Kartais geriausias atlygis už darbą būna pažinimo džiaugsmas, naujos patirtys, draugai ir savęs atradimas.

Savanorystės keliu – į savęs pažinimą

Savanorystės keliu – į savęs pažinimą

Kartais geriausias atlygis už darbą būna pinigais neįkainojamas: tai pažinimo džiaugsmas, naujos patirtys, draugai ir savęs atradimas.

Veikla su protinę negalią turinčiais ar sutrikusio intelekto žmonėmis – daug fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujantis darbas, kurį net ir už nemažą atlygį ne visi pajėgtų dirbti. Tačiau du jauni panevėžiečiai saulėtoje Ispanijoje jį dirbo iš idėjos.

Įkvėpimo paieškos

Savanorystė, atverianti kelius į pasaulį, nėra naujas reiškinys. Deja, vis dar nemažai jaunuolių gana skeptiškai žiūri į tokią galimybę. Juk kam kelis mėnesius ar net metus praleisti dirbant be atlygio, jeigu galima per šį laiką kokiame nors Anglijos fabrike ar Norvegijoje dorojant žuvis ir užsidirbti, ir pakeliauti?

Panevėžiečiai Rokas Zemlickas ir Kasparas Vaičelis iš Ispanijos grįžo tuščiomis kišenėmis, bet su didžiuliu įspūdžių ir naujų patirčių bagažu. Kaip pasakojo vaikinai, į Ispaniją juos atvedė skirtingi keliai, tačiau vienas tikslas – pažinti save, susidėlioti tolesnio gyvenimo gaires, pažinti kuo daugiau kultūrų, rasti įkvėpimo.

Tik baigęs gimnaziją Rokas, kaip ir daugelis jo bendraamžių, dvejojo, kuriuo keliu pasukti, pagaliau – ko pats norintis iš gyvenimo. Kai kurie gimnazistai renkasi toliau mokytis ne ten, kur veda svajonė, o kur būtų perspektyvu ar kur pageidauja tėvai, kai kurie – ten, kur tiesiog įstoja. Dar kita dalis abiturientų, kuriems aukštojo mokslo durys taip ir neprasiveria, susikrauna lagaminus ir išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti svetur.

Kasparas ir Rokas neslepia: nors savanorio darbas – tai kartu ir galimybė keliauti, megzti naujas pažintis, draugauti, linksmai leisti laiką kartu su bendraminčiais, jis tinka toli gražu ne kiekvienam.

Kasparas ir Rokas neslepia: nors savanorio darbas – tai kartu ir galimybė keliauti, megzti naujas pažintis, draugauti, linksmai leisti laiką kartu su bendraminčiais, jis tinka toli gražu ne kiekvienam.

Tačiau Roko tokia perspektyva neviliojo. Savo ateities jis nesiejo ir su sportu, nors į jį buvo dedamos didžiulės viltys. R. Zemlickas žaidė Lietuvos jaunių rankinio rinktinėje ir ne kartą savo komandą buvo išvedęs į pergalę. Tačiau suprato, kad profesionalus sportas reikalauja visiško atsidavimo. Aukoti asmeninį gyvenimą dėl sporto jam buvo per sunku, tad dabar žaidžia tik mėgėjų lygoje – savo malonumui.

Kaip juokauja vaikinas, nors ir nebuvo apdovanotas išankstiniu nušvitimu, žinojo, kad yra ir daugiau galimybių atrasti savo pašaukimą. Ir viena iš jų – savanorystė. Tad baigęs gimnaziją Rokas pravėrė miesto Jaunuolių dienos centro duris.

Tuos metus po mokyklos nenorėjau nei mokytis, nei dirbti, tiesiog troškau laiko skirti sau, pažinti gyvenimą, suprasti, ko iš jo noriu, o ne tiesiog rinktis profesiją, kuri galbūt man nepatinka, bet kur nors mokytis toliau reikia. Šiems savęs ieškojimams labiausiai tiko savanorystė“, – atvirai kalba vaikinas.

Gera daryti gera

Kelias savaites savanoriu padirbėjęs Panevėžio jaunuolių dienos centre, netrukus Rokas išvyko į Ispaniją, netoli Barselonos esančią Leridos provinciją. Nedideliame miestelyje kartu su kitais įvairių Europos šalių savanoriais jis buvo įkurdintas tame pačiame pastate, kur gyveno jų globojami ir slaugomi neįgalieji. Didžioji jų dalis – turintys protinę negalią ar sutrikusio intelekto, taip pat įvairių psichikos sveikatos problemų kamuojami žmonės.

Kaip tvirtina R. Zemlickas, darbas jo neišgąsdino, nes jau žinojo, kur važiuojantis. Be to, panašų darbą teko neatlygintinai dirbti ir Panevėžyje. Didžiausia jo baimė buvo kalba. Nors mokykloje mokėsi anglų kalbos, nesijautė užtikrintas. Vis dėlto šią savo fobiją netrukus pavyko įveikti.

Vienas iš savanorystės tikslų ir buvo išmokti kalbėti angliškai, nors Ispanija ir nelabai tam tinkamiausia šalis. Nebuvo taip, kad visai nemokėjau kalbos: suprasdavau viską, bet bijojau kalbėti angliškai. Nepasitikėjimas savo kalbiniais įgūdžiais įvarė nemažai streso, bet po trijų mėnesių pralaužiau baimės ledus. Kita vertus, kalba nebebuvo svarbiausias savanorystės tikslas. Kai pamačiau, kad galiu kažkam padėti, jaučiausi labai gerai – tai suteikė prasmę visam tam, ką aš dariau“, – atviras buvo vasarį 21-ajį gimtadienį švęsiantis vaikinas.

„Per tuos devynis mėnesius būta tiek daug, kad net sunku apsakyti. Bet svarbiausia, kad padėjo visai kitaip susidėlioti prioritetus.“

K. Vaičelis

Po trijų mėnesių, praleistų Ispanijoje, prie čia gyvenančių savanorių prisijungė ir kitas panevėžietis – Kasparas Vaičelis. Skirtingai nei Rokas, Kasparas puikiai žinojo, ką, baigęs mokslus, veiks, tad, ilgai nedvejojęs, pasirinko socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje. Ir suprasdamas, jog šiais laikais be patirties jaunam žmogui rasti darbą gana sudėtinga, pradėjo savanoriauti Jaunuolių dienos centre.

Klaidingas visuomenės mąstymas, kad socialinis darbas – moteriška sritis, – patikina K. Vaičelis. – Visada norėjau studijuoti socialinius mokslus, dėl tos pačios priežasties jau pirmame kurse pradėjau savanoriauti – padėti negalią turintiesiems. Jaunuolių dienos centre pamatė, kad man gerai sekasi dirbti neatlygintinai, ir pasiūlė dalyvauti projekte. Norėjau dirbti būtent su tokiais žmonėmis, todėl pasiėmiau akademinių atostogų ir išvykau.“

Panevėžiečiai Ispanijos grožį pažino per jos šiltus ir temperamentingus žmones bei spalvingas tradicijas.

Panevėžiečiai Ispanijos grožį pažino per jos šiltus ir temperamentingus žmones bei spalvingas tradicijas.

Katalonų kalbos žavesys

Kasparas tikino, kad pradžia Ispanijoje jam nebuvo sunki – čia jau ne pirmą mėnesį gyveno Rokas, darbo patirties su neįgaliais žmonėmis jis taip pat turėjo. Ir kalbos barjero beveik nejuto. Pasak vaikino, kai atsiduri visai kitoje kalbinėje aplinkoje, esi priverstas pradėti bendrauti, nes nėra kitų variantų. Kadangi jų globojami neįgalieji angliškai nebendravo, o gestų kalbos ne visados pakakdavo, teko pramokti ir ispaniškai, tiksliau – katalonų, kuri Ispanijoje yra viena iš oficialių kalbų.

Kai kasdien girdi tas pačias frazes, nori nenori jas išmoksti, – šypsosi Kasparas. –

Ispaniškai dabar jau galime ir susikalbėti. Mes labai norėjome išmokti, deja, ne visi savanoriai turi tokios motyvacijos, nors kai esi toje kalbinėje aplinkoje, mokytis daug lengviau.“

Tiesa, ne visiems savanoriams pavyko susitvarkyti su psichologiškai nelengvu darbu. Anot panevėžiečio, paprastai taip būdavo tada, kai žmogus per daug nesigilindavo, nei kur, nei kodėl jis važiuoja. Tai didžiausia klaida, nes pasirinkti, kur savanoriauti, tikrai yra – nuo vaikų darželių iki aplinkosaugos ar agrokultūros.

Reikia gerai apsvarstyti, ko nori, o ne tiesiog važiuoti bet kur. Nes kai savanoriai atvyksta nežinodami, nei kur, nei kodėl, išties būna sunku, nors jie tikrai nėra paliekami vieni“, – patarimų apie savanorystę galvojantiems jaunuoliams negaili K. Vaičelis.

Negalia – ne kliūtis darbui

Vaikinai gyveno maždaug 16 000 gyventojų turinčiame miestelyje, į kurį buvo atvežami protinę negalią turintys ar sutrikusio intelekto žmonės iš visos provincijos, mat čia buvo sudarytos puikios sąlygos jiems realizuoti save ar gauti kokybiškas slaugos ir reabilitacijos paslaugas. Todėl ir savanorių kiekviena darbo diena būdavo kitokia. Pavyzdžiui, vieną dieną jie pagelbėdavo neįgaliems vaikams mokykloje, vėliau juos lydėdavo į baseiną, šunų ar arklių terapiją, kitą dieną keliaudavo pas suaugusiuosius – dažniausiai tekdavo padėti jiems nusiprausti, pavalgyti ar tiesiog pasirūpinti buitimi.

Kasparas ir Rokas tvirtina, nors darbas su neįgaliaisiais Lietuvoje ir Ispanijoje labai panašus, tačiau dėl integracijos į visuomenę mums dar gerokai reikia pasitempti.

Viskas prasideda nuo požiūrio, – sako jie. – Ten visi keliai ir infrastruktūra pritaikyta taip, kad neįgaliojo vežimėliu be jokių kliūčių galėtum pervažiuoti miestą, o Panevėžyje to padaryti praktiškai neįmanoma. Į mūsų mieste vykstančius renginius ar šventes užsuka vienas kitas negalią turintis žmogus, o ten jų daugybė.“

Labiausiai panevėžiečius nustebino tai, kad net ir protinę negalią turintys žmonės integruojami į darbo rinką. Juos globojanti organizacija rūpinasi darbo vietų steigimu. Pavyzdžiui, stipresnio intelekto žmonės įdarbinami drabužių valykloje, sausainių kepyklėlėje ar kavinėje, jie taip pat padeda išvežioti maistą į namus ar kitas įstaigas. Turintieji sunkesnę negalią jiems pritaikytose dirbtuvėse pakuoja prekes.

Paprastai jų fizinės galimybės tokios pat, kaip mūsų, tad kai kuriuos darbus jie puikiai gali dirbti. Neįgalieji už savo darbą gauna šiek tiek pinigų ir gali susimokėti už paslaugas, be to, jie jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Labai tikiuosi, kad ir Lietuva kada nors taip sugebės į darbo rinką integruoti negalią turinčiuosius“, – viliasi K. Vaičelis.

Virė skautišką košę

Nors darbo valandų vaikinai neskaičiavo, laiko pakako ir kelionėms, ir aktyviam laisvalaikiui.

Savanoriai už savo darbą atlygio negaudavo, tik vadinamuosius kišenpinigius maistui ir būtinosioms reikmėms. Tad kelionių gausa ir keliavimo būdas priklausydavo nuo to, kiek pavykdavo sutaupyti pinigų.

Nors gyvenimo sąlygos buvo studentiškos, vaikinams pavyko aplankyti gražiausias Ispanijos vietas: Andalūziją, Malagą, Valensiją, teko būti ir Madride, Gibraltaro sąsiauryje, taip pat nuvykti į Romą bei šalia Ispanijos esančią nykštukinę Andoros valstybę. Rokas net savaitei buvo grįžęs atostogų į Lietuvą.

Džiaugiuosi, kad visos kelionės baigėsi gerai, nors buvo įvairių dalykų. Pavyzdžiui, keliaujant po Malagą baigėsi visi pinigai ir neturėjau net kuo susimokėti už nakvynę, tad teko nakvoti po atviru dangumi ant pilies sienos“, – prisiminęs šį nuotykį šypsosi Rokas.

Draugiški ir bendraujantys lietuviai buvo mėgstami visur, todėl jaunuoliams veiklos netrūko. R. Zemlickas, nuo mažumės žaidžiantis rankinį, buvo pakviestas į miestelio rankinio komandą. Kaip juokauja vaikinas, nors žaidimo taisyklės ir niuansai žinomi iki smulkmenų, žaisti su ispanais buvo nauja patirtis. Temperamentingi vietiniai ir rankinį žaidė be galo emocionaliai, o jų nuotaikų kaita ir sugebėjimas žaidžiant aptarti įvairius reikalus stebino.

Kasparas, užkietėjęs skautas, prisijungė prie šios šalies skautų ir dalyvavo net keliuose jų renginiuose. Abu vaikinai negalėjo atsisakyti ir skautų pasiūlymo su jais leistis į savaitės stovyklą kalnuose, kur liepos mėnesį savo rankose laikė tikrų tikriausią sniegą, kai nusileidus kiek žemiau tvoskė trisdešimties laipsnių karštis. Lietuviams buvo patikėta nelengva užduotis – ruošti maistą visai stovyklai, bet jiems puikiai pavyko susidoroti su šiuo iššūkiu.

Jeigu pats norėsi ir domėsiesi, nebijosi bendrauti, veiklos visada atrasi. Jeigu po darbo užsidarysi savo kambarėlyje prie kompiuterio, tai tikrai nepamatysi tikrojo Ispanijos grožio, nepajusi žmonių nuoširdumo. O ten žmonės tikrai nuostabūs – buvome pakviesti net į jų darbuotojų šeimų šventę, kur susipažinome su jų vyrais, žmonomis, vaikais“, – pasakoja Kasparas.

Panevėžietiški čeburekai

Po šios jų gyvenimą gerokai pakeitusios kelionės vaikinai dabar turi draugų ar gerų pažįstamų ne tik Ispanijoje, bet ir beveik kiekvienoje Europos šalyje. Šios pažintys padėjo pamatyti ne tą, apie kurią rašoma geografijos vadovėliuose, o tikrąją šalių kultūrą. Tik gyvendami ten sužinojo, kad Trijų karalių šventė Ispanijoje yra viena svarbiausių, kai vaikai rašo laiškus, kokie geri jie buvo ir kokių dovanų už tai norėtų. Beje, Trys karaliai Ispanijoje švenčiami spalio 6 dieną.

Per Velykas Rokas su Kasparu ne tik kitus savanorius išmokė marginti kiaušinius tradiciniu lietuvišku būdu – svogūnų laiškais ir žolelėmis, bet ir patys sužinojo vokiškų bei kataloniškų Velykų tradicijų.

Velykų rytą lietuviams įprasta eiti į bažnyčią, o ten – į mišką valgyti specialiai šiai šventei kepamo pyrago. Buvo be galo įdomu pažinti kitas kultūras, prisiminti savas tradicijas. Juk paprastai margučius ar švenčių stalą ruošdavo mama ar kiti šeimos nariai, o dabar teko viską mums patiems daryti. Tiesa, cepelinų negaminome, bet kepėme ir bulvinius blynus, ir žagarėlius, ir čeburekus. Čeburekai nėra lietuviškas patiekalas, bet tikri panevėžiečiai neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų“, – juokiasi vaikinai.

Išgrynino svajones

Panevėžiečiai į šią kelionę žiūrėjo kaip į savotišką nuotykį, avantiūrą, turėjusią tapti jų savarankiško gyvenimo mokykla, tačiau gavo gerokai daugiau. Tik grįžę į gimtąjį Panevėžį Rokas su Kasparu įsidarbino tame pačiame Jaunuolių dienos centre socialinio darbuotojo padėjėjais, ir tai yra jų atspirties taškas į ateitį.

Jau dabar galime sakyti, kad ši kelionė pakeitė mūsų gyvenimą – dirbame mus išsiuntusioje organizacijoje. Man ji davė daug motyvacijos tobulėti, dirbti, siekti aukštesnių tikslų. Per tuos devynis mėnesius būta tiek daug, kad net sunku apsakyti. Bet svarbiausia, kad padėjo visai kitaip susidėlioti prioritetus“, – prisipažįsta K. Vaičelis. Jis savo ateitį sieja su neįgaliųjų integracija ir pagalba jiems.

Rokas tikina, kad Jaunuolių dienos centre ilgai nedirbs, bet ne dėl to, kad čia nepatiktų. Artimiausiuose jo planuose – psichologijos studijos viename iš Anglijos universitetų. Kaip tvirtina R. Zemlickas, apie psichologiją jis svajojo jau seniai, bet iki šiol nebuvo tikras, kad tai ne šiaip užgaida, o gyvenimo kryptis. Užsienio universitetuose labai palankiai žiūrima į tuos, kurie savanoriavo, netgi pridedama nemažai balų stojant, tad ir Rokas viliasi, kad tai padės jam pasiekti savo svajonės. Tuo labiau kad ir anglų kalba nebėra tas baubas, koks buvo dar prieš gerus metus.

Seniai domiuosi psichologija, bet abejojau, ar noriu su ja sieti savo ateitį. Bet šie Ispanijoje praleisti metai viską išgrynino. Tai buvo mano apsisprendimo ir savęs pažinimo laikas. Dabar bandysiu mokytis Anglijoje. Nežinau, gal kada grįšiu į Lietuvą, bet dabar noriu pakeliauti, išmokti, pažinti, įgyti profesinių žinių. Devyniolika metų gyvenau Lietuvoje, taigi norisi platesnių vandenų“, – šypsosi R. Zemlickas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų