P. ŽIdonio nuotr.

Scena – aukščiausio laipsnio stresas

Scena – aukščiausio laipsnio stresas

Prieš dvidešimt su trupučiu metų per Panevėžį žingsniuojantis Giedrius Kiela žvilgsnius į save traukdavo didžiuliame dėkle ant pečių nešama gitarą. Toks jis, iš paauglystės beišaugantis jaunuolis pečius siekiančiais plaukais, skubėdavo į teatrą „Menas“, kur buvo įdarbintas puse aktoriaus ir puse sargo etato.

Dabar šis Panevėžio vaikas – solidus barzdotas vilnietis, dviejų vaikų tėtis, nesyk raudonu kilimu žengęs, apdovanotas teatro bei kino aktorius, muzikantas.

Ir dar jis – žvejys, mėgstantis stebėti paukščius.

Apie visa tai Giedrius Kiela papasakojo atvykęs į G. Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką susitikti su pažįstamais, gerbėjais ir visais tais, kam įdomi jo asmenybė.

Privilegija būti aktoriumi

Į muzikantus G. Kielą išvedė teatre „Menas“ mokytis groti gitara pakvietęs Donatas Kiznis. Kaip aktorius jis įsitvirtino šio teatro įkūrėjo, režisieriaus Juliaus Dautarto trupėje.

Dar tais, panevėžietiškais laikais, kartą pamačius Giedrių vaidinantį scenoje, nebuvo galima jo neįsidėmėti, juolab nesižavėti.

Teatras, anot G. Kielos, jo gyvenime atsirado anksti, dar lankant 7-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Juozo Miltinio gimnaziją. Jau tada ji garsėjo aktorystės pamokomis, statomais spektakliais. Pradmenis suteikė teatro pedagogai Algis Želvys ir Vidmantas Fijalkauskas.

„Paskui „Mene“ vaidinau šešerius metus, – prisimena Giedrius. – Atėjusio į sceną manęs iškart neleido – iš pradžių žiūrėjau, kaip kiti vaidina, mokiausi iš jų, buvau mokomas režisieriaus.“

Bet, sako, tokia tapimo aktoriumi praktika nėra nauja.

„Štai Italijoje išvis nėra aukštųjų teatro mokyklų – ten veikia prie teatrų įkurtos mokyklos, o aktorius rengia, meistriškumo moko ten dirbantys režisieriai. Tą patį darė ir maestro Juozas Miltinis“, – primena G. Kiela.

Vilniuje tapo Sodra

Panevėžiečiams bei tiems, kurie į teatro „Menas“ vaidinimus paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje atvykdavo iš toliau, Giedriaus Kielos vardas buvo gerai žinomas. Tačiau patį aktorių teatras traukė pažinti jį giliau. Tad įstojo į Muzikos ir teatro akademiją.

„Man dabar 44-eri ir aš nebematau skirtumo tarp savęs ir dešimčia metų už mane vyresnių žmonių. Tačiau kai aš, 24-erių vyras, įstojau drauge studijuoti su aštuoniolikmečiais, iškart jų buvau pavadintas Sodra“, – ne be šypsenos pravardę senjorais pensininkais besirūpinančios įstaigos garbei prisimena G. Kiela.

Tas paskutinysis dešimtmetis prieš jam išvykstant į studijas sostinėje Panevėžiui nebuvo pats gražiausias metas, pripažįsta aktorius. Liūdnai garsėjęs kriminalinių įvykių gausa, miestas dar ilgai negalėjo atsikratyti lietuviškosios Čikagos etiketės.

Tačiau jam, jaunam kūrybingam žmogui, tokia aplinka netrukdė.

„Mene“ buvo suburta stipri trupė, kūrėm gerus spektaklius, žiūrovų jų žiūrėti ateidavo daug, gražiai kūrybiškai gyvenome, buvo įdomu“, – patikino G. Kiela.

Viskas pasikeitė režisieriui J. Dautartui pasukus į politiką.

„Po to pabyrėjo ir visa mūsų trupė“, – mena aktorius, tuomet ir pats nusprendęs palikti Panevėžį.

Giedriaus Kielos vaidmuo Lauryno Bareišos filme „Piligrimai“ šiemet buvo įvertintas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu.

Nesislėpti už personažo

G. Kiela neslepia tarp bendrakursių Muzikos ir teatro akademijoje iš pradžių pasijutęs keistai. Buvo nesuprantama, kodėl į jį žiūri kaip į seną, nemažai patyrusį žmogų.

Bet laikui bėgant amžiaus skirtumas tarsi išsitrynė, intensyvus studijų gyvenimas būsimuosius aktorius suvienodino.

„Mūsų kurso vadovai buvo Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas, – pasakoja G. Kiela. – Bagdonas mokė klasikinio teatro, Giniotis kūrė kitokį teatrą – kai nesislepi už personažo, o juo tampi pats.“

Pirmąja tokio teatro patirtimi kurso draugams tapo pačių kurtas spektaklis „Atviras ratas“ – iš kiekvieno vaidinančiojo prisiminimų apie savo paauglystę. Pasakojimuose atsiskleidė jaunų žmonių patirtis, išgyvenimai, santykis su pasauliu.

„Kalbėjome apie tai, kas mus jaudino, džiugino, skaudino… Klasikinis teatras to nereikalautų, – pabrėžia G. Kiela. – Klasikiniame teatre tu kuri personažą. Tokiame, kokį kūrėme mes, tu atskleidi save.“

„Atviro rato“ tikslas buvo nuo scenos kalbėti atvirai – savitai atverti užburtą ratą. Ir, menininkas mano, tai padaryti pavyko: spektaklis buvęs itin populiarus, su juo išvažinėta ne tik visa Europa, vaidinta ir Amerikoje. Galiausiai iš jo gimė ir to paties pavadinimo teatras.

Kiekvienam vaidmeniui – savas raktas

„Atviro rato“ spektakliuose G. Kiela turėjo galimybę tapti begale personažų. Ir į kiekvieną jų aktorius dėjo dalelę savęs.

Kad ir apie pokarį pasakojusioje „Lietaus žemėje“, kur Giedrius sako atkūręs savo senelių, tėčio tėvų šeimos tragediją.

„Tėtis gimė Sibire, į kurį, būdama nėščia, buvo ištremta mano močiutė. Beje, močiutė man, vaikui, kažkodėl nenorėdavo pasakoti apie tremtį – manau, kad dėl patirtų nuoskaudų, gal iš baimės, o gal matydama žmonių susiskaldymą“, – svarsto G. Kiela.

„Tikėtina, kad dėl to, jog teatras aktoriui – stresas, nemažai vyresniosios kartos aktorių kaip streso malšinimo būdą buvo pasirinkę alkoholį. Jaunoji karta tokios bėdos neturi.“

G. Kiela

Stalinui mirus šeima su 8-mečiu Giedriaus tėčiu grįžo iš Sibiro į iki tremties turėtą turtingą sodybą šalia Dusetų. Deja, vietos savo pačių namuose jau nebeturėjo – teko glaustis daugiabutyje.

Šiuos artimųjų išgyvenimus aktorius ir perkėlė į sceną, per savo personažą siekdamas suvirpinti žiūrovų širdis, atverti protus, pažadinti jausmus.

Kai statomos pjesės, pasak G. Kielos, visais įmanomais būdais ieškai rakto, kuriuo „atrakintum“ vaidmenį. Ieškojimas – tai ir mąstymas, aiškinimasis, tyrinėjimas ir daugybė kitų dalykų.

„Po to ateina aiškumas. Galėtum pagalvoti, kad jis ateina savaime, bet taip nėra. Darbo būna įdėta daug“, – patikina jis. Jei vaidmens „neatrakini“, labai sunku, neįdomu vaidinti. O ir toks spektaklis greitai numiršta, jis nebūna aktualus žiūrovams.

Jaudinasi kaip septyniolikos

Klausiamas, kaip jaučiasi prieš išeidamas į sceną, Giedrius sako, jog atsakymo į tai ieškojo net mokslininkai. Atliko rimtą tyrimą, įvykdė daugybę apklausų ir nustatė, kad tokiomis akimirkomis aktorius patiria paties aukščiausio laipsnio stresą, vadinamą grynuoju.

„Džiaugsmą patiriu tuomet, kai baigiasi spektaklis, – šypsosi G. Kiela. – O įžengti į sceną man, kaip ir visiems aktoriams, kaskart stresas. Patyriau stresą į sceną lipdamas pirmąkart, kai buvau septyniolikos, ne mažiau jaudinuosi ir dabar.“

Pačią didžiausią įtampą scenos žmonės išgyvena po premjerų – „kai mažiausiai porą savaičių vaikštai kaip nesavas, negana to, būna sunku užmigti“, atvirauja Giedrius. Tuomet jis sako važiuojantis į gamtą: žuvaujantis, stebintis paukščius.

Buvimo scenoje kaina – labai didelė, priduria jis. Ką joje pamato žiūrovai, tėra tik ledkalnio viršūnė, palyginti su tuo, ką kurdamas vaidmenį, o po to ir vaidindamas išgyvena aktorius.

Aukštoji teatro mokykla moko, kaip kurti vaidmenis, kaip „įeiti“ į juos. O štai kaip „išeiti“, nemoko.

„Tikėtina, kad dėl to, jog teatras aktoriui – stresas, nemažai vyresniosios kartos aktorių kaip streso malšinimo būdą buvo pasirinkę alkoholį. Jaunoji karta tokios bėdos neturi“, – sako G. Kiela.

G. Kiela – „Auksinio scenos kryžiaus“, „Sidabrinės gervės“ laureatas. Paklaustas, ką jam reiškia šlovė, kaip jaučiasi tą akimirką, kai paskelbiama, kad jis – geriausias, kai raudonuoju kilimu eina atsiimti apdovanojimo, aktorius neneigė: būti įvertintam, gauti apdovanojimus yra malonu.

„Jie įkvepia, – tiesiai sako Giedrius. – Tuomet jauti, kad tavo darbas nenuėjo perniek.“

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų