmės ir būtinas tarpusavio supratimas pačioje komandoje. Manau, esame pajėgūs kautis dėl čempionų vardų. Jaučiu, kad čempionatas gali būti sėkmingas.
– Dirbote užsienyje, Kazanės „Uniks“ klube, prieš keletą metų Japonijoje. Kuo skiriasi trenerio darbas užsienyje ir gimtinėje?
– Kuo aukštesnio lygio klubas, tuo mažiau trenerio darbo. Ten jau yra strategavimas. Žaidėjai kai kur vos ne milijonieriai. Gal Kazanės klube dar ne visai, bet Maskvos CSKA klube – visi milijonieriai. Tokių žaidėjų nebereikia mokyti, kaip žaisti, o tiesiog gebėti strateguoti kaip prie šachmatų lentos. Lietuvoje – vienas darbas Kauno „Žalgiryje“, kitas – „Šiauliuose“. Vienur strateguoji, dėlioji žaidimo planą, kaip pritaikyti atskirus žaidėjus taktikai, deriniams, kitur – treniruoji, tiesiogiai pagal to žodžio prasmę – mokai žaisti.
Užsienyje esi labiau tarnaujantis treneris, vykdai vadovų norus, mažiau turi galimybių žvelgti į perspektyvą, nes rezultatų reikia čia ir dabar. O namuose man pačiam maloniau dirbti kūrybinį trenerio darbą: džiaugsmą teikia matoma pažanga, kai kas nors kyla aukštyn, kai po metų, kitų pasiekia aukštesnį lygį. Tada man didžiausias malonumas ir jaučiu, kad aš kažką padariau. Užsienyje vertinamas tavo rezultatas šiandien, jei laimėjai, visi džiaugiasi ir visai nesvarbu, kas bus ateityje. Jei pergalių nėra, greitai gali likti laisvas.
