-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atrask Lietuvą – tarsi ragina „Panevėžio balso“ pašnekovai, išmaišę ir visiems žinomas lankytinas vietas, ir mistiškus, nuo turistų akių pasislėpusius kampelius.
Savaitgalio trumposios kelionės po Lietuvą pastaraisiais metais tapo savotišku hitu. Tą pastebi ir paskutinį mėnesio sekmadienį nemokamai lankytojams duris atveriantys muziejai, ir nakvynę bei užkandą keliautojams siūlantis verslas.
O šįkart pašnekovų klausiame, ką įdomaus Lietuvoje yra aplankę, kuo jiems įspūdingos kelionės po savo kraštą?
Kartu su vyru keliaujame tikrai daug.
Savame krašte dar yra ką pažinti, pamatyti, paragauti, todėl prioritetą visuomet teikiame pažintinėms kelionėms po Lietuvą.
O ilgesnes poilsines keliones renkamės užsienyje.
Pasiūlymas paskutinį mėnesio sekmadienį nemokamai aplankyti muziejus tikrai vilioja, bet visi mūsų savaitgaliai paprastai būna užimti. Labai norėtųsi kelionėms atrasti daugiau laiko.
Keliaujame kartu su vyru, tad tenka derintis ir prie jo darbų grafiko, ir prie mano.
Mus traukia viskas – įdomūs renginiai, dvarai, dar nematytos vietos. Taigi būtų labai sunku ką nors išskirti.
Džiaugiuosi, kad vis dar aptinkame mus nustebinančių vietų, kad dar atsiranda pirmų kartų.
Labai nustebino praėjusį savaitgalį Taujėnų dvare aplankytas ledo skulptūrų festivalis.
Nors nepalyginsi su tokiu festivaliu Jelgavoje, bet ir šis reginys išties sužavėjo.
Ir kraštovaizdžių Lietuvoje dar tiek neatrastų.
Pavyzdžiui, be galo nustebino Naujosios Akmenės vadinamieji Marso kanjonai.
Mūsų Lietuva tikrai graži, tik jai skiriame per mažai dėmesio.
Daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo. Jei važiuosi nusiteikęs, kad ai, čia nieko gero nebus, nieko gero nepamatysi ir nepatirsi.
Bet jei važiuoji su gera nuotaika ir ūpu, visuomet rasi parsivežti įspūdžių.
Nesu fanatikas keliautojas, bet patinka keliauti po Lietuvą.
Pagal nuotaiką renkamės ir kur su šeima sutariame, ten ir važiuojame.
Prieš kelerius metus aplankėme kelis apžvalgos bokštus.
Lietuvoje turbūt jau visos pilys pamatytos. Mėgstame su šeima ir sveikatinimo keliones. Kasmet kelioms dienoms važiuojame į Lietuvos kurortus.
Mane labiausiai domina gamtos objektai – piliakalniai, upės, ežerai.
Esu žvejys mėgėjas, tad labai smagu atrasti upę, ežerą, išbandyti naujas vietas.
Kiekvienam verta aplankyti, pasigėrėti, pasidžiaugti Lietuvos įspūdinga gamta.
Kaip žemaitis, visiems rekomenduočiau pamatyti didžiausią Lietuvos riedulį – Barstyčių akmenį. Kol stovi paramstytas, visaip saugomas, verta pamatyti ir Stelmužės ąžuolą.
Nesame tie, kurie kaskart ar labai dažnai važiuotume į muziejus, bet Panevėžyje turime įspūdingą „Stasys Museum“ ir ne vieną kartą jame jau buvome.
Reikėtų kiekvienam patarti, kad verta pažinti savo krašto istoriją, kultūrą lankant muziejus, o jų turime labai įspūdingų, gražių, įdomių, turiningų.
Dažnai žmonės vis lekia į užsienį, kuo toliau. Tokiems patariu: palaukite, neskubėkite.
Mes čia, savo pašonėje, turime įspūdingų dalykų, kuriuos pirmiausia turėtume pamatyti, susipažinti su jais, o tik tada skubėti į užsienį.
Labai mėgstu keliauti po Lietuvą. Matyt, prie to įpratau dar vaikystėje.
Su tėvais važiuodami vasarą atostogauti į pajūrį kaskart rinkdavomės ne tiesiausią maršrutą autostrada iš Kauno, o daug vaizdingesnį Panemunės kelią.
Kelionė trukdavo visą dieną, bet užtat kiek įspūdžių – pilys, piliakalniai, apžvalgos aikštelės, atsiveriantys fantastiški Nemuno slėnių vaizdai.
Iki šiol tai vienas iš mano mėgstamiausių kelionių Lietuvoje maršrutų.
Pasiekę kelionės tikslą taip pat neleisdavome viso laiko paplūdimyje – vykdavome pasivaikščioti prie Platelių ežero, apžiūrėti Šaltojo karo ekspoziciją buvusiame požeminiame sovietų sąjungos balistinių raketų paleidimo komplekse, ryškų įspūdį man palikęs Mosėdžio miestelis su savo netikėtu akmenų muziejumi.
Papildomą impulsą atrasti savo šalį pajutau grįžusi į Lietuvą po kelerių metų gyvenimo užsienyje. Kaip tik tada prasidėjo projektas „Surink Lietuvą“, kurio esmė – aplankyti visas šalies savivaldybes, kiekvienoje įsigyti unikalų tą vietovę atspindintį magnetuką ir sudėti juos visus į Lietuvos formos dėlionę.
Dėlionei surinkti man prireikė poros metų.
Per tą laiką išsiugdžiau įprotį savaitgalius leisti vis kitame Lietuvos kampelyje.
Ilgesnėms atostogoms dažniau renkuosi egzotinius kraštus, bet ilgųjų savaitgalių išvykoms Lietuvoje gausu pasirinkimų. Po tokių išvykų naują darbo savaitę pradedu jausdamasi kaip po atostogų.
Nebesuskaičiuoju, kiek dvarų, muziejų, apžvalgos bokštų, pažintinių takų (ir miškais, ir pelkėmis, ir piliakalnių viršūnėmis…) ir pačių mažiausių miestelių esu aplankiusi.
Taip pamažu visos istorijos pamokos įgauna kontekstą, tampa daug aiškiau, kas, kokia ir kodėl yra Lietuva, o pasididžiavimas ja, jos kultūra, dar labiau išauga.
Labai mėgstu keliaudama po Lietuvą atrasti ir vietas pavalgyti – net ir mažiausiame miestelyje įsikūrusi bent viena puikią patirtį gomuriui siūlanti vieta.
Neretai tai būna turinčios savo istoriją vietos, pavyzdžiui, po ilgų emigracijos metų sugrįžusių lietuvių įkurtas šeimos verslas. Norisi tokias iniciatyvas palaikyti. Tikrą itališką picą siūlanti „Ballaro“ picerija Rietave, Labanoro girios viduryje esantis restoranas „Labanoras“, dvaro virtuvės restoranas „Kuchmistrai“, kavinė „Kavamanija“ Kėdainiuose, legendinė „Pakalnutė“ Salantuose – tai tik kelios dabar į galvą šovusios vietos, kurių rekomenduočiau nepravažiuoti ir kitiems savo krašto tyrinėtojams.
Keliavimas – vienas didžiausių mudviejų pomėgių, neblėstantis jau nemažai metų, kasmet jam skiriame vis daugiau savo laiko, visas atostogas ir dažną savaitgalį.
Ilgose kelionėse pažįstame Europą, o kone kiekvieną sekmadienį išlekiame pasidairyti po Lietuvą.
Sutariame: jei keliauti patinka apskritai, tai gera tą daryti visur ir bet kur. Ir jau labai seniai padarėme išvadą – jei negebi džiaugtis mažais dalykais, vargu ar patirsi nušvitimą išvydęs tikrus stebuklus.
Lietuvoje, objektyviai vertinant, labai mažai neįtikėtinų, stulbinančių, iš kojų verčiančių objektų. Betgi tai visai nereiškia, kad keliavimo po savo kraštą patirtys nevertingos.
Net vos geram pusdieniui išsiruošus pasivaikščioti galima ne vien pakvėpuoti grynu oru, pamankštinti kojas, bet ir atsikratyti rūpesčių bei nerimo. O kai galvą pavyksta išvalyti, mintys ima šviesėti ir dar nuostabų laisvės pojūtį dovanų gauni. Tikriausiai kelionės labiausiai ir praturtina suvokimu, kiek daug reiškia norai, pastangos, prasmių ieškojimas, atvirumas pasauliui, esamų galimybių išnaudojimas ir naujų kūrimas.
Nesame išsirinkę įspūdingiausios savo kelionės – kiekviena savaip žavi. Labai daug šviesos esame patyrę per porą Velykų, kai anksti atsikėlę, pasimeldę Mišiose jaukioje Raguvėlės bažnyčioje, šventinius pusryčius valgėme žibuoklių nusėto Kačėniškės piliakalnio papėdėje.
Puikių vaistų nuo pilkumo gavom, kai prie Kauno marių arba prie Olando kepurės ūžiantys vėjai iš galvos išpūtė viską, kas nereikalinga.
Medvėgalis, Baubliai, Šilutės apylinkės, Švėkšna, Telšiai, Paulavos respublika, Kernavė, Druskininkai, Birštonas – kiek įdomių istorijų, kiek žmonių ir gamtos sukurtų grožybių!
Arba visai čia pat esantys Mikierių atodanga, Šiaulės kraštas, buvusi malūno užtvanka prie Krekenavos, Rapolo akmuo – nuostabūs. Oho, pradėjus vardinti atgyja ne tik prisiminimai, bet ir noras tuoj pat kur nors lėkti!
Vienas savo keliones kruopščiai planuojame, atidžiai susidėliojame maršrutus, kad kuo daugiau spėtume pamatyti. Kitos atsiranda ekspromtu, lekiame kur nors tiesiog pasivaikščioti, pasidairyti. Dažniau renkamės gamtą, mėgstame pažintinius takus, ypač žavi piliakalniai, bet išsiruošiame ir semtis kultūros, lankyti muziejų, tyrinėti architektūros, mėgautis teatru, muzika.
Savo užfiksuotais įspūdžiais, patyrimais dalijamės „Facebooke“ – Jurga rašo, Linas kuria nuotraukas. Juokaujame, kad esame kaip savo vaistais su kaimynėmis besidalijančios bobutės: man padėjo, žiūrėk, gal ir tau tiks.
Mus kelionės gydo, sakome, gal dalijimasis jomis ir kitus įkvėps ieškoti, kas šviesina gyvenimą.
