-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Palikus mokyklos suolą, santykis su klasės draugais kinta. Vienų keliai išsiskiria, kiti pasiilgę susitinka ir po 50-ies metų.
Panevėžiečių klausiame, koks jų ryšys su buvusiais klasės draugais? Ar dalyvauja klasės susitikimuose?
Su klasės draugais nesusitinkame.
Baigus mokyklą mūsų keliai išsiskyrė, o ir nėra to iniciatoriaus, kuris imtųsi organizuoti klasės susitikimus. Nors ir technologijų amžius, bet sudėtinga rasti visų kontaktus, suderinti visiems susitikti patogų laiką.
Daugelis klasės draugų išvykę gyventi į kitus miestus ar užsienį, suburti visus draugėn būtų sudėtinga. Nors tikrai būtų smagu, nes mūsų klasė buvo gera, sutardavome, bet visi išsibarstė kas sau.
„Nebuvau iš tų vaikų, kuriam gerai sekėsi mokslai, bet į mokyklą norėčiau sugrįžti dėl mokytojų.“
Turiu namus Panevėžyje, Žemaičių gatvės mikrorajone, kur gyvenau ir vaikystėje, tad kartais sutinku šalia įsikūrusius buvusius klasės draugus. Pabendraujame, bet nebūna taip, kad sueitume visi.
Tuometę 10-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Beržų progimnazija) baigiau prieš dvidešimt metų.
Nebuvau iš tų vaikų, kuriam gerai sekėsi mokslai, bet į mokyklą norėčiau sugrįžti dėl mokytojų. Turėjau labai gerus, supratingus pedagogus.
Paskui išėjau mokytis į profesinę mokyklą Pilėnų mikrorajone, bet ten draugystė neužsimezgė. Labai skirtingi žmonės buvome, o ir mokėmės kartu labai trumpai.
Visą gyvenimą reguliariai organizavome susitikimus su klasės draugėmis.
Susitikdavome kas penkmetį, ypatingai pažymėdavome sukaktuves.
Paskutinį kartą turbūt šventėme mokyklos baigimo 60-metį, o vėliau – jau sveikata nebe ta, fiziškai sunku susirinkti visai klasei. Dar grupelėmis šiek tiek susitikdavome.
Šiemet – 70 metų, kai baigėme mokyklą. Mūsų jau toks amžius, kad klasės susitikimai darosi sudėtingi ir mažai mūsų beliko.
1954 metais baigėme 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – V. Žemkalnio gimnazija). Į klasės susitikimus atvykdavome su vyrais. Pirmiausia išsiųsdavome kvietimus, anketas, kuriose buvo prašoma nurodyti, kur gyvena, kiek vaikų turi ir pan. Kai kurios klasės draugės į susitikimus nors ir neatvažiuodavo, bet atsiųsdavo anketas.
Panevėžyje mūsų buvo likę gal dešimt. Pirmiausia susirinkdavome mokykloje, pakviesdavome direktorių, mokytojus. Būdavo kokia nors programėlė, paskui eidavome į kavinę ar restoraną. Diena – neeilinė, prisifotografuodavome ir labai ilgam pasikraudavome gerų emocijų. Iš tikrųjų prisiminti jaunas dienas ir pabūti su draugėmis būdavo labai smagu.
Prisigalvodavome įvairių dalykų: „gyvus paveikslus“ spėliodavome, kartais ir buvę mokytojai padeklamuodavo eilių, kartais ir paegzaminuodavo mus, paruošdavo humoristinių uždavinėlių.
„Šiemet – 70 metų, kai baigėme mokyklą. Mūsų jau toks amžius, kad klasės susitikimai darosi sudėtingi ir mažai mūsų beliko.“
Kai Lietuva tapo nepriklausoma, kai kurie mokytojai mūsų net atsiprašė. Pavyzdžiui, istorijos mokytoja atsiprašė, kad sovietmečiu mokė ne to, ko pati mokėsi tarpukario Lietuvos universitete ir kuo buvo įsitikinusi. Mokytojai pasakodavo, kaip gyveno Sibire.
Kai pradėjome mokytis gimnazijoje, ji dar buvo mergaičių. Tik vėliau žemesnėse klasėse atsirado berniukų. Kad ir buvo ankstyvas sovietmetis, dauguma mūsų mokytojų buvo baigę smetonines aukštąsias mokyklas. Įdomūs žmonės, patriotiški, labai kultūringi – turėjome į ką lygiuotis.
Dabar kalbama, kad ir su 20 vaikų klasėje sunku susitvarkyti. Kai mes pirmą kartą susirinkome į klasę, sąrašuose buvo 54 mergaitės, tačiau mokslus pradėjome 48. Ir nieko! Mokytojai susitvarkydavo. Gal kad klasė buvo vien mergaičių?
Tai buvo tie laikai, kai iš mokyklos dingdavo ir mokinės, ir mokytojai. Tai Sibire atsidūrė, tai vėl kur. Po 7 klasių (tuomet pagrindinis išsilavinimas buvo 7 klasės) daug išėjo mokytis profesijos. Mokyklą baigėme 32.
Švietimo reformos turbūt yra nuolatinis ir amžinas dalykas. Besimokant iš 12 klasių padaryta 11-a. Mokslus pradėjau pradžios mokykloje Ukmergės gatvėje, kuri tuo metu buvoneseniai pastatyta. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvome iškelti mokytis į privačius namus, o mokykloje buvo įkurta karo ligoninė. Tada mokiausi Ramygalos ir Katedros gatvių sankirtoje stovėjusiame mediniame name. Vėliau vokiečiai mus iškėlė į Senamiesčio gatvę, į pastatą, kurio šiuo metu jau nelikę. Pasibaigus karui, buvome perkelti į dabartinę Sporto mokyklą. Paskui pradėjau mokytis dabartinėje V. Žemkalnio gimnazijoje.
Dabar gyvenu Švedijoje, Stokholme. Kadangi man dažnai teko keisti mokyklas, gana sudėtinga palaikyti ryšį su buvusiais klasės draugais.
Panevėžyje mokiausi 5-ojoje gimnazijoje nuo 5 iki 9 klasės, o metų viduryje išsikrausčiau į Švediją.
Ten pirmuosius pusę metų ėjau į labai mažą tarptautinę mokyklą. Mano klasėje buvo tik trys mokiniai – aš, mano sesė dvynė ir dar vienas vaikinas.
Dar po pusės metų perėjau į kito miesto į gimnaziją. Ten sutvirtėjo ryšys su bendraklasiais, o ir jų buvo kur kas daugiau. Tačiau pabaigę mokyklą beveik nepalaikome ryšio. Su vienu kitu kartkartėmis susirašome, bet labai minimaliai.
„Kadangi man dažnai teko keisti mokyklas, gana sudėtinga palaikyti ryšį su buvusiais klasės draugais.“
Sakyčiau, jog tvirčiausią ryšį palaikau su universiteto laikų draugais.
Beje, mano sesė dvynė Agota yra vienintelis žmogus, su kuriuo ėjau į visas mokyklas kartu! Ir tokia patirtis suartino mus dar labiau.
Man niekada neteko dalyvauti bendraklasių susitikimuose Panevėžyje. Greičiausiai dėl to, kad ganėtinai anksti nutrūko ryšys, nes išsikrausčiau į Švediją.
Prieš 24-erius metus baigiau tuometę Panevėžio Mykolo Karkos vidurinę mokyklą. Per tiek metų įvyko kokie trys klasės susitikimai. Paskutinis – dešimt metų po mokyklos baigimo.
Norėčiau, kad jie būtų dažniau, bet mus su klasės draugais skiria atstumas, turbūt pusės jų net nėra Lietuvoje.
Mūsų klasėje buvo 24 mokiniai, bet ryšį palaikau tik su keliomis merginomis.
„Jaučiu didelę nostalgiją mokyklos laikams, o klasės susitikimai man atrodo tikrai graži tradicija.“
Su kitais buvusiais bendraklasiais susitikę gatvėje pasisveikiname, ir tiek. Kažkada bandžiau ieškoti auklėtojos kontaktų, bet ji seniai mokykloje nebedirba.
Jaučiu didelę nostalgiją mokyklos laikams, o klasės susitikimai man atrodo tikrai graži tradicija. Kai vyko paskutinis mūsų susitikimas, visi atsinešėme nuotraukų, kad pamatytume, kaip pasikeitėme per tuos metus.
Buvo tikrai labai smagu susitikti, kad ir trumpai pabendrauti.
