Tauro apygardos partizanų vadovybė 1946-ųjų vasarą. Antrasis iš dešinės – apygardos kapelionas, štabo narys Justinas Lelešius-Krivaitis, Grafas. Vos po mėnesio kunigas žuvo kartu su kitais miško broliais saugumo surengtoje pasaloje.

Širdys po sutana plakė Lietuvai

Širdys po sutana plakė Lietuvai

Sudėtingu pokario laikotarpiu, Lietuvą draskant partizaniniam karui, savo kovą turėjo rinktis ne tik paprasti gyventojai, bet ir dvasininkija.

Gyvenimas pokario Lietuvoje prilygo žengimui minų lauku. Ne tik neapgalvotas žingsnis – vienas ištartas žodis galėjo virsti nuosprendžiu ir būti prilygintas didžiausiam nusikaltimui prieš sovietų valdžią.

Itin nelengva buvo to meto kunigams: vien dėl savo pašaukimo jie okupacinės valdžios jau savaime laikyti „nepatikimais elementais“. Ir vis tik daugeliui jų nestigo drąsos net tik sunkiu išbandymų laikotarpiu palaikyti tautos dvasingumą bei tikėjimą, bet ir tiesiogiai remti partizanus.

Priešai pagal nutylėjimą

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo darbuotojas daktaras Darius Juodis sutinka: 1944–1953-ieji rezistencijos metai reikalavo ypatingo moralinio tvirtumo. Pati Bažnyčia negalėjo rodyti paramos partizaniniam judėjimui, nes būtų sulaukusi dar didesnių represijų – dvasininkija ir sovietų valdžia jau savaime buvo priešiškose pozicijose.

„Sovietų Sąjungoje buvo propaguojamas ateizmas, o religija laikyta atgyvena – gyventojai negalėjo turėti religinių įsitikinimų, – primena D. Juodis. – Tad katalikų dvasininkai, sovietų vadinti klerikalais nacionalistais, automatiškai buvo priešininkai.“

Jų ir visos Bažnyčios atžvilgiu nuolat skriejo kaltinimai remiant pogrindį, nemažai kunigų buvo už tai represuoti. Tik daliai jų kaltinamai ryšiais su partizanais grįsti konkrečiais įrodymais – kiti nukentėjo vien dėl to, kad vilkėjo sutaną.

Tauro partizanų apygardos štabo priesaiką 1945 metų liepos 19 dieną įamžinusioje nuotraukoje – vienas apygardos kūrėjų kunigas Antanas Ylius-Vilkas (iš kairės – Jonas Pileckis-Brokas, Leonas Taunys-Kovas, Albinas Ratkelis-Oželis, Vytautas Gavėnas-Vampyras). Genocido aukų muziejaus fondų nuotrauka

Kovai su „klerikalais nacionalistais“, pasak istoriko, saugumas nesirinkdavo priemonių. Bet koks įvykis ar pasakytas žodis galėdavo būti išpūstas tiek, kad pakaktų suformuoti kaltinimą. Nevengta, reikia mantyti, ir provokacijų.

D. Juodis pasakoja pats užtikęs dokumentinių įrodymų, kad Prienų rajone saugumas į savo planus buvo įrašęs agentui nueiti pas kunigą ir užsakyti mišias už žuvusius partizanus. Tiesa, tąsyk aukštesnioji vadovybė tam paprieštaravo – pernelyg jau aiški provokacija būtų buvusi neturint jokių duomenų. Bet teigti, jog panašių planų tuo laikotarpiu nebuvo įgyvendinta, anot istoriko, negalima.

D. Juodžio duomenimis, nuo 1944 iki 1953-iųjų – tai yra didžiausio teroro metais, – sovietų saugumo buvo represuoti 362 Katalikų Bažnyčios tarnai. Tarp jų buvo ir labai aukšto rango dvasininkų – pavyzdžiui, arkivyskupas Mečislovas Reinys, vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Vilniuje buvo sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius. Nuo 1947 metų laisvėje buvo likęs tik vienintelis šalies vyskupas – Panevėžio vyskupijos ganytojas Kazimieras Paltarokas.

„Represijos labai palietė bažnyčią. Didelė dalis dvasininkų buvo nuteisti kaltinant priklausymu antisovietiniam pogrindžiui“, – dar sykį patvirtina D. Juodis.

Juolab kad Lietuvos dvasininkijai tai buvo antras toks skaudus smūgis per trumpą laiką: Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940–1941 metais buvo net nužudytų atsitraukiančios sovietų valdžios ar Raudonosios armijos dvasininkų.

Kartu su partizanais

Sovietai neklydo: kunigai buvo aktyvūs ginkluotosios rezistencijos rėmėjai. Vieni jų teikė visokeriopą paramą pasipriešinimo dalyviams, atliko savo dvasiškąją pareigą, stengėsi, kad būtų praliejama kuo mažiau kraujo. Kiti kartu su partizanais gyveno miškuose.

Daktaro D. Juodžio pasakojimu, puikiu pavyzdžiu gali būti Tauro partizanų apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Krivaitis, Grafas. Kiek žinoma, dar kunigaujantį jį bandė verbuoti NKVD: iš pradžių „draugiškai“, vėliau uždarydavo areštinėje, naudojo fizinį smurtą. Kol galiausiai 1945 metų rudenį kunigas paliko savo parapiją. Kurį laiką slapstėsi, o tada pasitraukė pas partizanus: laikė mišias miške, sakė pamokslus.

Panevėžio vyskupijas Kazimieras Paltarokas buvo bene intensyviausiai saugumo persekiotas aukštas dvasininkas – ir vienas iš nedaugelio, išvengusių represijų. PB archyvo nuotrauka

Lygiai prieš septyniasdešimt trejus metus, 1946-ųjų spalio 22 dieną Šakių apskrities Viltrakių kaime kunigas kartu su bendražygiais buvo užspeisti vienoje sodyboje buvusiame bunkeryje. Užvirus kautynėms, du partizanai buvo nukauti, o likusieji keturi, tarp jų ir J. Lelešius, susisprogdino.

Būta ir atvejų, kai dvasininkai slėpdavo partizanus. Kunigų indėlis į pasipriešinimo judėjimą buvo pagal galimybes: kas teikė religinius patarnavimus, o kas tiekė maistą, drabužius.

Dzūkijos partizanų rėmėjas kunigas Zigmas Neciunskas, slapyvardžiu Elytė, vėliau už tai perėjo lagerius. Pasak D. Juodžio, susitikimus su šiuo dvasininku aprašo ir partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Žinoma, kad 1945 metais kitam būsimam garsiam Lietuvos partizanų vadui Jonui Žemaičiui partizanaujant dabartinio Kelmės rajono Virtukų miške, laikyti mišių atvažiuodavo du Lyduvėnų kunigai – jie vėliau represuoti.

Ne tik rėmėjai, bet ir kūrėjai

Dar vienas labai aktyviai partizanų pasipriešinime dalyvavęs kunigas buvo Antanas Ylius-Vilkas, prisidėjęs kuriant Tauro apygardą. Vėliau Marijampolės rajono parapijoje represuotas.

Istorikas neabejoja, jog nereikia priminti, kad kaltinimų pagalba pogrindžiui sulaukė ir Panevėžio vyskupas K. Paltarokas. Tik štai konkrečių įrodymų saugumas taip ir nerado, antraip dvasininkas nebūtų išvengęs sankcijų.

Miško broliams Didžiosios kovos apygardos teritorijoje padėjęs kunigas Steponas Rudžionis pats tapo vienu partizanų vadų, buvo tarp artimiausių Jono Misiūno-Žalio Velnio bendražygių. Pasak istoriko, šio dvasininko veikla rezistencijoje buvo itin plati. Deja, S. Rudžionio kovą nutraukė areštas: suimtas, nuteistas ilgus metus kalėti, kunigas mirė lageryje.

Partizanus plačiai rėmė ir Čiobiškio klebonas Liudvikas Puzonas, Musninkų klebonas Alfonsas Ažubalis (beje, tik per stebuklą nežuvęs dar 1941 metais artėjant frontui – tuomet sovietai ji kartu su kitais besislapsčiusiais kunigais buvo suėmę), Paparčių klebonas Petras Valatka. Pastarasis kaltintas ne tik tuo, kad palaikė ryšius su partizanais, bet kad ir klausė jų išpažinčių.

Šie kunigai buvo teisiami kartu.

„Tokių pavyzdžių, kai kunigai tiesiogiai nukentėjo už ryšius su partizanais, galima rasti ne vieną“, – sako D. Juodis.

Partizanams padėjo ne tik katalikų kunigai, bet ir vienuoliai. Istoriko duomenimis, 1945 metų birželį Dzūkijos regione į pranciškonų vienuolyną vadovaujami A. Ramanausko-Vanago naktį buvo atėję 170 partizanų. Jie čia davė priesaiką.

Yra duomenų ir apie Kretingos vienuolyno paramą partizanams. Pasak D. Juodžio, nuo represijų nukentėjo ir tėvas Stanislovas.

Skausminga dilema

Deja, plačios paramos partizaniniam judėjimui Lietuvos kunigai užtikrinti negalėjo.

„Buvo didelė rizika, kad sužinos saugumas – galėjo nukentėti visa Bažnyčia, jeigu būtų pajusta, kad aukštesnis dvasininkas duoda nurodymus remti pogrindį“, – aiškina daktaras D. Juodis, pasak kurio jeigu tokių nurodymų ir buvo, tai nebent per privačius pokalbius.

„Sovietų saugumas nuolat kaltino Bažnyčią, kad kunigai remia partizanus“, – primena.

Partizanams irgi buvo pavojinga kreiptis į dvasininkus – jie buvo vieni intensyviausiai sekamų visuomenės atstovų.

„Jie negalėjo atlikti savo religinių patarnavimų – ką jau kalbėti apie paramą pogrindžiui, – pasakoja, kad kunigai tuo metu gyveno tarsi po didinamuoju valdžios struktūrų stiklu, istorikas. – Kaimo vietovėse kunigas buvo viešas asmuo: jeigu norėjo kažkam padėti, reikėjo tą daryti labai labai slaptai.“

Tuo labiau kad gyvenant kaime, miestelyje išvengti sąlyčio su partizanais, pasipriešinimu buvo iš esmės neįmanoma.

Dariaus Juodžio teigimu, partizaninio karo metai dvasininkijai, kaip ir visai Lietuvai, buvo sunkiu išbandymu. DELFI nuotrauka

Be politinio apsisprendinimo, kunigai susidūrė ir su nelengva žmogiškąja dilema, sako D. Juodis. Iš vienos pusės, jų tarnystės esmė buvo ginti skriaudžiamuosius, persekiojamuosius. Iš kitos pusės dvasininkas negalėjo ignoruoti draudimo žudyti.

„Kiti kunigai turėjo labai daug abejonių, ar viskas, kas vyko miške, buvo pateisinama, – atvirai sako istorikas. – Pasipriešinimo idėja galbūt ir teisinga – bet klausimas, ar kovos priemonės tokios….“

D. Juodžio teigimu, išlikęs Daujėnų klebono Felikso Eremino – beje, irgi buvusio saugumo suimto, kalėjusio, – dienoraštis, kuriame puikiai atspindėta to meto atmosfera kaime. Kuomet vienokie ar kitokie gandai negalėjo nepasiekti ir klebono ausų, o ir jis pats matė sukrečiančių dalykų, vertusių suabejoti partizanų veiksmų teisingumu.

Nepaisant to, dvasininkai privalėjo atvira širdim priimti į juos besikreipiančius žmones, prašydavusius ir mišias už partizanus atlaikyti, ir išpažinties išklausyti, ir žuvusiuosius palaidoti.

„Jie turėjo vykdyti ganytojišką darbą, – pakartoja D. Juodis, – nors pačių situacija buvo sudėtinga. Kunigai gyveno tokioje realybėje, kad reikėjo viską labai atidžiai pasverti – pavojai ir provokacijos grėsė kiekviename žingsnyje.“

Ypač sudėtinga, vėlgi, buvo kaimo kunigų padėtis, dargi vietovėse, kur ginkluotas pasipriešinimas buvo didesnis.

Tarsi ant peilio ašmenų

Partizanams, gyvenusiems ir kovojusiems nepaprastai sunkiomis sąlygomis, tikėjimas, anot D. Juodžio, buvo labai svarbus – tarpukario karta auklėta religine dvasia. Kovotojai sergėjo kiekvieną turimą rožinį, maldaknygę.

„Net atliekant suimto Jono Žemaičio – vyriausiojo partizanų vado – kratą, rastas medalikėlis. Tai užfiksuota protokole, – pabrėžia istorikas. – Vadinasi, žmonės iki paskutinio tikėjo, nebuvo abejingi religiniams jausmams ir jiems natūraliai reikėjo kunigų religinių apeigų.“

Tačiau kunigams vykdyti tas apeigas sovietmečiu nebuvo paprasta net eiliniams gyventojams: saugumas įtariamų dvasininkų nė akimirkai nepaleisdavo iš akių, net sekdavo, kas sakoma per pamokslus.

Aišku, buvo bandymų dvasininkijos atstovus ir verbuoti. Daktaro D. Juodžio tvirtinimu, tokie atvejai nebuvo reti. Tačiau nemažai kunigų saugumui dirbdavo tik formaliai – teikdavo bendrinę informaciją. Atvejų, kai dvasininkai pagelbėjo suimti partizanus, būta retai. Bet būta.

Kaip vienas iš tokių išliko Antano Valantino, tuo laiku kunigavusio Kupiškio rajone, Kupreliškyje, poelgis. Užverbuotam kunigui buvo skirta užduotis padėti suimti partizanus: pavaišinti kovotojus gėrimu su migdomaisiais preparatais. Sumigę kovotojai buvo suimti, o vėliau – sušaudyti.

Istorikas pasakoja, kad Atgimimo metais šis dvasininkas atliko tarsi savotišką viešą išpažintį – viename laikraštyje išspausdino didžiulį apgailestavimą dėl savo poelgio ir prašė atsiliepti žuvusiųjų gimines, kad galėtų nors kiek išpirkti padarytą skriaudą.

Pasibaigus aktyviam ginkluotam pasipriešinimui, mirus Stalinui, žiaurios represijos nuslopo. Kunigai įsijungė į kitą pogrindinę veiklą – neginkluotą. Lietuviai represijų sulaukdavo ir vėliau, bet ne tokių masinių ir kruvinų.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų