-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šį kartą panevėžiečių klausėme, su kokiu patiekalu jiems asocijuojasi Panevėžys? O ką atsakytumėte jūs?
Fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
P. Židonio nuotr.
Mano draugas Petras Repšys specialiai atvažiuodavo į Panevėžį, kad galėtume nueiti į centrą suvalgyti kraujinių vėdarų. Tai būdavo toks retas, išskirtinis patiekalas. Atsimenu ir triukšmą, kai stojome į Europos Sąjungą, kad reikėtų uždrausti kiaulių žarnas, bet lietuviai įrodė, jog tai – nacionaliniai dalykai.
Mano prisiminimuose iš labai labai senų laikų yra „Seklyčia“ ir jos lietuviški patiekalai – kugelis, cepelinai. Atminty išlikęs net tas kvapas.
Taip pat atsimenu, kai eidavau į „Ragą“ – vadinamąją šašlykinę. Mėgdavau ir viešbučio antrame aukšte buvusį bufetą. Mėgstama buvo ir kavinė „Aguonėlė“. Ten dažnai sėdėdavome su kolegomis, plepėdavome apie meną, parodas. Tikrai gražūs prisiminimai.
Bet prisiminimuose išlikę jausmai, kvapai, o valgiai nelabai.
Suprantu, kad „Čičinsko“ kepsnys yra Panevėžio legenda, bet aš neidavau valgyti nei kiaulės kojų, nei žirnių, nei to kepsnio. Nebuvau mėgėjas.
Kas susiję su maistu, Panevėžys visados buvo išskirtinis. Kad ir kur nueisi, visur tvarkingai, švariai, skaniai gamindavo – tiek sovietmečiu, tiek vėliau.
Reikėtų paminėti, kad iki 1990 metų „Panevėžio“ viešbučio pačiame viršuje veikusiame restorane kepdavo labai skanų „Napoleono“ pyragą. Šios vietos pyragą labai mėgo ir vertino pats Juozas Miltinis. Buvau jo reklamos auka, bet nesigailiu – tikrai buvo labai skanu.
Panevėžys man gal labiausiai ir siejasi su saldumynais. Įvairūs panevėžiečių kepti pyragai, tortai visada būdavo labai skanūs.
Dabar, kai važiuoju pas uošvę į Biržus, turėdamas galimybę visada sustoju Panevėžyje ir kepyklėlėje prie autobusų stoties nusiperku sausainių ar dar ko nors skanaus – iš įpročio ir pagarbos Panevėžiui.
Žurnalistas, lenktynininkas
P. Židonio nuotr.
Panevėžys nuo seno buvo žinomas kaip skaniausių čeburekų miestas. Dar pamenu, kai mane, kokių dešimties metų vaiką, tėtis nusivesdavo į tuo metu geriausią čeburekinę mieste Taikos alėjos ir Respublikos gatvių kampe, greta „Kalnapilio“ alaus daryklos.
Čeburekas su pomidorų sulčių stikline būdavo tobula kombinacija! Laikui bėgant čeburekų kultas Panevėžyje nyko ir dabar rasti gerų tokių pyragėlių labai sudėtinga.
Greitojo maisto kultūra Aukštaitijos sostinėje pasisuko jau daugiau nei dešimtmetį dominuojančių kebabų link. Jei kalbame apie greitąjį maistą, vietų, kuriose galima įsigyti kebabų, gausa Panevėžys tikrai nenusileidžia kitiems didmiesčiams. Esu valgęs brangių kebabų ir Vilniuje, ir Kaune, bet visais atvejais teko nusivilti. Sumokėjęs 10 eurų ten gauni presuotų pjuvenų konsistencijos neaiškios mėsos.
Panevėžyje už kiek daugiau nei 5 eurus galima gauti tokį kebabą, apie kokį net turkai gali svajoti. Puiki, skani ir sultinga mėsa, turtingas garnyras, traškios bulvytės… Tikrai galima pasikviesti sostinės pasiūlos išlepintus bičiulius ir jie supras, kad kokybė nebūtinai turi kainuoti dviženklę sumą.
Esu kebabų mėgėjas, juos perku tik iš vienintelės, laiko patikrintos vietos, tačiau kartkartėmis užsuku ir į restoraną, garsėjantį savo „Čičinsko“ kepsniu.
Tai patiekalas, skirtas ypatingoms panevėžiečių progoms. Kai vasarą iš Vokietijos atostogų parskrido sesė Inga su šeima, irgi pasirinkome vakarą prie „Čičinsko“ kepsnio.
Panevėžyje daug puikių vietų, kuriose skanus maistas. Tereikia leistis į gastronominę kelionę ir išbandyti ką nors naujo arba prisiminti gerą, bet primirštą.
Konditerė
Panevėžys man visų pirma asocijuojasi su namais ir vaikyste. Su mamos, močiutės maistu ir savaitgaliais, kai visa šeima susirinkdavo prie vieno stalo.
Nebuvo vieno patiekalo, kurį dažniausiai gamindavome, bet, sakyčiau, kad maistas visuomet buvo ganėtinai sezoniškas ir labai lietuviškas.
Pavyzdžiui, varškės apkepas su šviežių braškių padažu, senelių rauginti ir troškinti kopūstai su dešrelėmis. Šviežių ridikėlių salotos su laiškiniais svogūnais iš senelių daržo ir grietine – net dabar pagalvojus, kaupiasi seilės ir kyla sentimentai.
Desertui dažniausiai gamindavome tinginį, žagarėlius, varškės spurgas ar sausainius su cinamonu. Močiutė kartais iškepdavo savo firminį pyragą – vadindavo jį „bandalėku“. Išties jo tešla kaip paprasto pyrago, tik į ją įmaišydavo pačios išvirtos obuolių tyrės su gabaliukais ir bruknių uogomis. Išeidavo labai drėgnas, turtingo skonio pyragas.
Vėliau, atėjus paauglystei, su draugėmis eidavome valgyti firminio „Galerija XX“ sūrio kepsnio. Ir dabar ten užsuku, o skonis nesikeičia – vis dar toks pat geras, kokį ir pamenu.
Su šeima ir giminaičiais kartais važiuodavome pavalgyti į „Gandralizdį“. Ten visuomet užsisakydavau bulvinių „delniukų“ – tai cepelinų tešla, tik be įdaro, patiekiama su grietinės ir spirgučių padažu. Retkarčiais pasirinkdavau ir „Čičinsko“ kepsnį, kuris, turbūt kaip ir daugumai, kelia stiprias asociacijas su Panevėžiu.
Vaikystėje mėgstamiausias desertas buvo picos tešlos pyragėlis su bananų ir šokolado įdaru, patiekiamas su ledais. Tai kadaise miesto centre gyvavusios kavinės „Kakadu“ skanėstas.
Ar maistas gali kelti sentimentus?
Tikrai taip! Patiekalai iš vaikystės kuria prisiminimus. Net dabar kalbant apie visus šiuos patiekalus užplūsta tiek šiltų jausmų ir panardina į gražiausius prisiminimus apie mylimus žmones.
Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas
P. Židonio nuotr.
Panevėžys man pirmiausia asocijuojasi su vaikyste, paauglyste – metais, kai augau šitame mieste. O paauglystėje turėjome keistą tradiciją su draugais vakarais prekybos centre prie turgaus nusipirkti miško uogų arba mėlynių šerbeto. Jis buvo nebrangus, tais laikais mums turbūt lengviausiai prieinamas. Tada ten buvo prekiaujama ir buitine technika. Gerdavome šerbetą pačioje parduotuvėje stovėdami prie televizorių ir žiūrėdami futbolo rungtynes arba eidavome į miestą ir visai netoli J. Miltinio dramos teatro leisdavo vakarus su miško uogų šerbetu.
Istorija su šerbetu nukelia mane į laikus, kai pradėjau draugauti su dabar jau mano žmona Agne, taip pat kilusia iš Panevėžio. Mokėmės toje pačioje mokykloje, vaidinome V. Žemkalnio gimnazijos teatro studijoje ir po repeticijų pasikviesdavau ją į miestą pasivaikščioti. Kadangi turtingai negyvenome, visada reikėdavo pasitikrinti, ar turiu tą 1,5 lito šerbetui. Jei ne, apsimesdavau, kad daug namų darbų ir reikia skubėti namo, o jei tiek sukrapštydavau, pasimatymas įvykdavo.
Tas šerbetas iki šiol visiškai nepakitęs. Kartais sugalvojame su žmona jo nusipirkti ir prisiminti anuos laikus.
Kalbant apie Panevėžį, reikėtų paminėti ir kitas vietas – pieno barą su jo kokteiliu, taip pat kepyklėlę rūsyje Ukmergės gatvėje. Jei turėdavome daugiau sukrapštę, ten pirkdavom bandelę „Snaigė“.
Dar viena asociacija su Panevėžiu – vanduo, nors tai ne patiekalas, bet turbūt priklauso, kaip pažiūrėsi.
Paauglystėje daug laiko leisdavau ne tik teatre, bet ir sporto aikštelėse. Pamenu, grįždavau namo ir tiesiu taikymu į vonią praustis ir gerti. Tas vanduo vonioj iš čiaupo būdavo toks skanus! Būdavo, baigiasi rungtynės ir jau galvoju: grįšiu namo ir atsigersiu to skaniausio pasaulyje vandens.
