-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors kiekvienas esame kitoks, visgi sociologai sako, kad egzistuoja tautinis charakteris – tautos bendrų bruožų rinkinys.
Gal visgi ne veltui sakoma, kad prancūzai – plepūs, italai – labai draugiški, o vokiečiai – santūrūs ir labai tvarkingi.
O koks tas lietuviškas charakteris?
Šį kartą pašnekovų klausiame, kokie, jų nuomone, būdo bruožai būdingi lietuviams?
Tarpukariu lietuviai buvo laisvėjantys ir modernėjantys žmonės, daugeliu atvejų supratę, kad kliautis gali tik savimi. Todėl, viena vertus – kai kuriais aspektais savarankiškesni, kita vertus – laukiantys, ką pasakys tautinis autoritetas.
Greitai ir noriai besiveržiantys prie naujovių: radijas, perkūnsargiai, skardiniai stogai vietoj malksnų, mineralinės trąšos ir t. t. Bet ir valstietiškai atsargūs, vengiantys daug rizikuoti. Jie matė savo kaimynų, prisipirkusių žemės ūkio mašinų už paskolas, turto varžytines. Todėl ir valstybės mastu kai kurie žingsniai (elektrifikacija, hidroelektrinių, cukraus fabrikų statybos ir pan.) buvo perdėm atsargūs, galbūt lėtoki.
Reikia nepamiršti, kad absoliuti dauguma žmonių tarpukariu gyveno kaime, paklusdami jo darbų ciklams. Arčiau gamtos, gana dideli namisėdos. Su skeptišku požiūriu į jaunimą, vis mažiau linkstantį prie žemės ūkio darbų.
Tarpukario lietuvio laisvės gurkšnis buvo trumpesnis – 22 metai (o mes jau džiaugiamės 34-ais). Todėl mūsų kartos transformacija jau ir ilgesnė, ir gilesnė, netrūksta žmonių, nebeprisimenančių, ką reiškia gyventi nelaisvės sąlygomis.
Bet iš tarpukario, manyčiau, paveldėjome kaimo, gamtos trauką. Niekur nedingo lietuviškas individualizmas – įsikurti vienkiemyje, nuošaliai, apsitverti, kad galėtum gyventi kaip tau patinka. Deja, išliko polinkis susipjauti tarpusavyje nereikšmingais klausimais, silpnokas bendruomeniškumo jausmas.
Dvejus metus gyvendama Lietuvoje, stebėdama karo pabėgėlius priėmusius lietuvius, bendraudama su jais, galiu drąsiai teigti, kad lietuviai daug santūresni nei ukrainiečiai.
Pastebėjau, kad lietuviai vadovaujasi šaltu protu. Lietuvos žmonės sprendimus priima prieš tai gerai pagalvoję, apmąstę ir apsvarstę. Taip pat lietuviai darbštūs, svetingi, malonūs žmonės. Tą sakau jau šiek tiek spėjusi pažinti ir lietuviškas tradicijas, ir lietuvių gyvenimo būdą.
Pastebiu, kad Lietuvos žmonės yra išsaugoję ir toliau labai saugo tautos, šeimos tradicijas, moko jaunimą nepamiršti savo šaknų. Mane tai žavi.
Taip pat lietuviams labai svarbi gamta. Privačių namų kiemuose auga gėlės, įvairiausi dekoratyviniai sodinukai, o soduose – vaismedžiai.
Ir pats Panevėžys toks žalias, tarsi įsikūręs miško viduryje. Tiek jame parkų ir skverų!
Esu aplankiusi ne vieną Lietuvos miestą. Panevėžį palyginusi su jais matau, kad tai vienas iš gražiausių ir jaukiausių miestų. Panevėžyje mano šeima jaučiasi beveik kaip savo namuose, kol mūsų nebuvo užpuolęs priešas.
Visų lietuvių vienas pagrindinių bruožų yra darbštumas. Mes nuo seno ugdomi būti darbštūs: gebėk namuose nudirbti paprastus darbelius, gebėk gerai mokytis ir pasižymėk profesiniu darbštumu, tada gerai gyvensi.
Bet kalbant apie lietuvių charakterį, derėtų atsižvelgti į regionus. Aš daugiau galiu kalbėti apie aukštaitį, o jis – atkaklus, pasitempęs, ambicingas.
Jei aukštaitis užsibrėžia tikslą, žūtbūt siekia jį išpildyti geriausiai, kad, gink Dieve, niekas nepasakytų, jog kažko trūksta. Esame tikri perfekcionistai.
Aukštaičio charakteris daugiaspalvis. Jame yra visko. Dauguma mūsų santūrūs, pasitempę, išdidūs, gerbiantys savo kraštą ir juo besididžiuojantys.
Esame išskirtinė tauta, gebanti prisitaikyti, bet per tą prisitaikymą ir atskleidžiame savo ambicingumą, užsispyrimą nedaryti bet kaip, bet ko, o tik gerai ir dėl to, kad kiti apie mus gerai galvotų.
Lietuviams taip pat būdinga bendrystė, noras susivienyti siekiant didelio tikslo. Tai rodo daugelis nepriklausomybės laikotarpio įvykių. Netiesa, kad lietuvis lietuviui bloga linki ar džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas. Kiekvienas mūsų bėgtume ir gesintume tą tvartą.
Lietuvių charakteris, gyvenimo būdas keičiasi, vis daugiau tautiečių keliauja, alksta naujų šalių, kitų kultūrų, kitokios gamtos, nei matome Lietuvoje. Vieni įtraukia kitus, lietuviai tampa vis atviresni, labiau bendraujantys, buriasi į bendraminčių grupes, bendruomenes, tai skatina bendruomeniškumo pojūtį.
Visada malonu sutikti tautiečių svečiose šalyse. Rugpjūčio pradžioje su bendraminčiais dviračiais mynėme į Bauskę (į abi puses 180 kilometrų per dieną). Bauskės pilyje tuo metu buvo daug lietuvių, jie vieni kitų teiravosi, kaip atvyko, ką aplankė ar planuoja aplankyti. Keliavimo, pažinimo dvasia, dalinimasis asmeniniais potyriais išties vienija. Praėjusiais metais keliaudamas automobiliu aš pats Kroatijoje sutikau lietuvių šeimą, atskridusią lėktuvu, kuriai mielai daviau patarimų iš savo patirties.
Kelionėse, kiek teko sutikti lietuvių, sunku būtų juos atskirti pagal elgesį, bent neteko patirti tokių situacijų. Žinoma, neturiu galvoje tų tautiečių, kurie renkasi poilsį Turkijos viešbučiuose su viskas įskaičiuota.
Jau pasimokiau, kad reikia neprarasti atsargumo. Pernai per vieną kelionę Austrijoje, Halštate, pamačiau tris žavias moteris. Ir net nepagalvojęs, kad jos gali suprasti lietuviškai, leptelėjau, jog labai jau simpatiškos. Viena jų sako: „Ačiū.“ Pasirodo, tautietės! Ne tik pabendravome, bet ir nufotografavome vieni kitus. Tame pačiame Dubajuje, kur lankausi kiekvieną žiemą, labai dažnai tenka lietuvišką kalbą išgirsti. Nemažai lietuvių ten ne tik keliauja, atvyksta pailsėti, bet ir nuolat gyvena. Vienu žodžiu, lietuvių netikėtai daug ir visur galima sutikti.
