-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie tremtį ir atšiaurias sąlygas girdėję tik iš artimųjų ar mokytojų, jaunuoliai, apsilankę Sibire, patys savo akimis išvydo bei suprato, ką reiškė gyventi atplėštam nuo gimtinės, toli nuo namų, sunkiai pakeliamomis sąlygomis. Tokios patirtys keičia žmones.
Projektas „Misija Sibiras“ jau gyvuoja dvylika metų, o per tą laiką surengta net šešiolika misijų. Ekspedicijos tikslas – sutvarkyti tremties vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius žuvusiems lietuviams Sibire atminti. Taip pat bendraujama su ten gyvenančiais tautiečiais ir jų vaikais ar anūkais.
Organizuojančio šį projektą labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorė projekto „Misija Sibiras“ vadovė Raminta Kėželytė sako, kad per dvylika metų sutvarkyta per šimtą kapinių, kuriose palaidoti lietuviai tremtiniai. Kol kas važiuojama vis į naujas vietas.
Amžiaus cenzo nėra, tačiau dažniausiai vyksta jaunimas. Pasak R. Kėželytės, svarbu ne tik tai, kad žmonės vyksta į Sibirą, bet ir tai, jog grįžę mokyklose rengia pristatymus, kalbasi su kitais jaunais žmonėmis.
Kasmet norinčiųjų važiuoti būna daug. Pasak vadovės, pernai per pirmąjį registracijos etapą sulaukta daugiau nei 900 anketų. Iš jų atrinktos kelios dešimtys žmonių ir jie dalyvavo bandomajame žygyje. Kadangi konkursas didelis, į ekspediciją pakliūna ne visi, tad ne vienas bando ir antrą, trečią kartą. Yra žmonių, kurie išvyko po penkto bandymo. R. Kėželytės teigimu, tie žmonės vien jau dalyvaudami bandomajame žygyje Lietuvoje savotiškai auga, įgyja patirties, pradeda keistis jų požiūris ir anksčiau ar vėliau tampa ekspedicijos dalyviais.
„Įdomu, kad tie žmonės po ekspedicijų tampa stipria bendruomene. Nepriklausomai nuo to, kuriais metais važiavo, jie palaiko ryšius vieni su kitais, bendrauja. Tai taip pat projekto stiprybė“, – sako ji.
Pasak R. Kėželytės, daugelis žmonių, grįžę iš ekspedicijos, ją įvardija kaip savo gyvenimo kelionę.
„Iš tiesų tai yra kai kas suteikiančio labai gilius pojūčius ir potyrius, kurių žmonės negauna, pavyzdžiui, lengvose turistinėse kelionėse ir panašiai“, – sako ji.
2016-aisiais ekspedicijoje dalyvavusi Karolina Želvė (kairėje) prisipažįsta, kad jai, nepriklausomybės priešaušrio vaikui, kelionė į tremties vietas buvo tarsi grįžimas laiko mašina atgal. K. Želvės asmeninio archyvo nuotraukos
Pasak vadovės, įgyta patirtis būna daugiasluoksnė. Viena vertus, daugelis žmonių Rusijoje lankosi pirmą kartą ir jiems įdomu išvysti šalį.
„Sibiro gamta yra labai graži ir unikali, iš tiesų dažnai atimanti žadą, bet vis dėlto žmonėms didžiausią įspūdį padaro supratimas, kaip toli jie nuvyko, kokioje aplinkoje yra ir kad ten atsidūrė ne atsitiktinai, o dėl to, kad kadaise lietuviai prieš savo valią buvo ten ištremti ir ten kūrė savo gyvenimus. Būtent šito istorinio konteksto suvokimas, perskaičius ne tik vadovėliuose, bet pamačius savo akimis, jauniems žmonėms yra patirties, istorijos susiejimas su tuo, kad Lietuva šiandien jau yra laisva ir tie žmonės gimė ir augo nepriklausomoje Lietuvoje“, – sako ji.
Pernai R. Kėželytė ir pati vyko į misiją. Pasak merginos, jai bene didžiausią įspūdį padarė patirties daugiasluoksniškumas. Ne tik išvysti gamtą, šalį, supranti istorines peripetijas, bet ir surandi žmonių komandą.
„Žmonės, kurie vyksta į ekspediciją, vienas kito nepažįsta ir, galima sakyti, tik traukinyje pradeda vienas kitą pažinti. Kartu darbuodamiesi iš svetimų žmonių grupės tampa tikra komanda, kuomet vienas kitu gali pasitikėti ir niekam nebereikia skirstyti atsakomybių – kiekvienas žino, kuo gali padėti geriausiai, ir pats imasi tų darbų neprašomas ir nevaromas“, – kalba apie patirtis ji.
Motyvai, kodėl dalyvaujama ekspedicijose, labai įvairūs. R. Kėželytės teigimu, sunku būtų atsakyti vienareikšmiškai. Vieni savo šeimoje turi išgyvenusiųjų tremtį ir vyksta norėdami pagerbti artimuosius. Kitų motyvai kitokie. Pasak vadovės, jos pačios giminės tremčių istorija nepalietė, tačiau tokia kelionė buvo savotiška galimybė giliau suprasti istoriją.
„Iki tol apie tremtį buvau skaičiusi tik vadovėliuose. Bet skaičiai, datos, faktai – tai labai sausa ir sunku suvokti. Man asmeniškai tai buvo galimybė istoriją patirti“, – pasakoja mergina.
Jos teigimu, tai ir viena pilietiškumo skatinimo formų.
„Dažnai sakoma, kad jaunimas nepilietiškas, jam nesvarbi istorija, jam niekas neįdomu, bet tiesiog jaunimas apie pilietiškumą šiais laikais galvoja, kad tai nebūtinai yra dalyvavimas minėjimuose ar tik graudulingos kalbos ir tylos minutės. Susidomėjimą istorija galima išreikšti kur kas įdomiau. Visi šie žmonės, kurie ne tik dalyvauja ekspedicijose, bet ir bandomuosiuose žygiuose arba kitose projekto veiklose, yra pats geriausias pavyzdys, kad jiems ta istorija rūpi, yra pilietiški. Tiesiog jaunimui tam pilietiškumui parodyti reikia naujų, įdomių, interaktyvių, įtraukiančių formų“, – sako R. Kėželytė.
Buvusi panevėžietė Karolina Tamašauskaitė-Želvė į ekspediciją vyko 2016 metais. Pasak jos, kelias jos link truko ne vienerius metus.
„Tai, kad noriu dalyvauti misijoje, žinojau turbūt nuo paskutinių mokyklos klasių, kai tik pirmą kartą išgirdau apie šį projektą. Kažkur sąmonės pakraštyje ta mintis visada kirbėjo, tačiau dėl įvairių priežasčių nepavykdavo dalyvauti atrankoje. Galiausiai, kai jau turėjau galimybę, nedvejodama užpildžiau anketą ir perėjau atranką“, – pasakoja ji.
K. Želvės teigimu, kalbant apie moralinę pusę, artimiausiame giminės rate trėmimų nebuvo, tačiau visgi būta nemažai skaudžių su okupacija susijusių įvykių.
„Tas noras dalyvauti buvo gal labiau pagrįstas ne kažkokia asmenine patirtimi, bet tuo, kad visai šaliai tai aktualu, skaudu ir tai yra bendra tautos istorija“, – kalba ji.
Norinčiųjų patekti į ekspediciją tais metais buvo apie 800, o galutinę komandą sudarė tik šešiolika asmenų. Pasak K. Želvės, pagal anketas buvo atrinkta apie 70 žmonių, kurie keliavo į bandomąjį žygį.
„Iš jų atrenkama galutinė komanda, kuri važiuos į Sibirą, tai yra tas laimingasis šešioliktukas“, – džiaugiasi iš pirmo karto patekusi ji.
„Misija Sibiras 2016“ komanda prie naujai pastatytų kryžių Igarkos kapinėse. K. Želvės asmeninio archyvo nuotraukos
Kartu komandoje buvo žmonių, kurie atrankoje dalyvavo ne sykį. Pasak jos, nėra vieno recepto, tad ragino nenuleisti rankų – jei kartą nepaėmė, pasiseks gal kitą kartą. Be to, verta dalyvauti ir pačiame bandomajame žygyje, jis – lyg maža ekspedicija. Žygis trunka dvi dienas, keliauja maždaug 80 žmonių būrys – atrinkti kandidatai, organizatoriai, ekspedicijos vadovas, vėliau kartu vykstantis į Sibirą. Pasak K. Želvės, stengiamasi sukurti panašias į Sibiro sąlygas – laukinę jo gamtą. Tad keliaujama sunkiai pereinamais keliais, miškais, paupiais, pievomis, geležinkelio bėgiais.
„Kasmet sugalvojami nauji iššūkiai ir naujos užduotys, ką reikia kandidatams atlikti, tas savaitgalis iš tiesų labai praturtina. Keliaujama per tas vietas, kurios Lietuvai yra kuo nors svarbios istorijos požiūriu. Patys atrankos dalyviai ruošiasi, renka istorinę medžiagą apie tai, pasakoja vieni kitiems“, – įsitikinusi, kad verta išbandyti tai, ji.
K. Želvė pasakoja, kad prieš tai Rusijoje nebuvo lankiusis ir visiškai nemoka rusų kalbos. Ji prisipažįsta galvojusi, kad kalbos nemokėjimas taps kliūtimi patekti į projektą, tačiau tai nėra svarbus kriterijus. Iš tiesų ekspedicijose būna žmonių, puikiai kalbančių rusiškai, yra šiek tiek tą kalbą mokančiųjų, o yra ir tokių, kurie visai jos nesupranta.
Pasak jaunos moters, labiausiai įstrigo Igarka, esanti tolimoje šiaurėje, už poliarinio rato. Joje ekspedicijos dalyviai išbuvo 8 ar 9 dienas.
„Iš dalies tai man, kaip jaunam žmogui, kuris gimė jau nepriklausomybės priešaušryje, užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, nuvažiavimas į tas vietas buvo tarsi grįžimas laiko mašina atgal. Lyg būčiau atsidūrusi savo tėvų jaunystės aplinkoje. Nuotraukose matydavau tą patį transportą, kokį pamatėme nuskridę į Igarką, Lenino skulptūras. Mums tai kėlė tam tikrą nuostabą, nes matėsi, kad bent jau Sibire laikas sustojęs“, – dalijasi nustebinusiais įspūdžiais ji.
Vos pasikeitus laikams, bankrutavo didžiulė medienos apdirbimo įmonė ir dabar niekas nesikeičia – nei pastatai, nei aplinka, nei technika. Kita vertus, miestai, per kuriuos keliavo – Maskva, Krasnojarskas – modernūs, dideli.
„Žinoma, yra tam tikrų liekanų, iš kurių matai, kad tai buvusi socialistinės santvarkos šalis“, – sako ji.
K. Želvės teigimu, ir atokiuose pakraščiuose gyvenantys žmonės nori tokių galimybių, kokias turi miestų gyventojai, tačiau jų nėra.
„Jie taip pat nori tų galimybių, nori gyventi gerai, bet ten sunku, vietovės atokios, nėra tokios veiklos, galimybių. Ten internetas beveik neveikia. Jaunimas neturi galimybių jausti pasaulio pulsą, būti modernūs, domėtis viskuo kaip kas mes. Tai, ką jie pamato per televiziją, yra labai didelė jų gaunamos informacijos dalis. Tada supratau, kad tas Lietuvos atotrūkis yra didžiulis, – tas kelias, kurį nuėjome per nepriklausomybės atgavimo laiką. Galimybių prasme Lietuva tikrai išgyvena aukso amžių ir gali labai daug. Žmonės visur panašūs, vienodi, nori tų pačių dalykų, bet šiuo metu Lietuvoje mes turime tikrai daug daugiau galimybių visko pasiekti negu ten gyvenantys žmonės“, – pasakoja ji.
Nuvykę į Igarką ekspedicijos dalyviai pačių lietuvių tremtinių jau neberado. Sutikta tik keletas jų palikuonių. Pasak K. Želvės, bendrauta su Viktorija Braškyte, kurios tėtis buvo lietuvis, o mama vietinė. Ji lietuviškai temokėjo tik suskaičiuoti iki dešimties, nes tėtis namuose lietuviškai su dukra nebendravo. Kodėl, neaišku, – gal bijojo, gal laukė, kol mergaitė ūgtelės, ir tada galės daug ką atskleisti, tačiau nuskendo Jenisejuje, kai dukrai buvo 14 metų, taip ir nepapasakojęs apie jos lietuviškas šaknis. K. Želvė pasakoja, kad lietuviško kraujo turinti moteris nuoširdžiai domėjosi viskuo, vėliau bendravimas su komanda nenutrūko.
„Kadangi ji niekada nėra buvusi Lietuvoje, nematė vietų, iš kurių kilęs tėtis, mes nusprendėme, kad visa komanda galime pakviesti į Lietuvą. o ji mielai sutiko“, – sako ji.
Pernai vasarą V. Braškytė svečiavosi Lietuvoje. Per daugiau nei savaitę jai aprodyta Lietuva, moteris dalyvavo birželio 14-ajai skirtuose renginiuose, buvo nuvažiavusi į Raseinių apylinkes, iš kurių kilęs tėtis. Pasak K. Želvės, komandos dalyvė surado tremties bylas, už ką V. Braškytės artimieji buvo ištremti, iš kur kilę, tad apsilankyta ir tėčio gimtinėje. Sodybos jau nebelikę, tačiau pavyko susitikti su kaimynais, kurie dar prisiminė tėčio šeimą. Taip pat išvydo Viduklės geležinkelio stotį, iš kurios buvo ištremtas jos tėtis. Sibire sutikta ir dar keletas žmonių, kurie turėjo lietuviškų šaknų.
Šilta buvo ir kitų Igarkos gyventojų reakcija. K. Želvė pasakoja, kad jie buvo labai nustebę gerąja prasme, kad kažkas ryžosi atkeliauti tūkstančius kilometrų vien tam, kad sutvarkytų tautiečių kapus.
„Jie mums sakė: „Mes čia gyvename ir savo artimųjų kapų nelankome taip dažnai, o jūs atvažiuojate iš taip toli ir lankote, tvarkote negailėdami jėgų kapines žmonių, kurių net nepažinojote“. Jie buvo tuo sužavėti ir garsas apie mus nedideliame miestelyje nuėjo gana greitai“, – pasakoja ji.
Vietos žmonės pagelbėjo kuo galėjo. Buvo žmonių, kurie nuveždavo komandos narius prisipilti šaltinio vandens. Skambindavo, teiraudavosi, ar nereikia nuvežti iki parduotuvės, ar užtenka geriamo vandens. Kiti priimdavo nusiprausti pas save arba įleisdavo visą komandą į darbininkų dušus.
„Jautėme palaikymą ir tam tikrą smalsumą, kas mes esame, kodėl čia atvykome. Kai sužinodavo tikslą, nuoširdžiai palaikydavo. Žmonės yra išlaikę labai gražius ir šiltus prisiminimus apie lietuvių tremtinius. Mes jautėmės šiek tiek įsipareigoję to paveikslo nesugadinti, nes visi prisiminė lietuvius kaip be galo darbščius, labai bendruomeniškus, empatiškus žmones, išsilavinusius. Tik gražiausiais žodžiais apie juos kalbėjo. Mums buvo garbė atstovauti tautai, kuri kažkada ten sudarė didelę gyventojų dalį, o dabar beliko tik gražiuose vietos žmonių prisiminimuose“, – sako ji.
Kapinės, kurias tvarkė ekspedicijos dalyviai, nuo miesto nutolusios beveik keturis kilometrus. Pasak K. Želvės, kadaise jos buvo tundroje, tačiau dėl klimato kaitos Igarkoje jau auga daug aukštesni medžiai. Tie patys beržai anksčiau buvo žmogaus ūgio, o dabar tokie pat dideli, kaip ir pas mus. Lietuvių, kurie galėtų lankyti kapines, tose vietose nebelikę. Tiesa, kiek žinoma, prieš maždaug dešimt–penkiolika metų ten lankėsi ekspedicija ir norėdama nustatyti kapinių ribas, išmatuoti jų dydį, aplink iškirto krūmus. Atvykus dabar viskas vėl sužėlę ir buvo sunku atskirti, kur kapinių pabaiga, kur pradžia. Ekspedicijos dalyviams teko matyti vietinį turistinį žemėlapį, kuriame šios kapinės nurodomos, tačiau oficialiuose dokumentuose tai – miško žemė. K. Želvės žiniomis, Krasnojarsko lietuvių bendruomenė vėl planavo stengtis oficialiai įtvirtinti kapines, kad vėliau kas nors nesugalvotų ten vykdyti darbų.
„Yra buvę per misijų istoriją, kai atvykus tvarkyti kapinių paaiškėja, kad kasamas karjeras vos ne už kelių metrų nuo pirmųjų kapaviečių. Ta grėsmė yra“, – sako ji.
Jauna moteris atkreipia dėmesį, kad ekspedicija vietinių žmonių atmintyje vėl prikėlė prisiminimus apie kadaise čia gyvenusius lietuvius, kad yra didelės kapinės. Tvarkant kapines bendrauta ir su Igarkos televizijos žurnalistais, parengusiais reportažą. Tikimasi, kad tai ir pagelbės įtvirtinant žmonių atmintyje faktą apie čia esančias kapines.
Ekspedicijos dalyviai Igarkoje pastatė devynis naujus kryžius ir pakėlė visus, kiek įmanoma, nugriuvusius, tačiau nesitikima, kad ilgam.
„Kažkiek metų liks taip, bet puikiai suprantame, kad gamta daro savo ir tas mūsų darbas yra simbolinis: parodyti sau, vietos žmonėms ir pasauliui, kad mums atminimas rūpi, kad prisimename, kas įvyko, kad labai gerbiame tautiečius, kurie tuos išbandymus turėjo patirti, išgyventi ir mirti. Aš manau, kad tai labiau simbolinis aktas, nes gamta po to pasiglemš mūsų pastangų rezultatą. Po dešimties metų gal vėl bus sunku įžvelgti, ką čia nuveikėme savo rankomis, bet manau, kad žmonių atmintyje mūsų misija liks“, – mano K. Želvė.
Jos teigimu, specialiai nesižvalgyta ir neieškota, kas, be lietuvių, ten dar palaidota – skubėta surasti savo tautiečių kapus. Tačiau tvarkydami netoliese matė ir stačiatikių kryžių. Igarkoje yra ir veikiančios kapinės, kuriose taip pat palaidota nemažai lietuvių. Pasak K. Želvės, ekspedicijos dalyvių tvarkytose kapinėse amžinojo poilsio atgulė pirmosios tremtinių bangos mirusieji ir veikiausiai laidota iki maždaug 1960 metų. Vėliau žmonės laidoti oficialiose miesto kapinėse.
Apsilankius tolimame krašte akivaizdžiai supranti, kokiomis sąlygomis teko gyventi tremtiniams. Pasak K. Želvės, Igarka yra už Šiaurės poliarinio rato, tad sąlygos ten žiaurios ir atšiaurios. Daug lietuvių iš gimtųjų vietų buvo ištremta 1948 metais vykusios operacijos „Pavasaris“ metu. Lietuviai ten nugabenti vasarą, bet tuo metu Jenisejaus pakrantėse dar tebebuvo ledai. Jaunos moters manymu, jau tuomet jie turėjo suprasti, kad bus labai sunku. Deja, labai didelė dalis tremtinių nesulaukė pavasario. „Kapines tvarkyti pradėjome nuo vienos pusės – jos tokioje miškatundrėje, apžėlusios, sunkiai atskiriamos nuo miško, – radome vietą, nuo kurios, matyt, pradėta laidoti. Toks kalnelis, kur buvo labai daug vaikų, palaidotų 1948 metais, kapų. Tai patys pirmi jų tremties metai – net kitų metų nesulaukus mirė labai daug silpniausiųjų – vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių“, – pasakoja ji.
Igarkoje nuolat būna amžinas įšalas ir tik vasarą žemės paviršius atitirpsta kokį metrą ar 70 centimetrų. K. Želvė iš vietinių žmonių girdėjo, kad šildymo sezonas daugiabučiuose dabar ten prasideda rugpjūčio 24 dieną, o baigiasi birželio 24 dieną. Porą vasaros mėnesių saulė nenusileidžia, tačiau žiemos itin atšiaurios – 50–60 laipsnių šalčio. Tiesa, tokios sąlygos buvo anksčiau. Dabar pastebima, kad klimatas keičiasi.
„Žiemos nebe tokios atšiaurios. Vasaros ir tarsi karštesnės būna, pradėjo atitirpinėti po truputį amžinas įšalas. Dalis mūsų tvarkytų kapinių atsidūrusios pelkėje. Ten, kur prieš 50–60 metų laidoti lietuviai, buvo sausa, amžinas įšalas ir niekas turbūt nepagalvojo, kad kažkada jis pradės tirpti, kapinių teritorijoje atsiras tiesiog tvenkiniai. Mes matėme, kad klimatas keitėsi, tačiau tremties sąlygos buvo žiaurios“, – sako ji.
Žmonės pasakojo, kad prisigrūsdavo į maišelius samanų ir juos vyniodavo ant kojų, kad nenušaltų. Imdavosi ir kitų priemonių. Pasak K. Želvės, Igarka yra tokioje vietoje, kur natūraliai žmonės turbūt niekada nebūtų kūrę gyvenvietės. Pakilimo metu, kai į ją buvo ištremta labai daug įvairių tautybių žmonių, gyveno apie 20 tūkst. žmonių. Dabar belikę gal apie 4 000, jaunimas iš ten išvažiuoja.
„Igarka buvo įkurta Stalino. Ten buvo pradėti tremti jo ideologijai neparankūs rusų tautybės žmonės. Jeigu neklystu, 1932 metais. Kai Sovietų Sąjunga okupavo daugiau valstybių, ten buvo ir suomių tremtinių, ir estų, labai daug lietuvių – apie 5 000–6 000, o kai kurie šaltiniai nurodo, kad net iki 10 tūkst.“, – pasakoja ji.
Vieta ne tik labai atšiauri, bet ir nutolusi, sunkiai pasiekiama. Vienintelis susisiekimas dabar yra lėktuvu arba laivu.
„Tik dėl tų žiaurių politinių ideologinių sąlygų ten buvo žmonės prievarta išgabenti. Jiems buvo liepta dirbti medienos apdirbimo ceche, kuris tuo metu buvo antras pagal dydį visoje Sovietų Sąjungoje. Iš Krasnojarsko apylinkių Jenisejumi būdavo paleidžiami sieliai upe žemyn ir dalies tremtinių darbas buvo juos sugaudyti, ištempti į krantą, nugabenti į cechą, paruošti statybinę medieną. Vasarą, kai Jenisiejus nėra padengtas ledu, iš Vakarų Europos atplaukdavo didžiuliai krovininiai laivai ir tą medieną nupirkdavo. Sovietų Sąjungai būdavo labai reikalinga užsienio valiuta ir tai buvo labai geras, nors žiaurus verslo planas – turėti prievarta išgabentus žmones, kad ir kokiomis atšiauriomis sąlygomis jie gyveno, beveik nemokamu darbu uždirbdavo Sovietų Sąjungai pelno, kuris galėjo visą tą mašiną, tą žiaurią sistemą palaikyti“, – sako ji.
Tokios patirtys negali likti be pėdsakų. Jos keičia žmogų, jo suvokimą. K. Želvė pripažįsta, kad ši misija labai pakeitė ir jos požiūrį į mūsų šalies istoriją.
„Aš istoriją pajaučiau kaip gyvą dalyką, o ne faktinę informaciją. Kaip artimą mūsų tautai etapą. Mane pakeitė tuo, kad pradėjau daug labiau galvoti, kad tam tikri dalykai yra laikini, nors juos gal dažnai priimame kaip savaime suprantamus, kaip, tarkime, laisvę. Aš gimiau beveik nepriklausomoje Lietuvoje ir augau nepriklausomoje ir prieš kelionę daug mažiau galvodavau, daug mažiau džiaugdavausi tuo, kad galiu skristi atostogauti, kur noriu. Mažiau vertinau ir tokius paprastus buitinius dalykus kaip švarus vanduo, tvarkinga aplinka, galimybė keliauti, galimybė naudotis internetu kada užsinori ir kiek nori. Tai tokie paprasti dalykai, bet aš supratau, kad mes turime labai daug, ir pradėjau tą labiau vertinti. Atsirado didesnis noras kažką daryti, kad man būtų geriau gyventi, kitiems būtų geriau gyventi“, – sako ji.
Pasak K. Želvės, visa ta patirtis gal neišaugo į grandiozinius projektus ir planus, bet tapo tam tikrais mažais žingsniais kasdieniame gyvenime, įsitraukimais į pilietinius projektus, savanorystę, didesnės prasmės įžvelgimą kasdieniame darbe ir pan.
„Tai labai pasikeitė ir labai daug davė. Davė kitokio svorio mąstant ir kalbant. Sakykime, diskutuojant su bendraamžiais ir apie tai, ar Lietuvoje gera, ar negera, likti ar emigruoti, ar galime kažką pakeisti, ar ne. Tokiuose pokalbiuose jaučiu, kad turiu daugiau vidinės ramybės, žinojimo ir užtikrintumo apsispręsdama“, – sako ji.
