Virginijus Veilentas. G. Kartano nuotr.

SAVAITĖS KLAUSIMAS: kuo kiekvienam reikšminga Sausio 13-oji?

Sausis sugrąžina prisiminimus apie dramatiškuosius 1991-ųjų pradžios įvykius, kai laisvė buvo apginta šimtatūkstantinių beginklių žmonių minios.

Iš 14-os joje buvusių ir tik rankomis tankus bandžiusių sustabdyti Lietuvą mylinčių žmonių sovietų agresoriai atėmė teisę gyventi.

Kruvinosios Sausio 13-osios nakties auka dėl tėvynės laisvės – šventa ir nekvestionuojama. Kiekvienais metais vieningai pagerbiama tai, kas išgyventa, įvertinama, kokia laimė gyventi nepriklausomoje valstybėje, gatvėse nematyti okupantų tankų, negirdėti kaukiančių pavojaus sirenų, neregėti priešo bombarduojamų liepsnojančių miestų.

Šiandien panevėžiečių klausiame, kaip jie prisimena Sausio 13-ąją, ką jiems reiškia Laisvės gynėjų diena?

Virginijus VEILENTAS
Kunigas, karo kapelionas

Menu, kad pirmais metais po lemtingosios 1991-ųjų Sausio 13-osios toji diena buvo akcentuojama kaip gedulo, prisimindavome, pagerbdavome tądien žuvusius žmones.

Dabar, kai po tų įvykių praėjo 34-eri metai, pastebiu, kad Sausio 13-oji tampa labiau džiaugsmo diena, kad esame laisvi laisvos šalies piliečiai.

Džiaugiamės nugalėję blogį gerumu, o laisvę apgynę ir maldomis.

Gali būti, kad palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ daliai šių dienų žmonių skamba kiek banalokai. Bet juk Sausio 13-oji mums paliudija: tądien kaip tik taip ir buvo nugalėtas blogis. Laisvę Lietuvos žmonės apgynė pačiais geriausiais ketinimais, taikiai.

Kad dabar tarnauju kariuomenėje, esu karo kapelionas, taip pat susiję su Sausio 13-ąja.

1991-ais dirbau Vilniuje, „Katalikų pasaulio“ žurnalo redakcijoje.

Sausio 12-osios vakarą su kolega nuvykome prie televizijos bokšto, kur vėliau ir prasidėjo taikių žmonių žudynės. Mums nuvykus prie televizijos bokšto dar buvo ramu, degė laužai, tad pasukome link tuometės Aukščiausiosios Tarybos, dabartinio Seimo pastato.

Ten bebūnant, prie televizijos bokšto kaip tik ir prasidėjo Sausio 13-osios nakties įvykiai, pareikalavę aukų.

Aš tą naktį buvau įleistas į Aukščiausiosios Tarybos pastatą, bendravau su jo gynėjais, aukojau mišias. Turiu iki šių dienų išsaugotą tuomet man išduotą leidimą įeiti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tai, ką ten būdamas išgyvenau, paskatino mane tapti karo kapelionu.

Kariuomenės daliniuose Sausio 13-oji paminima kiekvienais metais. Vyksta įvairūs renginiai, tarp jų – ir susitikimai su to meto laisvės gynėjais. Jų pasakojimų jaunuoliai klausosi kaip ir aš, jaunas būdamas, klausydavausi pagyvenusių žmonių atsiminimų. Pasiteirauja kariai kai kurių detalių, užsimezga diskusija.

Kariuomenė organizuoja ir Sausio 13-osios bėgimus. Prieš juos paraginu karius susimąstyti paklausęs, kodėl ir nuo ko jie bėgs? Kai išsiaiškiname, kad bėgama parodyti savo gyvybingumą, jėgą, stiprybę, o bėgimas yra ir meilės gyvenimui išraiška, pakviečiu bėgant prisiminti Sausio 13-osios aukas, mintyse sukalbėti maldelę.

Kiek anksčiau buvo keltos iniciatyvos, kad sausio 13-oji būtų nedarbo diena. Ar tikrai ji turėtų būti laisvadienis, negalėčiau atsakyti, palieku tai spręsti tiems, kas turi spendimų galią. Manau, kad gimusi tradicija Sausio 13-osios rytais languose uždegti žvakeles, o vakarais miestų ir miestelių aikštėse – laužus, puikiai puoselėjama ir dabar, įprastą darbo dieną.