Saugus prieglobstis

Saugus prieglobstis

Viktorija Naujokaitė ir Edvardas Stalionis  – pirmosios ir kol kas vienintelės Baltijos šalyse tokios prieglaudos įkūrėjai – gyvenimo būdu pasirinko gelbėti gyvybes. Kiekvieną rytą Viktorija ir Edvardas lyg tėvai rūpestingai apeina gausų globotinių būrį ir išleidžia juos pasimėgauti grynu oru bei nežabota laisve. Tik jos sodybos kieme, lyg vaikų darželyje, žaismingai šėlsta ne dvikojai auklėtiniai, o pramuštgalviai ožiukai, avinukai, vištos ar net karvutė – visi išgelbėti nuo žūties skerdykloje.

Kantrybė atsipirko

Per kelerius metus, prabėgusius po to, kai pirmą kartą rašėme apie šią unikalią vietą, daug kas pasikeitė. Tačiau prieglaudoje „Trys paršeliai“ ir toliau gyvena tie, kurių baigtis kitomis aplinkybėmis būtų buvusi aiški. Tai gyvūnai, išgelbėti iš didžiulių fermų arba smulkių ūkių, iš prastų laikymo sąlygų, buvę ligoti, nukankinti ir praradę tikėjimą žmonėmis. Čia jie turi galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio verta kiekviena gyva būtybė: laisvai judėti, mėgautis draugų kompanija, gauti skanaus ir kokybiško ėdesio, jausti rūpestį ir meilę.

Viktorija apgailestauja, kad yra tiek daug gyvūnų, be kačių ir šunų, kuriuos žmonės net nežino esant nuostabiausiais, prieraišiausiais ir ištikimiausiais draugais. Tad sumanymas įkurti saugius namus buvusiems fermos gyvūnams jos galvoje sukęsis jau seniai.

Kadangi Viktorija turėjo ilgą darbo su gyvūnais patirtį, ir jau kurį laiką buvo veganė, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Farm Sanctuary“ veikla jai tapo įkvėpimu įkurti tokią pat organizaciją ir Lietuvoje.

Žinoma, nuo minties iki jos įgyvendinimo praėjo ne vieneri metai. Tuo metu Viktorija jau buvo įkūrusi beglobių šunų ir kačių prieglaudą, kai tarsi iš dangaus nukrito galimybė įsigyti nuošalią sodybą, idealiai tinkančią platiems moters užmojams gelbėti ir fermos gyvūnus.

Likimas tada V. Naujokaitei pamėtėjo visą puokštę gerųjų staigmenų, nes kaip tik tuomet ji sutiko ir savo dabartinį gyvenimo draugą Edvardą. Tad imtis didžiųjų permainų teko jau nebe vienai, o kartu su mylimuoju.

Nesunki našta

globėjai siekia parodyti buvusius fermos gyvūnus iš tos pusės, iš kurios nesame įpratę jų matyti: su savo emocijomis, poreikiais, linksmus, draugiškus, prieraišius, mezgančius ilgai trunkančius ryšius.

Pora iki šiol visą atsakomybę už prieglaudą ir jos gyventojų gerovę neša tvirtai surėmę pečius.
Organizacijoje „Trys paršeliai“, kurios vairą šiandien laiko Viktorija ir Edvardas, šiuo metu gyvena aštuoni ožiai ir ožkos, trys avinukai, viena karvutė, septynios vištos. Kai kurios dedeklės, kai kurios žmonių augintos mėsai. Namus čia rado ir du triušiai, šuo, katė. Tad vienintelio Baltijos šalyse tokio ūkio gyventojai – išties spalvinga kompanija.

Vištytės Liusi, Lili ir Brokolytė į sodybą pateko išgelbėtos iš pramoninių fermų šiukšlynų. Anot Viktorijos, jos visos be galo mielos ir draugiškos, visada stengiasi būti šalia žmogaus. Bet tikroji prieglaudos pažiba yra karvutė Zuika, tikriausiai turinti daugiausia gerbėjų.

Prieš patekdama čionai ji visą savo gyvenimą praleido pririšta grandine ir kasmet atsivesdama po veršelį, kurie iš jos iškart būdavo atimami – mėsai. Dabar jau beveik penkeri metai raguotoji mėgaujasi laisve ir galimybe bendrauti su kitais gyvūnais. Tai, pasak Viktorijos, bene svarbiausia: karvės, ožkos, avys yra bandos gyvūnai ir niekada neturėtų gyventi po vieną.

„Pas mus Zuika yra visų ožkų ir avių didžiausia saugotoja ir motina. Visus myli, išlaižo, pyksta ir pradeda mūkti bei lakstyti, jeigu jai atrodo, kad kas nors kelia grėsmę jos draugams. Ji savito charakterio, tačiau labai draugiška ir švelni su vaikais, nes jaučia, kad jie silpnesni“, – pasakoja V. Naujokaitė.
Vienas geriausių karvutės draugų – nenuorama ožiukas Oliveris. Kadaise jis irgi gyveno ankštame garde ožkų fermoje ir visą dieną iš vienatvės ragais daužydavo sieną. Dabar, juokiasi Viktorija, visas liūdesys išgaravęs be pėdsako: Oliveris yra didelio būrio vadas, turi savo mylimas ožkytes ir, žinoma, muštynių draugę Zuiką.

„Dauguma ožiukų pas mus atkeliavę iš pavienių ūkininkų, kurie augina ožką ar kelias, kasmet jas kergia ir kai jos atsiveda patinėlius, juos dažniausiai papjauna. Jie nenaudingi žmogui, nes neduoda pieno ir jų kaina labai maža. Todėl neretai ūkininkų vaikai ar anūkai, kurių požiūris į gyvūną jau skiriasi, supranta, kad galime gyventi jų nepjaudami, stengiasi rasti jiems saugius namus ir kreipiasi į mus“, – pasakoja prieglaudos šeimininkė.

Ir administratorė, ir valytoja

Paklausta, kaipgi atrodo įprasta jųdviejų su Edvardu diena tokiame gausiame būryje augintinių, V. Naujokaitė tikina, jog visos dienos skiriasi priklausomai nuo metų laikų, projektų bei gyvūnų būklės.
„Kad jausčiausi ramesnė ir patirčiau mažiau streso, ryte stengiuosi skirti laiko sau, pasimankštinti ir pamedituoti. Tada sočiai pašeriu gyvūnus, išleidžiu juos į lauką, paduodu vaistus. Vėliau dirbu įvairius organizacijos darbus prie kompiuterio. Vakare vėl visus pamaitinu, uždarau, paduodu vaistus“, – savo darbus prieglaudoje vardija nenuilstančioji šeimininkė.

Sykį per savaitę, žinoma, laukia gyvūnų namelių valymas. Nors darbas ir nėra itin malonus, niekas jo už V. Naujokaitę nenudirbs.

Dažniausiai vieną dieną per savaitę tenka praleisti mieste: supirkti vaistus, reikalingus daiktus gyvūnams, prieglaudos statyboms ar nuvežti globotinius pas veterinarijos gydytojus apžiūrėti.
V. Naujokaitė neslepia, jog didžiausi sunkumai, su kuriais tenka susidurti, yra emociniai. Sunku matyti ir žinoti, iš kokių baisių sąlygų čia patenka gyvūnai. Sužaloti išmesti į konteinerius ir palikti mirti, gyvenantys su gangrenuojančiu sparnu ar žiurkės apgraužta koja ištisus metus.

„Jei gyvūnas sunkiai sergantis, tenka įdėti daug pastangų ir bendrauti su užsienio organizacijomis ir veterinarais, kad pritaikytume geriausią gydymą. Reikia išsiaiškinti, kokius tyrimus atlikti, kaip maksimaliai padėti gyvūnui. Taip pat kartais pritrūksta pagalbos ir jau penkerius metus dviese dirbdami su tiek daug gyvūnų ir prižiūrėdami sodybą tiesiog pavargstame“, – atvirauja gyvūnų globėja.

Pora iki šiol visą atsakomybę už prieglaudą ir jos gyventojų gerovę neša tvirtai surėmę pečius.

Skausmą dalijasi pusiau

Dažniausiai dėl kankinamų ir žūtbūt pagalbos reikalingų gyvūnų su Viktorija ir Edvardu susisiekia patys žmonės.

„Globotinių specialiai neieškome ir, deja, tenka nemažai net atsisakyti priimti, – tiesiai šviesiai sako moteris. – Jei priimtume visus iš eilės, jų jau turėtume keturis penkis kartus daugiau. O mūsų tikslas yra užsiimti daugiau švietimu ir naudojant jau turimus gyvūnus rodyti žmonėms, kokie jie nuostabūs – draugiški, mieli ir prieraišūs, kaip namie gyvenantys šunys ir katės.“

V. Naujokaitė patikina: jei koncentruotųsi tik į gyvūnų kiekybę, nieko nelaimėtų.

„Kasmet Lietuvoje vien mėsai auginamų vištų papjaunama apie 50 milijonų. Tad išgelbėję net kelis šimtus, esmės nepakeistume. Būtent švietimu pasiekti galime kur kas daugiau“, – įsitikinusi prieglaudos vadovė.

Moteris su liūdna šypsena prisimena, kaip, tik pradėję veiklą, jie buvo naivūs ir nuoširdžiai tikėjo, kad galės būti tik laikinu prieglobsčiu išgelbėtiems gyvūnams, ir būtinai anksčiau ar vėliau suras kiekvienam jų naujus namus. Dabar Viktorija žino gerokai klydusi.

„Net šuniui ar katei rasti saugius namus ne taip lengva ir visada yra rizika, kad jie paklius į nelabai geras rankas. O ką jau kalbėti apie fermos gyvūnus, į kuriuos žmonės įpratę žiūrėti tik kaip į maisto produktus“, – neslepia nuoskaudos.

Netektys – neišvengiamybė

Iš pradžių ir jiedu su Edvardu bandė ieškoti namų kai kuriems globotiniams, tačiau ilgainiui to atsisakė. Nebent gauna prašymą priimti gyvūną ir to negalėdami padaryti, tiesiog stengiasi jam surasti patikimus namus. Pas žmones ar organizacijas, kurias pažįsta ir žino, kad gyvūnas nebus papjautas, turės tinkamą gyvenamąją aplinką, galės bendrauti su tos pačios rūšies gentainiais ir jam susirgus bus suteikta kokybiška veterinaro pagalba.

Pasak V. Naujokaitės, visi nelaimėliai, kurie patenka į jų rankas, čia nugyvena visą savo likusį gyvenimą. Tad ir emocijų būna įvairiausių.

„Malonu, kai iš tragiškų sąlygų išgelbėji gyvūną ir matai jį sveikstantį bei atsigaunantį psichologiškai – imantį pasitikėti žmogumi ir besimėgaujantį gyvenimu. Tačiau tenka susidurti ir su skaudžiomis netektimis, nes prie visų gyvūnų esame išties prisirišę. Tad jei kuris suserga ir nepavyksta jo išgelbėti, labai liūdna. Taip pat be galo skaudu matyti gyvūno kančią jam sergant“, – atvira Viktorija.

Prieš blogybes linkę užsimerkti

Lietuvoje išties daugybė neprižiūrimų gyvūnų. Tuntai išmestų, suluošintų šunų, kačių. Tačiau V. Naujokaitė pabrėžia, jog reikėtų atskirti naminius augintinius ir maistui naudojamus gyvūnus, nes jų situacija stipriai skiriasi. Ir tikrai ne fermos gyvūnų naudai.

„Mes matome išmestus naminius augintinius ir manome, kad jie yra didžiausia dalis labiausiai kenčiančių mūsų šalyje. Bet tai netiesa. Jei žmogus netinkamai pasielgė su šuniu ar kate, jis bus pasmerktas visuomenės, jam grės bausmė, o nukentėjęs ar kenčiantis gyvūnas bus gelbėjamas. Bent jau daugeliu atvejų. Šunis ir kates – augintinius, saugo įstatymai. O kas saugo tamsiose fermose uždarytus gyvūnus?“ – retoriškai klausia pašnekovė.

O tokie gyvūnai, pasak Viktorijos, kenčia kiekvieną dieną.

„Mes to nematome ir manome, kad su mėsos, kiaušinių ir pieno pramone yra viskas gerai, kaip matome ant produktų etikečių. Tačiau realybė visiškai kitokia. Laikoma normalia praktika kastruoti gyvūnus be skausmą malšinančių vaistų, nukarpyti uodegas ir snapus. Jei kas nors mažam šuniukui nukirptų uodegą ir iškastruotų jį be vaistų – kaip į tai reaguotume? O fermose tai normalu. Taip pat suluošinti ar merdintys gyvūnai – audinės, vištos, triušiai, maži paršiukai – yra paimami už kojų ir pribaigiami tiesiog trenkiant juos į žemę“, – skaudžią fermų realybę atskleidžia gyvūnų globėja.

Permainos būtinos

Viktorijos manymu, Lietuvoje tiek daug neprižiūrimų gyvūnų tikriausiai dėl mūsų neišugdytos atsakingumo kultūros ir gyvūnų atžvilgiu per švelnių įstatymų. Jei šie būtų griežti, daugybės gyvūnų kankinimo atvejų būtų galima išvengti.

V. Naujokaitė dar ir šiandien puikiai prisimena giliai į atmintį įsirėžusį atvejį – ožkytės Miltės atsiradimo prieglaudoje istoriją.

Viktorija ir Edvardas tąkart gavo pranešimą, kad namų ieško mylima ir prižiūrėta ožkytė. Tačiau kai jie pamatė neva numylėtos augintinės nuotrauką, patyrė tikrą šoką. Ožkytė buvo vieni kaulai ir kailis, viena koja nuolat laikoma pakelta, nes buvo tik gimus nuspausta mamos, o tada apgraužta žiurkės. Per metus koja taip ir nesugijo, nes gyvūnas niekada nebuvo apžiūrėtas veterinarijos gydytojo.

Viktorijos manymu, Lietuvoje tiek daug neprižiūrimų gyvūnų tikriausiai dėl mūsų neišugdytos atsakingumo kultūros ir gyvūnų atžvilgiu per švelnių įstatymų.

„Kai nuvežėme ją į klinką, pamatėme, kad kailis knibžda parazitų, kanopos peraugusios, ji visa išliesėjusi ir per maža pagal savo amžių, kraujo tyrimai blogi. Jos organizme didžiulis uždegimas ir dar ji serga lėtine sąnarių liga“, – siaubingas pirmąsias dienas mena Viktorija.

Net tris savaites Miltei buvo leidžiami vitaminai, vaistai nuo uždegimo, antibiotikai, įvairiai stiprinamas organizmas. Tačiau išgelbėti nuspaustos ir apgraužtos kojos veterinarams nepavyko – ją teko amputuoti.
„Dabar trikojė ožkytė Miltė sėkmingai gyvena „Trijuose paršeliuose“ jau dvejus metus. Ji priaugo svorio, organizmo nebekamuoja uždegimas, yra linksma ir labai laiminga“, – šypsosi Viktorija.

Užkoduota meilė silpnesniems

Organizacija „Trys paršeliai“, anot Viktorijos, dabar jai yra ir išsipildžiusi svajonė, ir gyvenimo būdas, ir darbas. Tad įsivaizduoti gyvenimą be gyvūnų, kuriuos taip myli, nė nedrįstų.
„Žinoma, dalį darbo perduoti kitiems žmonėms ir turėti mažesnį krūvį aš tikrai nieko prieš, – šypteli prieglaudos įkūrėja. – Tačiau visa veikla ir gyvūnai – didžiulė mano gyvenimo dalis. Edvardas jaučiasi labai panašiai. Tik nori save realizuoti daugiau kūrybinėje „Trijų paršelių“ srityje – daryti ir montuoti vaizdo įrašus, o ne tik prižiūrėti ir kasdien rūpintis gyvūnais.“

Kad šios poros sodyboje prieglobstį atrado tiek daug nukankintų, pasmerktų fermos gyvūnų, neturėtų labai stebinti. Jau vaikystėje tiek Viktorija, tiek Edvardas gelbėjo visus silpnesnius už save, kai jiems reikėjo pagalbos.

„Labai norėjau gyvūno, stengdavausi išgelbėti ką tik įmanoma. Mėgdavau bėgioti keturiomis ir įsivaizduoti, kad esu šuo“, – juokiasi V. Naujokaitė.

Tačiau stiprus noras rimtai prisidėti prie gyvūnų gelbėjimo atsirado kiek vėliau – maždaug 19-os metų.
„Edvardas irgi nuo mažens buvo gyvūnų mylėtojas. Gelbėdavo, ieškodavo namų gyvūnėliams, kuriuos pamatydavo kieme. Laidodavo net pačius mažiausius. Tad meile ir pagarba gyvūnams tryškome nuo mažens“, – šypteli V. Naujokaitė.

Trūksta supratimo

V. Naujokaitę ypač jaudina gyvūnų teisės Lietuvoje, o negerovių šioje srityje, anot jos, matyti išties daug.
„Gyvūnų padėtis fermose yra tragiška ir nors greitai niekas nepasikeis, norisi, kad jiems bent kažkiek būtų geriau. Smagu, kad iki šiol narvuose besikankinančios vištos jau greitai išvengs tokio baisaus gyvenimo. Pusantrų metų gyventi turint tik popieriaus lapo dydžio plotą ir tupėti susispaudus dar su keliomis vištomis ant grotelių yra tikrai žiauru. Putpelės laikomos taip pat be galo mažuose narvuose ant grotų ir jų laikymui, kiek žinau, išvis jokių reikalavimų nėra“, – apgailestauja gyvūnų globėja.
Pasak jos, taip pat kenčia ir kiti – triušiai, audinės, kurie dėl kailių pramonės gyvena mažuose narvuose tiesiog ant grotų. Mėsai auginamos vištos, sugrūstos dešimtimis tūkstančių vienoje erdvėje, kvėpuoja savo išmatomis. Kai kurie paukščiai dėl per didelio jų skaičiaus negali pasiekti net vandens ar lesalo indų. Tad išgyvena tik stipriausieji.

Tačiau, kaip sako Viktorija, kol nematai, tol neskauda.

V. Naujokaitė dar sykį pabrėžia, jog požiūrį į gyvūnų pramonę galima keisti. Reikėtų pradėti nuo įstatymų peržiūrėjimo, viešinimo, kokiomis sąlygomis fermose laikomi gyvūnai, taip pat siekio jas pagerinti.

„Tik tada žmonės ims manyti, kad taip elgtis su gyvūnais, kaip elgėmės iki šiol, nėra gerai ar priimtina. Puikus pavyzdys yra laisvai laikomų vištų kiaušiniai. Taip pat įtakos turi ir rodymas gyvūnų kaip asmenybių, ką mes ir darome“, – priduria Viktorija.

Prieglaudos vadovę liūdina, jog daugelis įpratę matyti fermos gyvūnus ne kaip individus, o kaip masę to, ką panaudos savo reikmėms. Tad globėjai siekia parodyti buvusius fermos gyvūnus iš tos pusės, iš kurios nesame įpratę jų matyti: su savo emocijomis, poreikiais, linksmus, draugiškus, prieraišius, mezgančius ilgai trunkančius ryšius. Lygiai tokius pat, kokius matome šunis ar kates.
„Juk jūrų kiaulytė ar vėžlys nėra nei protingesni, nei draugiškesni už vištas, bet mes juos mylime, rūpinamės ir mums jų protas nėra argumentas su jais elgtis netinkamai. Tad kodėl vištai jau taikome kitokias taisykles?“ – klausia V. Naujokaitė.

Galerija

 

Komentarai

  • Nuostabi iniciatyva! Labai smagu, kad Lietuvoje yra tokia vieta. Šaunuoliai ir sekmės! =)

  • Labai graži veikla ir gražūs žmonės 🙂

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų