Vitalija Vasiliauskaitė. „Sekundės“ archyvo nuotr.

SAVAITĖS KLAUSIMAS: kuo kiekvienam reikšminga Sausio 13-oji?

Sausis sugrąžina prisiminimus apie dramatiškuosius 1991-ųjų pradžios įvykius, kai laisvė buvo apginta šimtatūkstantinių beginklių žmonių minios.

Iš 14-os joje buvusių ir tik rankomis tankus bandžiusių sustabdyti Lietuvą mylinčių žmonių sovietų agresoriai atėmė teisę gyventi.

Kruvinosios Sausio 13-osios nakties auka dėl tėvynės laisvės – šventa ir nekvestionuojama. Kiekvienais metais vieningai pagerbiama tai, kas išgyventa, įvertinama, kokia laimė gyventi nepriklausomoje valstybėje, gatvėse nematyti okupantų tankų, negirdėti kaukiančių pavojaus sirenų, neregėti priešo bombarduojamų liepsnojančių miestų.

Šiandien panevėžiečių klausiame, kaip jie prisimena Sausio 13-ąją, ką jiems reiškia Laisvės gynėjų diena?

Vitalija VASILIAUSKAITĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė, miesto Tarybos narė

1991-ųjų sausio 13-oji – dar labai gyvas mūsų šalies naujausios istorijos esminis įvykis, kuriame pačiai teko betarpiškai dalyvauti.

Kiekvienais metais, kai išaušta Sausio 13-oji, tie vaizdai atgyja. Jie labai giliai įsirėžę į sąmonę.

Dar prieš sausio 13-ąją su bendraminčių grupe aktyviai dalyvavome ginklų ir lėšų savanoriams registravimo akcijoje. Registravome prie parlamento vykstančius panevėžiečius, o sausio 11-ąją su amžiną atilsį drauge Danute Rudyte pačios ten išvykom.

Iš pradžių nuvykom prie Spaudos rūmų. Matėme ten apspangusias rusų kareivių akis, jų absoliučią nepagarbą ir prievartą. Netgi teko padėti prie Spaudos rūmų sužeistiems panevėžiečiams.

Paskui nuvykome prie parlamento, o grįžusios į Panevėžį supratome, kaip visa tai rimta, ir jau nebesitraukėme iš Savivaldybės pastato. Danutė nuolat piešė plakatus, kabinom juos Savivaldybės languose ir vis dairėmės Pajuosčio pusėn, ar iš ten dar nejuda karinės kolonos į miesto centrą.

Savivaldybėje be atvangos dirbo pirmame aukšte įsikūręs miesto radijas. Naujausias žinias pranešinėjo dabar jau šviesaus atminimo Natalija Pauliukienė. Tą naktį buvo ypač svarbu, kad žmones pasiektų žinios.

Sužinojusi apie televizijos bokšto šturmą, kaip įgelta lėkiau prie Panevėžio pašto ir telekomunikacijų pastato Respublikos gatvėje, kurį saugojo ir gynė mano dvejais metais jaunesnis brolis savanoris Sigitas.

Nežinojau, ar jis dar ten, ar Vilniuje prie parlamento. Atsitiktinai įsitikinau, kad jis saugo ir gina Panevėžį.

Tomis sausio dienomis buvo nerimo, įtampos, bet ir aiškus žinojimas, kur tomis dienomis privalome būti, ką ir kodėl ginti. Mes turėjome pavyzdį šeimoje – senelį savanorį, kuris 1918–1923 metais gynė Lietuvą.

Ir nebijojome. Labai gerai pamenu jau nuo 1990 metų, o gal ir dar anksčiau, Sąjūdžio iškeltą šūkį: baimė – mūsų nelaimė.

Manau, likimas mums padovanojo istorinę galimybę, kaip ir mūsų senelių kartai, kad ir nedideliu kiekvieno iš mūsų indėliu apginti, ką turime svarbiausio – laisvę ir nepriklausomybę. Tai mūsų kartai skirta likimo dovana.