Raimondas Dambrauskas. „Sekundės“ nuotr.

SAVAITĖS KLAUSIMAS: kuo kiekvienam reikšminga Sausio 13-oji?

SAVAITĖS KLAUSIMAS: kuo kiekvienam reikšminga Sausio 13-oji?

Sausis sugrąžina prisiminimus apie dramatiškuosius 1991-ųjų pradžios įvykius, kai laisvė buvo apginta šimtatūkstantinių beginklių žmonių minios.

Iš 14-os joje buvusių ir tik rankomis tankus bandžiusių sustabdyti Lietuvą mylinčių žmonių sovietų agresoriai atėmė teisę gyventi.

Kruvinosios Sausio 13-osios nakties auka dėl tėvynės laisvės – šventa ir nekvestionuojama. Kiekvienais metais vieningai pagerbiama tai, kas išgyventa, įvertinama, kokia laimė gyventi nepriklausomoje valstybėje, gatvėse nematyti okupantų tankų, negirdėti kaukiančių pavojaus sirenų, neregėti priešo bombarduojamų liepsnojančių miestų.

Šiandien panevėžiečių klausiame, kaip jie prisimena Sausio 13-ąją, ką jiems reiškia Laisvės gynėjų diena?

Raimondas DAMBRAUSKAS
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius

Pamenu, 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo labai šalta. Panevėžyje žmonės prie telefono-telegrafo stoties Respublikos gatvėje kūreno laužus.
Kadangi mokykla buvo arčiausiai, atvėrėme duris. Sušalusieji ateidavo pasišildyti. Koridoriaus gale buvo pastatyti du stalai ir atneštas televizorius. Klausėmės paskutinių Eglės Bučelytės pranešimų.

Tą naktį į mokyklą susirinko mūsų mokytojai. Atsinešė uogienės, sausainių, cukraus, arbatos, kavos – vaišinome sušalusius žmones.
Visą naktį nemiegojome, o kitą dieną vedėme pamokas. Su labai geru jausmu atsimenu mokytojų geranoriškumą, patriotiškumą. Nežinojome, kuo visa tai baigsis.

Respublikos gatvė buvo užbarikaduota, kad nepravažiuotų tanketės iš Pajuosčio karinio aerodromo. Vienas blokas stovėjo prie pašto, kitas – prie prokuratūros, dar vienas – prie dabartinio mūsų sporto aikštyno. Panevėžiečiai rengėsi panašiems įvykiams kaip Vilniuje.

Tuo laiku buvau jaunas direktorius, dažnai važinėjau į Vilnių.

Sausio 15-ąją irgi nuvažiavau. Televizijos bokštas buvo užimtas. Specialiai važiavau prie jo ir fotografavau kareivius, žvakutes, gėles. Taip pat ir grotas, laužus prie Seimo. Visa tai mačiau savo akimis.

Dalyvavau ir žuvusiųjų laidotuvėse. Į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji, važiavo ir mūsų mokytojai, vežiausi vieną dukrą.

Tie prisiminimai dvejopi. Iš vienos pusės patriotiniai, iš kitos – labai gaila nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų už mūsų laisvę.

Dabar gimnazijoje dirba istorijos mokytoja Auksė Sereikienė, kuri prieš tai mokytojavo tuomet dar „Vyturio“ vidurinėje mokykloje. Tai jai gimė idėja Sausio 13-ąją languose uždegti žvakutes. Ši Panevėžyje mokytojai gimusi idėja išaugo į kasmetinę akciją. Sausio 13-ąją visa Lietuva languose uždega žvakutes.

Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad skveras prie mūsų gimnazijos pavadintas Sausio 13-osios vardu.

Pirmadienį jame vėl degs laužai, vakare bus meninė programa, dainuos mūsų gimnazijos choras. Dabartinis jaunimas pasikeitęs. Jį pakeitė kovidas, internetas, socialiniai tinklai, bet jis nėra nei geresnis, nei blogesnis.

Sausio 13-ąją mokykloje uždegame žvakutes, vyksta atminties pamokos, žuvusiuosius pagerbiame tylos minute, užrašomos jų pavardės.

Mums, tų įvykių liudininkams, labai skaudėjo, tie įvykiai įsirėžė į atmintį – įsirašė kaip į kietąjį diską.

Dabartiniai jaunuoliai dar nebuvo gimę. Jie televizoriaus dažniausiai nežiūri, socialiniuose tinkluose dominuoja ne Sausio 13-oji, o kiti dalykai.

Kiek žino apie tuos įvykius, priklauso ir nuo šeimos. Jeigu šeimoje yra patriotinis, pilietinis nusiteikimas, tai įtvirtinama ir vaikui.

Bet jei šeimoje niekas neužsimena, o mokykla žiūri liberaliai, vaikas užaugęs jau savo atžaloms neturės ką papasakoti apie Sausio 13-ąją.

Esu fizikos, ekonomikos mokytojas, bet pirmadienį mokiniams kalbėsiu apie tuos įvykius, rodysiu nuotraukas.

Sausio 13-oji – itin svarbi diena. Ir ne tik ji. Lietuvai svarbus sausis, vasaris, kovas: gimė nauja mūsų valstybė, 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratišką Lietuvos valstybę, o 1990 m. kovo 11-ąją nauju aktu įtvirtinome nepriklausomybę.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite