SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar tikite prietarais?

Liaudyje visada sklandė įvairiausi prietarai. Tokie įsitikinimai senovėje reguliavo žmonių elgesio normas ir sprendimus. Įdomiausia, kad nemažai senovinių prietarų išlikę ir šiais laikais – tik kai kurie jų šiandien nebegąsdina, o daugiau kelia juoką.

„Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia, ar jie yra prietaringi? Kokiais prietarais tiki?

Emilis SKURDENIS

Virtuvės šefas

Aš prietarais netikiu, bet tam tikrus dalykus vis tiek kartkartėmis impulsyviai padarau. Pavyzdžiui, pabeldžiu į medį tris kartus, kad nenutiktų tai, ko tikrai nenorėčiau. Mano nuomone, tai labiau įprotis, o ne prietaras.

Nors vyresnioji karta nuoširdžiai tikėjo pačiais įvairiausiais prietarais, nė nežinau, ar mano tėvai, seneliai kažkuo yra įtikėję. Apie tai mes tiesiog nekalbame ir nediskutuojame.

„Nesu prietaringas. Visada klausau savo širdies.“

Tiesa, žmona į striukės kišenę kažkada man įdėjo paprasčiausią kaštoną ir jis iki šiol ten yra. Nežinau, ar jį vadinti sėkmės simboliu, ar amuletu.

Nesu prietaringas. Visada klausau savo širdies. Tikiu tuo, kas tikra. Juk niekas iš tikrųjų nė nežino, ar mūsų gyvenimas suplanuotas iš anksto, ar viskas jame nutinka atsitiktinai.

Vitalija VASILIAUSKAITĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė

Su prietarais vyksta evoliucija. Ir mano gyvenime buvo lygiai taip pat. Kol buvau jauna, nepatyrusi, neturėjau pakankamai išminties ir jaučiausi nesaugi, tų prietarų atsirasdavo.

Vėliau, kai ėmė tvirtėti gyvenimo vertybės, požiūris, atsirado ypač tvirtas religinis įsitikinimas, prietarų nebeliko. Ir be jų žmogus jaučiasi saugus ir gyvena be baimių.

Prietarų turi absoliučiai visos tautos. Jie yra nematerialus kultūrinis paveldas. Nesame išimtis ir mes. Tai senųjų liaudies tikėjimų dalis, turinti labai gilias religines ištakas.

Prietarai ir tikėjimai susiję. Kai žmogus jaučiasi neužtikrintas, turi daug nežinojimo, jaučiasi nesaugus, gimsta įvairūs tabu. Perduodami iš kartos į kartą per ilgus šimtmečius ir net tūkstantmečius jie nusėda mūsų pasąmonėje. Nori nenori gauname tą palikimą: jei juoda katė perbėga kelią, tai blogai ir reikia nusispjauti per petį, o skaičius 13 yra blogis.

Kai kurie prietarai gimė Egipte faraonų laikais, kai kurie atkeliavo iš Skandinavijos, kai kurie – ir iš Britanijos salyno.

Ir mūsų senuosiuose raštuose aprašyta, kad netgi karalius Mindaugas turėjo prietarų. Jei vykstant į medžioklę kelią perbėgdavo zuikis, jis apsigręždavo atgal.

„Manau, kiekvieno žmogaus pasąmonėje tie prietarai nusėda, bet reikia sąmoningumo, ypač religinio, kad jų nepaisytume, galėtume laisvai gyventi pasitikėdami vienu Dievu.“

Tikėti ar netikėti prietarais, kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir, matyt, vidinės brandos klausimas. Prietarų yra labai įvairių. Daugiausia jų susiję su ribinėmis situacijomis, kai žmogus nežino, kas nutiks. Viena tokių – kūdikio gimimas. Besilaukianti moteris yra didelėje nežinioje, todėl egzistuoja labai daug prietarų, kaip jai elgtis, ką valgyti, kur neiti.

Dar yra labai daug vestuvių prietarų, bet daugiausia jų susiję su mirtimi, liga.

Egzistuoja daug ūkinių prietarų. Jais lyg užtikrinama būsimo derliaus sėkmė.

Žmogus gyveno prietarais, kada labiausiai galvojo apie ateitį. Nerimą jam kėlė ateities laukimas ir visokiais magiškais ženklais, tikėjimais stengėsi tą ateitį užsitikrinti. Visose tautose prietarai susiję su sėkme ir nesėkme, laime ir nelaime, liga ir sveikata.

Labai pavojinga, kai prietarais tikima per daug. Jie tartum paralyžiuoja žmogaus laisvą valią ir sukausto elgesį.

Jei imsime žiūrėti, ar juoda katė perbėgo kelią, nerimauti, kad sudužo veidrodis, pradėsime perdėtai saugotis, tokie prietarai varžys valią veikti ir taps sunku gyventi. Tai gali sukelti dar didesnių baimių ir atvesti iki tikėjimo magija, okultinės praktikos.

Baimė yra mūsų nelaimė. Ankstyvosiose visuomenėse prietarai padėdavo jas įveikti. Manau, kiekvieno žmogaus pasąmonėje tie prietarai nusėda, bet reikia sąmoningumo, ypač religinio, kad jų nepaisytume, galėtume laisvai gyventi pasitikėdami vienu Dievu.

Bronius VAITIEKŪNAS

FK „Panevėžys“ direktorius, verslininkas

Taip, prietarais tikiu. Anksčiau pamatęs juodą katę spjaudydavausi, bet dabar pats auginu keturias – tris brites ir ragdolę, taigi, šito prietaro atsikračiau.

Tačiau griežtai laikausi kito, susijusio su kava. Kadangi su ja dirbu, kas rytą, kad sėkmė lydėtų, kad ir kur būčiau, turiu ryte kavinėje išgerti porą espreso. Panevėžyje tą darau 10 val. kadaise savo įkurtoje kavinėje.

Kitas mano prietaras susijęs su futbolu.

Per varžybas stengiuosi stovėti už priešininkų vartų. Bet kai nuo mūsų komandos gręžiasi sėkmė, atsistoju už savų vartų, kad likimas „Panevėžį“ apsaugotų nuo įvarčio. Esu toks savotiškas antras vartininkas, tik per atstumą. Ir būtinai už vartų turiu stovėti vienas – pasikeikiu, paburnoju, su savimi pasikalbu, tokį savotišką užkalbėjimą sukalbu.

Man atrodo, kad šitas prietaras padeda komandai laimėti.

„Kad komanda laimėtų, darau viską – ne tik darbu, bet ir prašymais aukštesnei jėgai. Tikiu, kad tokia egzistuoja.“

Nors už vartų stoviu per leistiną atstumą, vis tiek pasitaiko visokių įdomybių.

Visi jau žino apie šitą mano ritualą. Priešininkų komandos nuo savo vartų mane kartais net su apsaugininkais varo.

Kai Kaune žaidėme su „Kauno Žalgiriu“ ir įmušėme įvartį, jų klubo direktorius atsiuntė apsaugininką manęs išvesti. Žinoma, neklausiau – gi niekur nėra parašyta, kad negalima stovėti už vartų. Tada atėjo dar daugiau apsaugos darbuotojų ir vis tiek mane išvedė. Į mano vietą už tų vartų atsistojo pats „Žalgirio“ direktorius. Turbūt galvojo, kad jam padės. Ir tikrai – „Kauno Žalgiriui“ tada pavyko išlyginti rezultatą ir laimėti.

O kai visai neseniai laimėjom rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“, jo vadovai irgi buvo atsiuntę apsaugininkus manęs patraukti.

Kad komanda laimėtų, darau viską – ne tik darbu, bet ir prašymais aukštesnei jėgai. Tikiu, kad tokia egzistuoja. Kai kada ji padeda, kai kada duoda per galvą, kad supurtytų. Stengiuosi su ja sutarti gražiuoju.

Viturys GIKNIUS

Verslininkas

Kalbėti apie prietarus man nėra lengva. Iš tiesų, net nežinau, ar tikiu jais. Turbūt negalėčiau ir apibrėžti, kas apskritai yra prietarai. Tačiau per gyvenimą esu patyręs nemažai situacijų, kai susidūriau, kad jis susideda ne tik iš to, ką sako mokslas.

Neslėpsiu, pažįstu aiškiaregę, su kuria pasikonsultuoju man svarbiais gyvenimo klausimais. Ypač prisimenu vieną apsilankymą pas ją, kai, beje, lankiausi ne vienas, o su dviem palydovais.

Tuomet turėjau problemų, dėl kurių įsiprašiau pas tuometį vyriausiąjį šalies prokurorą Kazį Pėdnyčią. Prieš važiuodami pas jį ir užsukome pas tą aiškiaregę. Jos paklausiau, kuo baigsis manieji rūpesčiai. Visi trys išgirdome atsakymą, kad pas vyriausiąjį prokurorą teks vykti tris kartus, bet reikalai išsispręs mano naudai.

Ir ką gi. Pirmą sykį lankiau K. Pėdnyčią, po to tuo pačiu klausimu teko vykti pas jį pakeitusį kitą generalinį prokurorą. Pas tą važiavau du kartus. Antrąjį kartą nuvažiavęs išgirdau, kad viskas išsisprendė.

Toji pati aiškiaregė mano giminaitei mokslų daktarei padėjo atgauti prarastas brangenybes.

Ir dar vieną išskirtinį savo gyvenimo atvejį galiu papasakoti. Sirgau pūsleline, gydytojams nepavyko manęs išgydyti, bet išgydė bioenergetikas virgulininkas. Štai jau devyneri metai, kai pamiršau mane kamavusią ligą.

Gali būti, kad mokslininkai tai, ką suminėjau, pavadintų prietarais, tamsybėmis, nesąmonėm, gal atsitiktinumais, tačiau man gyvenime jie padėjo.