-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gėlininkai, daržininkai ir sodininkai jau naršo ieškodami, kuo šį sezoną papuoš gėlynus, kokios naujos daržovės pūpsos lysvėse ar kokie nauji medeliai suras vietą sklype.
Meilė medžiui ir gėlei, regis, neatsiejama lietuvio tapatybės dalis.
Nuo seno iš kartos į kartą eina paprotys gimus vaikui ar kitomis prasmingomis progomis pasodinti šeimos medį, o tie nedidukai, vos 6 arų sklypeliai sodininkų bendrijose dažniausiai skirti ne bulvėms, bet maloniems sodininkų mėgėjų eksperimentams.
Tad šį kartą panevėžiečių klausiame, ar jie myli augalus? Koks mėgstamiausias? O gal jų auginami augalai byloja įdomių šeimos istorijų?
Pavasarį man nuostabiai graži japoniška magnolija. Ji auga mano sodyboje. O iš gėlių gražiausia vadinamoji kraujo gėlė – pilnavidurė kanadinė sangvinarija. Už ją pavasarį nėra gražesnių. Jau netrukus turėtų sužydėti.
Turėjau ir augalų su sava istorija. Esu gavęs vieną labai įdomų augalą iš aktorės Dalios Melėnaitės tėvuko Mato Melėno – durnaropę, arba daturą. Ją D. Melėnaitės brolis profesorius Ričardas Kazlauskas gavo iš profesoriaus Tado Ivanausko. O šis pirmą daturą Lietuvoje parsivežė dar A. Smetonos laikais iš Brazilijos. Šį kambarinį augalą Matas Melėnas su žmona augino daug metų ir atidavė man. Vėliau aš jį atidaviau į Kauno botanikos sodą ir iki šiol jis ten auga. Labai įdomus augalas. Žydi baltai, žiedai kaip varpai krenta žemyn. Ir kaip kvepia!
O iš Juozo Miltinio palikimo pas mane vis dar auga žemaitiškas peletrūnas. Maestro juos užpildavo alyvmedžių aliejumi. Sakydavo: „oi, Algeli, Provanso aliejumi reikia užsipilti žiemai“. Peletrūnas labai skaniai kvepia, labai skanu pomidorų salotose, raugiant agurkus. O kvapas koks – tiesiog medum kvepia!
Mūsų šeimoje nėra tradicijos sodinti medelį šeimos nariams – neturiu jo nei aš, nei sūnus. Ką čia besodinsi, kai ir taip turime penkis didžiulius sodus! Juose auga keli tūkstančiai įvairių rūšių ir veislių gėlių, kitų augalų.
Bet kai mamos brolį paėmė į Antrąjį pasaulinį karą, kaime prie sodybos buvo pasodinta eglė. Dabar ji tebėra storiausias, didžiausias medis.
Augalai – mano genuose. Mama labai mėgo gėles, visą laiką visokias augino. Močiutė irgi labai jas mėgo. Pasvalio krašte augino jurginus, vaistinius bijūnus, tulpes, kurias vadindavo piliponais, kitas gėles.
Nuo vaikystės – nuo kokių 10 metų – su mama, močiute važiuodavome į Kauno botanikos sodą, kur dirbo mamos pusseserė, garsiausia Lietuvos gėlininkė Ona Skeivienė.
Augdamas turėjau didžiulę kaktusų kolekciją – virš 100 rūšių.
O promočiutė iš mamos pusės Pasvalyje XIX a. pab. – XX a. pr. buvo garsiausia daržininkė.
Taigi, augalai man nuo vaikystės įdomūs.
Esu betarpiškai susijusi su gamta ir buvimas joje man labai svarbus gyvenimo momentas.
O patys gražiausi – pavasarį, po žiemos nedrąsiai prasiskleidę pirmieji žiedai.
Ir namuose, ir darbo kabinete auginu daug kambarinių augalų. Visi jie gauti dovanų arba atiduoti kolegų.
Turiu keletą žydinčių, bet daugiausia yra tokių, kurie reikalauja mažiausiai priežiūros – sukulentai, kaktusai.
Auginu keletą egzotinių augalų – alyvmedį, medvilnę, ananasą, ginkmedį.
Mano mylimiausias augalas – bijūnas. Nuo vaikystės atsimenu, kad tėtis kiekvienais metais mano gimtadienio dieną grįždavo iš kolektyvinio sodo su bijūnų puokšte man. Tėčio jau seniai nebeturiu, bet bijūnus auginu prie namų ir tai pačios gražiausios darželio gėlės. Taip pat prie namų kieme auga du medžiai, pasodinti gimus dukroms.
Artimieji kartais nustebina gėlėmis, jų dovanodami neįprastomis progomis, pvz., šiais metais vyras labai nustebino padovanodamas gėlių ir pasveikindamas ne su Tarptautine moters diena, o su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
Tai buvo netikėta, bet smagu.
Myliu visus augalus.
Klausimas, kurį labiausiai, man yra toks pat, kaip klausti, kuris mano rankos pirštas man svarbiausias.
Bet mano meilė – įvairiopa. Dažnai įsigeidžiu kokio nors augalo taip, kad, rodos, nebegaliu be jo gyventi. Tiesiog aistringai įsimyliu!
Jį įsigijus, meilė tampa tėviška – rūpinuosi, puoselėju, auginu.
Pastaruoju metu itin geidžiau dyglainės. Ir ją jau turiu.
Pamačiau dyglainę augančią kaimynystėje, netoli Nendrės gatvės daugiabučių. Toje vietoje mano kaimynai turi įveisę visą botanikos sodą.
Taigi, išvydęs dyglainę, kurios raudonos uogos ant šakelių išsilaiko iki pat pavasario, aistringai puoliau šio augalo ieškoti.
Radęs nusipirkau keletą sodinukų ir dabar dyglainės puošia mano Debesų sodą – želdyną šalia daugiabučio, kuriame gyvenu. Žiūriu į tas uogas pro langą, ir širdis džiaugiasi.
Šiuo metu aistra augalams kiek aprimusi. Bet jei nuėjęs į kokią nors želdinių mugę išvysiu patikusį augalą, ji vėl sukils.
Meilę augalams man įskiepijo močiutė, auksarankė senolė, mokėjusi daugybę amatų, puoselėjusi gėlių darželius. Būdamas 21-erių, jau turėjau storą savo paties susiklijuotų iškarpų sąsiuvinį apie augalų auginimą.
O agronomijos ar kitokio su augalais susijusio mokslo nepasirinkau, nes studijavau elektrinių įrenginių inžineriją.
Mokiausi tuomečiame Panevėžio politechnikume.
Beje, Panevėžy tuomet nebuvo studijų, kur būtum išmokęs puoselėti aplinką, o išvykti studijuoti į kitą miestą man nebuvo paprasta.
Sodininko, kraštovaizdžio specialisto darbas nelengvas tuomet, kai, tarkim, gėlynu turi paversti vietą, į kurią negali įvažiuoti sunkioji technika.
Tuomet tenka rankomis ir velėną plėšti, ir akmenis tampyti, ir kitus nelengvus darbus dirbti.
Bet jei imiesi darbo ten, kur sunkioji technika jau pasidarbavusi, ir sodinti, ir prižiūrėti augalus – vienas malonumas, tikrai nesunku.
Gėlės – mano graži ir spalvinga kasdienybė.
Savo rankomis ir akimis išglostau daugybę žiedų. Tad vienas iš sunkesnių klausimų man – kokia ta vienintelė, mėgstamiausia? Čia labai svarbu paminėti gėlių sezoniškumą ir koloristiką.
Šiuo metu išgyvename atgimimą, pavasarį. Gražiausiais pavasariniais žiedais įvardinsiu eleborus, plukes, tulpes, vėdrynus, žydres.
Vasarą galva sukasi nuo bijūnų, kosmėjų, hortenzijų grožio.
Ruduo apdovanoja jurginais, o žiemą mano favoritais tampa amariliai, anturiai, gvazdikai.
Visgi pavasarines gėles ir augalus įvardinčiau kaip labiausiai patinkančius.
Galbūt todėl, kad esu gimusi pavasarį. O gal po tamsios žiemos kiekvienas žiedelis džiugina stipriau? Gal todėl, kad tas gležnas žiedelis mus moko džiaugtis ne rytojumi, bet šia akimirka.
Labiausiai mane atspindinčiu augalu įvardinčiau tulpę.
Ar gavę puokštę su tulpėmis ir kitomis gėlėmis pastebėjote, kad kitos lieka įprasto ūgio, o tulpės auga net ir nuskintos?
Taip ir aš, smalsi, besidominti, auganti, siekianti.
O visus sakančius, kad nieko tobulo šiame pasaulyje nėra, nuoširdžiai kviečiu atrasti gėles.
Jose daug tobulybės.
