SAVAITĖS KLAUSIMAS: Ar mėgstate gaminti?

SAVAITĖS KLAUSIMAS: Ar mėgstate gaminti?

Sukiotis virtuvėje patinka toli gražu ne visiems. Bet esama tokių kulinarijos asų, kurie, kaip byloja liaudies išmintis, ir iš kirvio išvirtų sriubą.

„Panevėžio balsas“ klausia panevėžiečių, ar šie mėgsta pasirišę prijuostes darbuotis virtuvėje prie puodų ir kokiais kulinariniais šedevrais stebina namiškius?

Viktorija PALTANAVIČIENĖ

Panevėžio ketvertuko – Rėjaus, Nojaus, Tajaus ir Patricijos – mama

Mėgstu sukiotis virtuvėje. Ir iki vaikų gimimo patikdavo gaminti. Dabar namuose šioks toks chaosas, ne visada viską spėju. Bet turiu kelis firminius patiekalus, kuriuos ruošiu šeimai.

Visuomet sau sakiau, kad jeigu turėsiu vaikų, niekada nešokinėsiu pagal kiekvieno pageidavimus. Aš pati buvau auginama taip, kad kas padėta ant stalo, tą ir reikia valgyti.

Prieš pradėdami lankyti darželį, mano vaikai irgi valgė beveik viską. Bet dabar tenka ir pakariauti. Visų vaikų mėgstamiausia sriuba – burokėlių, tad jeigu išverdu kitokios, iš karto klausimų lavina – kodėl ne raudona?

Greičiausiai iš darželio „parsinešė“ tokį elgesį: „Fe…“ ir nykštys į apačią. Jeigu skanu – nykštys į viršų.

Taigi, dabar ruošiu maistą taip, kad būtų kokia nors alternatyva. Jeigu vaikas nenori mėsos, gali rinktis bulvių košę su daug daržovių. O jeigu nenori, niekada nereikalauju valgyti.

Juk ir mes, suaugusieji, dažnai nenorime vieno ar kito patiekalo. Tačiau ant stalo būtinai turi būti daržovių ir vaisių.

Vienas mano firminių rudens receptų – virtinukai su moliūgais.

Jiems reikia plikytos tešlos, kurią užpilu verdančiu vandeniu. Smulkiai supjaustytą moliūgą pakepinu keptuvėje su svogūnais ir sumaišau su malta kiauliena arba jautiena, papjaustau šiek tiek špinatų, įdedu kario, druskos ir pipirų. Kartais naudoju tešlai lapinio kopūsto liofilizuotus miltelius, kurie tešlai suteikia žalsvos spalvos, taip pat ir kitokį skonį.

Viską sumaišę lipdome virtinukus. Nerealus vaizdas ir skonis – šių virtinukų išskirtinumas, kad jie yra be galo sultingi. Virtinukus, pakeitus jų formą, galima kepti ir orkaitėje.

Esu racionali mama – gaminu daugiau, kad galėčiau užšaldyti kitam kartui, kai nebus laiko suktis prie puodų.

Dabar tokie laikai, kai tenka ne tik galvoti, kuo palepinti šeimą, bet ir kaip sutaupyti. Visus tuos ketverius metus nuo vaikų gimimo neviriau jokių uogienių, tam pritrūkdavau laiko.

Dažniausiai uogas šaldydavau, o šiemet viriau aviečių uogienę. Vaikams ant paskrudinto batono riekučių užtepta naminė uogienė su pienu buvo pats skaniausias desertas.

Dar vienas maistingas, nebrangus ir sveikas bei skanus užkandis – džiovyklėje džiovintos bananų juostelės. O mamoms svarbiausia, kad džiovinti bananai netrupa, tad nei mašinoje, nei namuose nebus daugybės trupinių (šypsosi).

Kai norisi kažko įmantriau, džiovintus bananus galima patiekti su karštu šokoladu ir liofilizuotomis avietėmis. Įdomus ir pats procesas, ir skonis.

Mūsų šeimoje labai mėgstami ir paprasti, bet neprasti sumuštiniai, gaminami pagal mano jaunystės receptą: paskrudinto batono riekelę reikia aptepti majonezu, dėti griežinėlį kiaušinio, pomidorų padažo bei tarkuoto parmezano sūrio. Ir būtinai ant viršaus svogūno laiškų! Skamba gal ir ne taip skaniai, bet tai yra labai puikus užkandis.

Turiu silpnybę receptų knygoms, bet iš jų niekada negaminu.

Esu iš tų žmonių, kurie turi tam tikrą talentą pagaminti maistą iš to, kas yra šaldytuve.

Evaldas ŽALIUKAS

Virtuvės šefas, kulinarinių knygų bendraautoris, lietuviško maisto istorijos tyrinėtojas

Tik jau neklauskite virėjų, ypač virtuvių šefų, kaip jie maitinasi (juokiasi)!

Mes stengiamės dėl kitų, gaminame kitiems, o sau, namiškiams gaminti nebelieka nei laiko, nei noro.

Mano peilio broliai juokauja, kad virėjai būna populiarūs tarp merginų, mat šios tikisi, jog toks ir namuose gamins kaip restorane. Kad žinotų merginos, kaip jos klysta!

Geras maistas yra sveikas maistas. Dabar per pasaulį slenka žalioji banga, raginanti valgyti kuo daugiau daržovių. Taip, daržoves valgyti gerai, bet svarbu, kokias. Kiek, sakykim, naudos yra iš sausio mėnesį valgomo pomidoro, atvežto iš nežinia kur?

Pats stengiuosi daržoves pirkti turguje, nes labiau nei prekybos centrais pasitikiu močiutėmis, užauginusiomis jas savo daržuose ir parduodančiomis, kad prisidurtų prie pensijos.

Mėsą taip pat patarčiau pirkti iš vietos ūkių ir taip padėti išsilaikyti savo šalies ūkininkams, o ne kokiems nors Olandijos automatizuotiems ir mechanizuotiems paukštynams, gyvulininkystės ar kitokiems ūkiams.

Maisto gaminimo reikaluose lietuviai konservatyvūs, o tai vertinu kaip teigiamą dalyką. Senoliai tikrai išmanė, kaip maitintis, jų mityba atitiko metų ratą, gamtos kalendorių. Šviežių pomidorų žiemą jie neturėdavo, bet ant stalo būdavo puikių raugintų daržovių.

Jų rauginimą lietuviai jau buvo pamiršę, tad apie raugintus produktus išgirdome iš danų, ėmėme daržoves raugti ir mes. Tokias valgydami, apsirūpiname vitaminais.

Nepatarčiau pernelyg žavėtis tokiomis į mūsų šalį atėjusiomis naujovėmis kaip avižų, ryžių ar migdolų pienas.

Turima pavyzdžių, kad tokį pieną geriant besilaukiančioms moterims, jų vaikai tampa alergiški ne tik karvės pienui, kitiems maisto produktams, bet netgi pačių savo mamų pienui.

Nepritariu ir pernelyg įmantriems patiekalams, gaminamiems su mums neįprastais padažais ar nežinomais prieskoniais.

Pagamini patiekalą su jais, o paskui nebežinai, nei kur dėti tą nusipirktą padažą ar prieskonį, kol galop juos išmeti. Rinkimės pažįstamus, sveikus produktus ir skaniai gaminkime iš jų. Taip darė mano močiutės ir aš tai darau.

O ypač linkiu nebūti fundamentalistais, nenukrypti į pernelyg griežtą vegetarizmą, veganizmą, kai valgymas tampa nebe šiaip valgymu, o savotiška religija.

Antanas MARKUCKIS

Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir direktorius

Moku pagaminti beveik viską ir man įdomu sukiotis virtuvėje. Netgi galiu pavaišinti savo gamintais zefyrais, jau nekalbant apie tortus ir visa kita.

Mano racione niekada nebuvo tokio dalyko, kaip greitosiomis paruošta kiaušinienė.

Dabar rečiau gaminu. Anksčiau, kai gyvenau Panevėžyje, gamindavau dažniau, nes nuolatos namuose būdavo žmonių ir verdami katilai sriubų.

Niekada nemoku taisyti valgio vienam dviem žmonėms. Jei gaminu – mažiausiai dvidešimčiai. Po to visada sakau: kaimynų vištoms rytoj bus vestuvės.

Teko matyti šeimų, kur, pavyzdžiui, keturi asmenys, ir moka išvirti lygiai keturiems žmonėms. Kai supilsto sriubą, puodas lieka tuščias. Aš šitaip nemoku. Visada turi likti, jei kas ateis ar atvažiuos.

Gal tai atėjo iš vaikystės, kai mūsų buvo daug? Augome šeši vaikai. Verdama buvo dideliais kiekiais: virtinukai lipdomi šimtais, skryliukai, ežiukai – irgi. Ir verdama, ir valgoma dideliais kiekiais.

Mano virtuvėje yra be proto daug, kaip aš vadinu, „dulkių siurblių“ – ir pjaustyklių, ir maišyklių, ir sulčiaspaudžių, ir tarkavimo prietaisų, ir greitpuodžių, ir grilių, ir viso kito. Nuo jų kaskart tenka valyti dulkes.

O mano firminis patiekalas yra sriubos. Nemėgstu jų trintų. Man tokios atrodo kaip vakarykščių salotų pateikimas kitą dieną. Turiu matyti, ką valgau – kad sriuboje yra bulvė, grybas, frikadelė. Kai sriubos turinys sutrintas, juk nežinau, ką dedu į burną. Todėl niekada kavinėse nevalgau trintos sriubos ir pats nemėgstu tokios gaminti.

Yra patiekalų, kurių visai negaminu. Labai mėgstu žuvį, bet skeptiškai žiūriu į aštuonkojus, kitas jūrų gėrybes.

Patinka paprasta, konkreti, aiški žuvis, o midijos, aštuonkojai ir visa kita – man vien nuo pažiūrėjimo į juos darosi bloga.

Turiu pripažinti, kad esu jų ragavęs skaniai pagamintų, bet tai ne mano maistas.

Man svarbu indai. Visada valgau iš metalinių dubenėlių. Turiu labai prabangių atvežtų, pridovanotų indų, dekoruotų žirgais, karietomis, bet turiu susipirkęs metalinių, nerūdijančiojo plieno.

Jie – šiuolaikiški, nepanašūs į buvusius sovietinių laikų mokyklose. Jie praktiški, nedūžta, tarsi amžini.

Labai mėgstu blusų turgelius. Vasarą, kai važiuojame į gastroles vežimu, kiekviename kaimelyje aplankau turgų. Visada apžiūriu įvairiausias lėkštutes, dubenėlius ir jie būtinai turi būti iš nerūdijančiojo plieno, patogūs, jaukūs.

Turiu savo dubenėlį, savo puoduką, kurie man labai svarbūs. Netgi teatre turiu savo puoduką, iš kurio geriu. Aš prisirišu prie daiktų.

Rūta GRUZDĖ

Choreografė, šokių studijos įkūrėja

Sukiotis virtuvėje mėgstu, kai pagauna įkvėpimas kurti. Kadangi mano virtuvėje daug vietos, ten gimsta gražiausi šokio deriniai (šypsosi).

Pagaminti ką nors skanaus man reikia įdėti daugiau pastangų, nei sukurti šokio kompoziciją. Gerai pagalvojus, maisto gaminimas labai panašus į šokio kūrybą: gamini ilgai, o suvalgai vos per kelias minutes.

Maisto gaminimas man neteikia didžiulio malonumo, bet skaniai pavalgyti patinka. Vis dėlto to išvengti nepavyksta – namuose, be manęs, dar trys valgytojai. Daugiausia pastangų reikalauja vaikų įgeidžiai, dėl jų reikia pasukti galvą. Kartais net smagesnis pavadinimas padeda.

Dukrytė vietoj įprastos avižinės košės ryte valgo Balerinos košę, o sūnus Supermeno pusryčius.

Pati pusryčius dažniausiai praleidžiu. Mano rytas prasideda stikline vandens ir puodeliu kavos su pienu.

Stengiuosi gaminti kiek galima sveikiau. Lėkštėje turi būti 50 proc. daržovių, o likusi dalis – mėsa, ryžiai ar kita.

Mane dažnai ištinka maisto gaminimo krizė, tad labai džiaugiuosi mamos kulinariniais patarimais. Ji yra mano mūza: visada pataria, kartais net paprašau, kad pagamintų mėgstamą patiekalą, ir su šeima atvykstame papietauti.

O mano vienintelis patiekalas, kurį gaminu su malonumu ir kuris puikiai pavyksta, – lazanija.

Gyvenime vadovaujuosi posakiu: gyvenk ne tam, kad valgytum, o valgyk, kad gyventum.

Labai nemėgstu maisto, patiekto baltose lėkštės. Pati namie jų turiu, bet niekada nenaudoju. Man skaniausias maistas spalvotuose induose.

Ir kavinėje užsisakiusi patiekalą žinau, kad vaizdas sudarys pusę jo skonio. Mėgstu netradiciškai patiektus patiekalus, kai kokias dvi minutes žiūriu ir galvoju, kaip paprastai, bet įdomiai sumanyta.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų