„Savo naujiems šokėjams visada kartojame, kad viskas yra įmanoma, tik reikia norėti ir daug dirbti“, – sako Agnė.

Scenoje kuria ugningą spektaklį

Scenoje kuria ugningą spektaklį

 

Ypatingą nuotaiką renginių metu kuria tikri liepsnų valdovai – šokėjai, mitriai žongliruojantys degančiais kamuoliais ir atliekantys akrobatinius triukus. Tarp jų ir Agnė Mikulėnaitė, profesionaliai išmokusi pažaboti stichiją.

Sakoma, jog žaisti su ugnimi nevalia. O vaikystėje tai buvo dar ir griežtai draudžiama. Tačiau su tuo kategoriškai nesutinka aistrą ugniai ir judesiui atradusi šokėja-fakyrė, jau daugiau nei septynerius metus įvairiausius renginius nuspalvinanti ugnies liežuviais.

Agnė Mikulėnaitė juokauja, jog liepsnos ir jų skleidžiama energija ją žavėjusi visada. Net ir vaikystėje labai mėgusi stebėti degančias žvakes arba leisti laiką prie laužo.

„Ko gero, prigimtis mano tokia“, – šypteli pašnekovė.

Ir vis tik profesionalių fakyrų – šokėjų su ugnimi – gretose 23-ejų A. Mikulėnaitė atsidūrė kone atsitiktinai. Į treniruotę atlydėjusi draugę, kuri tuo metu jau šoko kolektyve.

„Ėjau kartu ne tam, kad užsiimčiau šia veikla, o tam, kad palaukčiau draugės ir paskui galėtumėme eiti pasivaikščioti. Bet sėdėti ir laukti buvo baisiai nuobodu, tad pradėjau mokytis“, – pasakoja Agnė.

„Kai dabar apie tai pagalvoju, atrodo kiek juokinga. Juk ėjau tik palaukti, o šoku jau septyneri metai“, – šypsodamasi priduria žavioji šokėja.

Pradžia – su grikių pripildyta kojine

Šiuo metu su dar dvidešimčia žmonių, lygiai taip pat pamilusių ugnį, Agnė net tris kartus per savaitę lieja prakaitą treniruotėse. Tačiau prisimindama pirmuosius bandymus prisijaukinti ugnį mergina sako nemeluosianti, kad buvo nebaisu.

Kita vertus, tai buvusi kartu ir labai magiška patirtis.

„Savisaugos instinktas tiesiog šaukė mano galvoje ir liepė trauktis, bet karštis, kvapas, liepsnos grožis bei jausmas, kad tavo rankose juda pavojinga stichija, užplūdo visą kūną ir mintis. Man tai buvo magiškas momentas. Atrodė, kad liepsna apsigyveno manyje. Jaučiausi taip, lyg būčiau atradusi savyje kažką naujo“, – sako profesionali fakyrė.

Pirmosios repeticijos, anot Agnės, jau tuomet atrodė be proto keistos. Visi įsivaizduojame, kad fakyrai treniruojasi tik su degančiais įrankiais, tačiau naujokės laukė netikėtumas.

Agnės Mikulėnaitė teigimu, fakyrų darbo įrankį „poi“ – grandinę su degančiu kamuoliu viename gale – reikia užsidirbti atkakliomis treniruotėmis, suodinu veidu, mėlynėmis ir, laimė, nedažnai – nudegimais. Asmeninio archyvo nuotraukos

„Tiesa ta, kad į mano rankas degantys įrankiai pateko tikrai ne po pirmosios treniruotės – šiam „pasimatymui“ buvau ruošiama kelis mėnesius. Nereikia pamiršti, kad ugnis degina ir išmokti saugiai su ja žaisti reikia nemažai laiko“, – aiškina A. Mikulėnaitė.

Tad įžangines treniruotes ji praleido šokio su ugnimi pagrindų besimokydama su… kojinėmis, į kurias buvo pripilta grikių.

Grikiai, pasak Agnės, atstoja fakyrams puikiai pažįstamą „poi“ įrankį – grandinę su degančiu kamuoliu viename gale.

„Pradžioje tai atrodė juokinga ir netikslinga, bet su laiku supratau, kad sprendimas buvo tobulas. Apsaugojo mane nuo nereikalingų mėlynių bei suodžių dėmių, kurių besimokant su tikrais įrankiais tiesiog neįmanoma išvengti“, – sako šokėja.

Suklydus gali skaudėti

A. Mikulėnaitė dar ir dabar puikiai pamena, kaip po pirmųjų treniruočių su tikrais liepsnojančiais fakyrų įrankiais pažvelgė į save veidrodyje.

„Buvau tokia suodina, kad atrodžiau, lyg būčiau kaminą valiusi! – šypsosi. – Labai juokinga situacija, kurią dabar pasakoju naujiems kolektyvo nariams, kai jie paklausia, kodėl būtina nešiotis su savimi į treniruotes drėgnų servetėlių.“

Anot Agnės, šokiai su ugnimi nereikalauja ypatingų įgūdžių ar patirties. Triukai išmokstami su laiku, o patyrę šokėjai visuomet padeda naujokams ir atsako į rūpimus klausimus.

„Viskas, ko prašome, tai noras, kantrybė bei sunkus darbas. Jeigu šiuos tris dalykus atsinešite į mūsų treniruočių salę, mes jums suteiksime žinias bei įgūdžius“, – sako fakyrė.

Ji atvira: jei nori šokti su ugnimi, turi susigyventi su mintimi, kad kiekvieną kartą suklydus skaudės. O klaidų neišvengiamai pasitaiko.

Mergina tikina, jog tiek treniruotėse, tiek pasirodymų metu būna visko, bet rimtesnių nudegimų, laimė, – itin retai.

„Svarbiausia priprasti prie kaitros, nes šokant būna be galo karšta, – prisipažįsta Agnė. – Su ugnimi svarbu susidraugauti. Kuo daugiau repeticijų, kuo daugiau pasirodymų, tuo mažesnė tikimybė nusideginti.“

Agnė Mikulėnaitė prisipažįsta, jog liepsnos ir jų skleidžiama energija ją žavėjusi visada. „Ko gero, prigimtis mano tokia“, – juokauja fakyrė. Asmeninio archyvo nuotraukos

Publika pasižymi reiklumu

A. Mikulėnaitė pasakoja, jog magiškas procesas, kuris matomas scenoje žaižaruojant ugnies liežuviams, prasideda kur kas anksčiau, nei į rankas paimami degantys įrankiai. Ugnies šou – tarsi istoriją pasakojantis spektaklis, tad ne mažiau dėmesio reikia skirti, regis, paprasčiausioms detalėms. O prasideda viskas, anot šokėjos, jau nuo tinkamos muzikos paieškos.

„Mes mėgstame savo programas kurti pagal populiarias bei šokti uždegančios dainas. Taip žiūrovams gerokai smagiau į mus žiūrėti“, “ – neabejoja Agnė.

Išsirinkus dainą pradedama kurti unikali choreografija. Tai daugiausia laiko, kantrybės bei jėgų reikalaujantis procesas. Nes ne visuomet tai, kas choreografijos atžvilgiu atrodo idealiai, taip pat idealiai atrodys ir su ugnimi.

„Stengiamės šokį kurti ugniai, o tik paskui sau“, – sako fakyrė.

Tačiau ir vien gerai judinti klubus sėkmingam fakyrui nepakanka. Kur kas svarbiau, jog šiai veiklai, kaip ir bet kuriai kitai, nepritrūktų noro ir pastangų.

„Kai yra noras tapti sėkmingam, tuomet atsiranda laiko, motyvacija. Dingsta visi vidiniai tinginiukai. Jeigu nebus noro, tuomet nebus ir rezultatų. Savo naujiems šokėjams visada kartojame, kad viskas yra įmanoma, tik reikia norėti ir daug dirbti“, – aiškina A. Mikulėnaitė.

Pasak jog, stengtis būtina dar ir dėl to, jog šiandieninė publika yra itin reikli ir griežta. Tačiau tai, Agnės nuomone, visiškai normalu.

„Žiūrovas moka pinigus, todėl ir tikisi daug. Čia nėra nieko blogo, nes kai šokėjas yra reiklus ir griežtas sau, tuomet publikos lūkesčius jis būtinai patenkins“, – auksine taisykle vadovaujasi fakyrė.

Kaitra tapo maloni

Agnės teigimu, pradėjus megzti draugystę su ugnimi, labiausiai koją kiša nepasitikėjimas savimi. Ji ir pati būdama pradedančioji šokėja matė, kokius triukus išdarinėja ir kaip scenoje juda jos kolegės, turinčios daug patirties.

„Slapta grauždavausi, kad man taip nepavyksta, – atvirauja. – Bet labai greitai ši graužatis tapo mano varikliuku bei stūmė mane stengtis iš paskutiniųjų. Džiaugiuosi, kad taip susiklostė, nes per itin trumpą laiką tapau ne ką prastesnė fakyrė.“

Perlipti per save verčia ir fiziniai pojūčiai: ugnies skleidžiama kaitra ir aitrus žibalo kvapas. Dabar Agnė juokiasi, jog šie tapę ne tik labai įprasti, bet ir malonūs.

Mergina tikina dabar prieš sudėtingus ir kiek pavojingus pasirodymus su ugnimi jokios baimės nujaučianti. Tačiau neretai tenka pakovoti su jauduliu, kuris lydi besiruošiant pasirodyti publikai.

„Atsistodama priešais žiūrovus visada trumpam užsimerkiu, giliai įkvepiu. Pasakau sau, kad tai turi būti geriausias pasirodymas, ir pamirštu viską, kas nesusiję su juo. Tai mano šioks toks ritualas“, – sako kraują kaitinančius triukus demonstruojanti fakyrė.

Kūną papuošė ugnimi

Dažną vasaros šiokiadienių ir savaitgalių vakarą ar naktį pasirodymams skirianti mergina nuo sunkaus darbo bėgti nesiruošia. O ir prie naktinėjimų jai gana sėkmingai pavyko prisitaikyti. Juk didžioji dalis ugnies šokėjų efektingų pasirodymų vyksta vėlai vakare ar naktį – tamsoje ugnis keri ir žiūrovai gali grožėtis liepsnų šokiu.

„Šokti pradėjau būdama šešiolikos, tad didelių pastangų prisitaikyti nereikėjo. Juk būdami paaugliai visi naktinėjame, tik aš turėjau galybę naktinėti prasmingai. O bėgant laikui išmokau puikiai išsimiegoti automobilyje“, – juokauja Agnė.

Pasak Agnes, jos profesijos žmonės dažnai dirba vieni arba mažomis grupėmis – dideli profesionalūs kolektyvai yra retenybė.

Jei ne šokiai su ugnimi, tapę neatsiejama gyvenimo dalis, ji galėtų gražinti pokyčių ištroškusias merginas – dienomis fakyrė dirba grožio salone ir tik naktis atiduoda šokiui.

„Šeima ir draugai dažnai juokauja, kad yra dvi Agnės. Atrodo, tai visai tarpusavyje nesuderinamos sritys, bet man abi šios veiklos teikia didžiulį malonumą“, – teigia šokėja.

Ji sako tolimos ateities planuoti nemėgstanti. Tačiau yra įsitikinusi, jog ugnies stichija ją lydės visą gyvenimą.

„Jaučiu, kad šis šokis yra mano didžioji aistra, todėl tikrai neapleisiu kolektyvo, – pasižada Agnė. – Žinoma, mes nė vienas nežinome, ką likimas mums paruošė. Todėl tam atvejui, jeigu tektų palikti kolektyvą, esu išsitatuiravusi nedidelę liepsnelę ant dešiniojo riešo – ji visada man primins ugnies šokį…“

Dairosi nišos svetur

Lietuviai, Agnės teigimu, visuomet pasižymėjo kaip geri šokėjai, turintys puikius fizinius duomenis. Mūsų šalyje vis sunkiau rasti žmogų, kuris nėra lankęs šokių pamokų viename ar kitame gyvenimo etape. O ir profesionalų šioje srityje apstu.

„Deja, šokio niša Lietuvos rinkoje yra labai siaura, tad tikrai ne kiekvienas šokėjas gali turėti perspektyvų darbą šioje srityje. Mano akimis, tai nėra didelė problema, nes gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje, dabar galimybės yra beribės. Galima savo pasirodymus rengti ne tik Lietuvoje, bet ir visai kitame pasaulio krašte“, – įsitikinusi A. Mikulėnaitė.

Jai ir pačiai su komanda yra tekę magiškais šokiais su ugnimi stebinti užsienio žiūrovus. Ilgą laiką apsiribodavo kaimyninėmis valstybėmis, važiuodavo šokti į Latviją, Estiją, Lenkiją. Bet bėgant metams kolektyvo vadovas nusprendė, jog sėkmingai šokančių fakyrų grupei privalu nerti į plačiuosius vandenis. Tad labai greitai grupė iš Lietuvos tapo tarptautiniu kolektyvu. Yra surengę ne vieną pasirodymą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane. Taip pat dvejus metus iš eilės atstovavo šaliai unikaliame Nigerijos šokių festivalyje „Calabar“, iš jo grįžo užėmę prizines vietas.

Auginasi pamainą

A. Mikulėnaitė sako nuo mažens šokusi visur ir visada, lankiusi įvairius šokių būrelius, bet nuolat neapleisdavo jausmas, jog kažko dar trūksta. Galbūt unikalumo, šiokio tokio adrenalino bei jausmo, kad dovanoji žmonėms žiupsnelį magijos.

„Šokiai su ugnimi yra nuostabi patirtis ne tik žiūrovui, bet ir man pačiai. Per kiekvieną pasirodymą mes dovanojame stebuklingas emocijas, kurių būtų neįmanoma padovanoti šokant kito stiliaus šokius“, – įsitikinusi Agnė.

Nors ji vienintelė profesionali šokėja šeimoje, mažoji Agnės sesutė šokti taip pat labai mėgsta, tad dažnai tarpusavyje pajuokauja, kad greitai užaugs pamaina fakyrei.

Pasak A. Mikulėnaitė, artimieji visuomet ją labai palaiko kiekviename žingsnyje. Tačiau turėjo praeiti nemažai laiko, kol jie susigyveno su mintimi, kad jų atžala vakarais žaidžia su ugnimi.

„Mama vis dar laukia žinių po kiekvieno pasirodymo ir labai pyksta, jeigu nepranešu, kad man viskas gerai ir esu sveika“, – šypteli šokėja.

Karalių šokis

Agnė prisipažįsta, jog šokdama, be kita ko, dar jaučiasi ir turtingos istorijos dalimi. Juk šokiai su ugnimi atsirado senovės actekų laikais – tai buvo ugnies dievo garbinimo ceremonijos dalis. Vėliau šis šokio žanras plito po visą pasaulį. Fakyrų pasirodymus labai mėgo karaliai ir didikai, tad dažnas rūmų juokdarys mokėjo suvaldyti liepsnas.

„Nuostabu, kad šokiai su ugnimi yra populiarūs ir šiandieniniame pasaulyje. Nė vienas egzotinis kurortas neapsieina be fakyrų šou“, – sako A. Mikulėnaitė.

Fakyrai dažnai dirba vieni arba mažomis grupėmis, o profesionalių bei didelių kolektyvų yra tikrai reta. Lietuvoje ugnies šou dažniausiai galima išvysti miestų ir miestelių šventėse arba privačiuose renginiuose.

„Profesionalus ir kokybiškas ugnies šou niekada nenuvilia. Ugnies triukai, specialūs efektai, pirotechnika sukuria stebuklus, todėl tai nuostabus būdas suteikti savo šventei magišką prieskonį“, – įsitikinusi Agnė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų