-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Turbūt jau įsivaizduojate, kaip pasikeistų gyvenimas. Nauji pirkiniai, kelionės, prabangus būstas… Tik ar išties pinigai suteikia tikrosios laimės pojūtį?
„Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia, kur jie išleistų laimėtą milijoną ir ar laimę galima pamatuoti pinigais.
Buvęs Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje, 2009-aisiais loterijoje laimėjęs milijoną litų
Ką daryčiau, jei laimėčiau milijoną eurų? Pirmiausia labai tiktų būsimoms laidotuvėms – tokioms tikrai neprastoms.
Man 73-eji. Turiu žmoną, kurios vardas Cukraligė, ir jau kelerius metus – meilužę, kurios vardas Lazdelė.
Milijonas eurų? Manau, tai nieko ypatingo esant dabartinėms kainoms. Tiek laimėjęs, nesukčiau galvos dėl dujų ir elektros kainų, nuėjus į parduotuvę nenervintų maisto kainos.
O jaunystės už tą milijoną vis tiek nenusipirksiu. Sveikatos irgi nelabai. Gyvenčiau ir vaikščiočiau, kol tos mano dvi draugės, šeimos narės, manęs galutinai nenugalabytų.
Namus turiu – naujų nereikia, o dvarui milijono eurų neužtektų. Gal nusipirkti kokią pilaitę Prancūzijoje ir galėčiau, bet išlaikyti jau nebebūtų iš ko. (Juokiasi.)
2009 metais laimėjau milijoną litų. Pavertus eurais, būtų beveik 300 tūkstančių.
Kai laimėjau, prasidėjo pasaulinė finansų krizė.
Tada Vyriausybė valstybės tarnautojų ir teisėjų, kitų algas, pašalpas ir netgi pensijas labai stipriai apkarpė. O man staiga rugpjūčio 30 dieną iškrito milijonas.
Tuo metu žmonės išsigando krizės, sustojo pirkimas: buities prekių, baldų, automobilių. Žmonės bijojo, kas bus, nes viskas taip staiga griuvo.
Įsivaizduokite, baldus tada nusipirkau su 46 proc. nuolaida. Automobilį – už 84 tūkst. litų, kai jo kaina tuo metu turėjo būti 136 tūkst. litų.
Kitiems žmonėms krizė kirto per kišenes, o man kaip tik išėjo į naudą. Tas laimėtas milijonas labai padėjo.
Tada manęs žurnalistai klausė: ką pajutote? Pajutau laisvę. Nebijojau, kad į Seimą ateis kita politinė dauguma ir mane išmes iš Vyriausybės atstovo pareigų, nes būsiu ne tos politinės jėgos. Jeigu prarasiu darbą, turėjau iš ko gyventi – kišenėje tokia suma.
Tuo metu už indėlius, padėtus į banką, mokėjo 8 proc. palūkanų, o dabar – nulis beveik visuose bankuose.
„Tada manęs žurnalistai klausė: ką pajutote? Pajutau laisvę. (…) Jeigu prarasiu darbą, turėjau iš ko gyventi – kišenėje tokia suma.“
Aš nieko nebijojau, man nereikėjo nulenkus galvos taikytis ir kažkam įtikti. Dirbau sąžiningai, profesionaliai, nedrebėdamas, kad už pakarpos išmes kaip neparankų. Kad ir litais, tas milijonas man buvo gerai.
Dabar mano pensija nėra pati biedniausia Lietuvoje, bet man praverstų ir šiandien išlošti Aukso puodą. Tikrai nesupykčiau. Negaliu sakyti, kad badauju ar esu vargšas. Yra žmonių, kurie ir pusės tiek negauna, bet kai pradėjo eiti sąskaitos už dujas, elektrą…
Už elektrą ir dujas moku pagal vidurkį. Vasarą dujų nedaug išnaudoju. Išvedus vidurkį, žiemą kaina tampa įveikiama. Kitu atveju pabrangus dujoms greičiausiai reikėtų pakloti didesnę dalį pensijos. Kaip suprantu, čia dar ne pabaiga. Žada, kad bus dar „geriau“.
Kol kas neraudu, bet mąstau ir skaičiuoju. Aš pats sau sakau: tu durnas, seni, ko tu čia pirkinėji bilietus. Loterija ne tau. Betgi vieną kartą gyvenime ėmė ir pasisekė. O juk kaskart nusipirkęs nors vieną bilietėlį turiu lygiai tokią pat galimybę laimėti, kaip ir visi kiti milijonai žmonių, kurie perka bilietus. Teoriškai turiu, bet praktiškai, deja…
Aš senas žmogus ir niekada gyvenime tiek neuždirbau, kad gyvenčiau prabangiuose viešbučiuose, kur laiką leidžia šeichai, keisčiau „Rolls-Royce“ modelius, įsigyčiau kokius „bentlius-šmentlius“, turėčiau privatų lėktuvą. Galbūt todėl susiformavo gana kuklūs poreikiai – ką turiu, to pakanka.
Gal ir labai norėčiau kas dieną suvalgyti po jautį ar po porą tortų, bet mano žmona Cukraligė sako: ne, čia ne tau. Ir cepelinai ne tau, ir pyragiukai, šokoladukai – ne tau.
O meilužė Lazdelė sako, kad ir kelionės į Tadž Mahalį ar po kalnus irgi nebe man.
Ir negaliu nesutikti su tomis dviem neprašytomis ir nekviestomis draugėmis. Turiu prie jų norų taikytis.
Šeimos klinikos vadovė
Manau, šitą klausimą daug kas sau užduoda ir eidami pro kasas pagalvoja: pirkti bilietą ar ne ir ką su tuo milijonu veikčiau. Ypač jei išgyvenamas sunkus periodas, tikrai ne vienas pasvarsto, kad laimėjus visos problemos išsispręstų.
Šiais laikais milijonas eurų yra mažai. Net ir geram namui nepakaktų.
Natūralu, kad ir aš pasvajoju, ką daryčiau su tokiu laimėjimu. Pirmiausia investuočiau į savo poilsį. Mano auksinė taisyklė: kas dirba daug ir sunkiai, turi ir ilsėtis kokybiškai.
„Abejoju, kad sakantieji, jog pinigai nėra laimė, iki galo nuoširdūs. Visi jų nori turėti, kad ir kokiomis skambiomis frazėmis dalintųsi. Tai yra saugumo garantas.“
Man kokybiškas poilsis prasideda nuo vietos, kur važiuoju, ant ko miegu, kokią kavą ir kokioje aplinkoje rytais geriu. Man patinka komfortas, o su metais vis labiau norisi sau leisti prabangos. Man svarbi lova, kurioje miegu, ir vaizdas pro langą, o visa tai kainuoja.
Dar investuočiau į studijas. Norėčiau mokytis, bet ne dėl karjeros, o dėl savęs.
Turbūt dalį to milijono skirčiau labdarai: jei netyčia laimėjau, turiu su kažkuo pasidalinti.
Bet man loterijose niekada nesiseka.
Abejoju, kad sakantieji, jog pinigai nėra laimė, iki galo nuoširdūs. Visi jų nori turėti, kad ir kokiomis skambiomis frazėmis dalintųsi. Tai yra saugumo garantas.
Šv. Juozapo globos namų direktorius
Laimė tikrai ne piniguose.
Manau, kad man, dirbančiam globos įstaigoje, gal net geriau matyti, jog tikrai ne per gyvenimą uždirbti pinigai, užgyventi turtai, įgytas statusas garantuoja laimę. Matau tai, kas kitiems galbūt atrodys kaip paradoksas: laimingiausi tie, kurie per gyvenimą pasinaudojo galimybe dalintis, duoti. Taip pat sutinku laimingus žmones, kurie dalijasi šiuo metu.
Matau ir tai, kad laimę teikia gebėjimas džiaugtis, ką turi, nors turi ir ne kažką. Ir ne tik džiaugtis! Laimę patiri tada, kai gebi už visa tai, ką turi, nepriklausomai nuo to, kiek turi, dėkoti.
Puikiai žinau, kad žmogus, nejaučiantis dėkingumo už mažmožius, jo nejaus ir turėdamas milijonus ar net šimtus milijonų. Visuomet atrodys, kad vis dar stokoji, neturi užtektinai.
Sutinku ir tokių žmonių, kurie skuba tai, ką įsigyja, ar tai, kas jiems parūpinama, kuo greičiau suvartoti. Tad matau, kad ir vartojimas, rūpinantis tik savimi, irgi nesuteikia laimės.
„Žmogus, nejaučiantis dėkingumo už mažmožius, jo nejaus ir turėdamas milijonus ar net šimtus milijonų.“
Beje, ir pats laimę išgyvenu dalindamasis. Suvokiu, kad turėjimas nesidalinant yra beprasmis.
O jei išloščiau milijoną, manau, gyvenčiau kaip gyvenęs. Milijonas nekeistų mano gyvenimo krypties.
Tačiau turint daugiau pinigų atsirastų galimybė dar daugiau kuo pasidalinti.
Pinigai padėtų man įkurti socialinės reabilitacijos centrą priklausomiems žmonėms, apie kokį seniai pasvajoju ir su kurio klientais mielai dirbčiau dalindamasis patirtimi, žiniomis, gebėjimais.
Rašytojas
Bijau išlošti milijoną, todėl jau seniai nebeperku loterijos bilietų.
Galbūt praverstų namelis prie ežero, bet, paskaitęs greitai ir lengvai praturtėjusių žmonių istorijas, nusiraminu. Beveik niekam lengvi pinigai neatnešė laimės.
„Laimė ne piniguose, o jų kiekyje“, – kartais išgirstu tokį ironišką posakį.
O aš galvoju, kad laimė, kai žmogus duotose gyvenimo aplinkybėse išlieka žmogumi.
„Sunkiai uždirbtas euras daug vertingesnis už milijoną, nukritusį iš dangaus.“
Pinigais nepamatuosi atjautos, nuoširdumo, meilės. Aišku, ir tai galima laikinai nusipirkti, bet vis tiek ilgainiui išaiškės, kad visa tai netikra, ir būsi dar nelaimingesnis.
Aš manau, jog žmogus gimė ne tam, kad kauptų materialinius dalykus. Viso to nenusineši į karstą, kad ir koks jis būtų talpus.
Žmogus gimė, kad padėtų kitiems. Pinigai gali būti tik labai mažytė pagalbos forma ir labai laikina. Padalinkim visiems daug pinigų, ir kas įvyks? Ar jie taps laimingi persivalgę, apsikrovę nereikalingas daiktais, įkritę į priklausomybes ir atsisakę dirbti?
Be abejo, norisi gyventi oriai, bet tam tikrai nereikia milijono.
Sunkiai uždirbtas euras daug vertingesnis už milijoną, nukritusį iš dangaus.
