-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiemet minimas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimo ir steigiamojo suvažiavimo trisdešimtmetis. Turtinga įvykių, Sąjūdžio istorija palietė ir mūsų kraštą, atstovautą Sąjūdžio Panevėžio miesto grupės.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė yra sukaupusi itin daug vertingos informacijos apie tuos laikus, kuomet Sovietų Sąjungoje prasidėjusi pertvarka bei viešumas suteikė galimybę žmonėms drąsiau reikšti savo mintis.
Padvelkus naujiems vėjams, 1987 metų vasarą Panevėžio miesto valdžia nusprendė labiau įtraukti miestelėnus sprendžiant vietos reikalus. Žmonės būrėsi į įvairias draugijas, klubus, kur diskutuodavo, dalydavosi nuomonėmis – neretai vis dar peržengiančiomis to meto „normas“. Spaudoje irgi vis dažniau pasirodydavo straipsnių, nagrinėjančių vadinamąsias istorijos baltąsias dėmes.
„Vertybių perkainojimas apėmė daugelio žmonių protus, – prisimena E. Juškienė. – Kartu su tautine savimone didėjo jų visuomeninis, politinis aktyvumas.“
Šios visuotinės bangos pagauti, Sąjūdžio šalininkai būrėsi visoje Lietuvoje, pirmiausia didesniuose miestuose. 1988 metų liepos 28 dieną Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įkurta ir Panevėžyje.
Istorikės pasakojimu, steigiamasis susirinkimas įvyko Panevėžio rajono savivaldybės Kultūros skyriaus salėje Beržų gatvėje. Tą dieną Sąjūdis suvienijo skirtingų įsitikinimų, patirties, išsilavinimo aktyviausius miesto ir rajono gyventojus (vėliau rajono grupė atsiskyrė).
Grupės vadovo nerinko – apsispręsta, kad atsakomybė turi būti kolektyvinė.
Kita vertus, pasak E. Juškienės, to meto opozicija galėjo reikštis tik lojalaus pobūdžio veikla.
„Realiai vertindami aplinkybes ir žinodami, kad jų egzistencijos sąlygos visiškai priklauso nuo režimo, dauguma sovietinių žmonių, siekdami savo tikslų, vengė atviros konfrontacijos“, – primena to meto situaciją muziejininkė.
Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės skelbimų lenta J. Basanavičiaus gatvėje. S. VAIČELIO nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių
Nuolat kreipdavęsi į miesto vadovus dėl įvairiausių vietos problemų – ekologinių, ekonominių, socialinių, švietimo ir daugelio kitų, – Sąjūdžio Panevėžio grupės nariai labai greitai įrodė esantys nebesustabdoma jėga. Masiškai pradėjo kurtis Sąjūdžio rėmimo grupės – darbo kolektyvuose, įstaigose, ir Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo išvakarėse mieste jų buvo užregistruota jau 61.
1988–1989 metais per šalį nuvilnijus mitingų ir kitokių akcijų bangai, prie jos, E. Juškienės teigimu, nedelsdami prisijungė ir panevėžiečiai.
Pirmąjį Lietuvos sąjūdininkų mitingą 1988 metų birželio 21-ąją surengė vilniečiai. Panevėžio aktyvistai į pirmąjį mitingą miestelėnus sukvietė tų pačių metų rugsėjo 11 dieną. Jo tikslas buvo supažindinti visuomenę su Sąjūdžio veikla bei išsiaiškinti miesto vadovų požiūrį į spręstinus klausimus.
E. Juškienės žiniomis, mitinge dalyvavo ne vien miesto valdžia, bet ir Vilniaus bei Panevėžio iniciatyvinių grupių nariai – susirinko apie 30 000 žmonių.
Tačiau, sako istorikė, Sąjūdžio veiklai visoje Lietuvoje koordinuoti buvo būtina surengti steigiamąjį suvažiavimą. Ruošiantis šiam svarbiam žingsniui, iš Panevėžio miesto ir rajono iniciatyvinių bei rėmimo grupių į suvažiavimą pasiūlyti 79 kandidatai, atrinkta – 40.
Panevėžiečiai pateko ir į Sąjūdžio Seimą: Julius Beinortas, Saulius Filipavičius, Egidijus Jarašiūnas, Vytautas Krikščiūnas, kiti.
1988 metų lapkričio 22-oji tapo kita svarbia data Panevėžio Sąjūdžio istorijoje. Tądien, pasakoja E. Juškienė, dabartinio miesto Muzikinio teatro pastate veikusiame „Versmės“ kino teatre įvyko rinkimai į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto tarybą.
Iš 31 kandidato į šią tarybą išrinkta 17 asmenų. Tačiau ne Tarybos pirmininkas – dėl jo slaptu balsavimu apsispręsta gerokai vėliau, 1989 metų balandį. Vadovauti Tarybai patikėta teisininkui Egidijui Jarašiūnui.
„Tie, kurie buvo patyrę vilkai sovietinėje sistemoje, beveik visi buvo už tai, kad reikia siekti nepriklausomybės.“
A. Žobakas, pirmosios Sąjūdžio miesto tarybos narys
E. Juškienės teigimu, Sąjūdžio miesto taryba buvo kolegiali nuolat veikianti struktūra, savarankiškai sprendžianti Sąjūdžio programos įgyvendinimo problemas savo teritorijoje tarp krašto konferencijų. Pirmasis posėdis įvyko netrukus po rinkimų. Tada, pasakoja istorikė, reikėjo aptarti daugybę įvairiausių dalykų, pradedant antspaudu ir žyminiu popieriumi ir baigiant posėdžių grafiku – nuspręsta, kad jie vyks kiekvieną ketvirtadienį po aštuonioliktos valandos. E. Juškienė pabrėžia, jog iš šalies atrodę smulkmenomis, šie klausimai buvo itin svarbūs. Juk dauguma Tarybos narių turėjo kitus, tiesioginius darbus, tad posėdžiauti Sąjūdžio miesto taryboje galėjo tik po darbo valandų arba laisvadieniais. O jų sprendimų laukta daugiau Panevėžiui svarbių klausimų nei kada nors anksčiau: ne tik teisinių, socialinių, ekonominių, bet ir ekologinių, istorinio atminimo įamžinimo, kitų.
Ilgametis Panevėžio visuomenės sveikatos centro vadovas Alfonsas Žobakas irgi buvo tarp dirbusiųjų pirmojoje Sąjūdžio miesto taryboje. Medikas juokauja į ją nė nepretendavęs, tačiau mielai padėdavęs, patardavęs, tad buvęs įrašytas į balsavimo biuletenį ir žmonių išrinktas.
„Ne dėl to, kad nepatiktų, – patikina buvęs aktyvus Tarybos narys. – Bet turėjau rimtą darbą, nelabai galėjau skirti daugiau laiko kitai veiklai.“
Kaip ir kolegoms, Taryboje jam daugiausia tekdavo darbuotis vakarais, jau po oficialių darbo valandų. Tačiau kartais aplinkybės susiklostydavo taip, kad miestui ir Sąjūdžiui aktualiems klausimams spręsti žūtbūt prireikdavo atrėžti ir dienos dalį.
Nepaisant užimtumo, A. Žobakas skaičiuoja greičiausiai praleidęs tik vieną Tarybos posėdį, kuriame niekaip negalėjo dalyvauti. Tai buvo laikmetis, kai atrodė, kad spręstini klausimai niekad nesibaigs. Be to, miesto įstaigose, fabrikuose, gamyklose intensyviai kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės, ir šis procesas nebūtų buvęs toks sėkmingas be Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos narių vizitų į įmones, pokalbių su jų vadovais, partijos komiteto sekretoriais.
„Į kokią nors rimtą gamyklą jaunimo nelabai nusiųsi. Eidavo tikri veteranai, kurie galėjo šnekėtis su direktoriais, susitarti“, – pamena A. Žobakas.
Miesto Taryboje medikas dirbo iki nepriklausomybės paskelbimo, kitų rinkimų. Sako atidavęs šiai veiklai viską, ką galėjęs, o kadangi ateitis politikoje netraukė – nenorėjo būti renkamas ir į šalies Aukščiausiąją Tarybą, apsisprendęs sugrįžti prie savo profesijos.
Po ekologinio žygio per Lietuvą dalyvių apsilankymo Panevėžyje 1988 metais liepos 27-ąją mieste buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinė grupė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotrauka
A. Žobakas neneigia: Panevėžyje gimstant persitvarkymo judėjimui, iš pradžių žmonių nuotaikos buvo atsargios. Tačiau netrukus permainos įgavo pagreitį ir jau net prieš Sąjūdžio suvažiavimą spalio viduryje Panevėžyje buvo išryškėjusios dvi kryptys.
„Buvo tie, kurie iš karto sakė, kad einame į nepriklausomybę, ir kurie – dar ne, – atvirai pasakoja medikas. – Keisčiausia turbūt tai, kad tarp susilaikančiųjų daugiau buvo tų, kurie nepriklausė nei partijai, nei užėmė kokias rimtas pareigas. Tie, kurie buvo patyrę vilkai sovietinėje sistemoje, beveik visi buvo už tai, kad reikia siekti nepriklausomybės.“
Žinomas panevėžietis primena, kad tuo metu taip tiesiai niekas apie nepriklausomybę dar nekalbėjo – naudota subtilesnė formuluotė: ekonominis ir politinis savarankiškumas.
Jo paties įsitraukimas į Sąjūdį, A. Žobako teigimu, įvyko natūraliai. Beveik su visais sąjūdininkais iki tol buvo bendravęs, ne su vienu pažįstamas dešimtmečius.
„Beveik visus pažinojau – vienus labiau, kitus gal truputėlį mažiau, bet beveik visus. Tad tokioje kompanijoje atsidūrus man nebuvo didelių keblumų. Idėjos buvo savos“, – sako A. Žobakas.
Pasak jo, nepriklausomybės siekimas buvo natūrali Sąjūdžio veiklos tąsa. Ir nors anuomet itin garsiai skambėjo ekonominės nepriklausomybės šūkis, vien jos išlaikyti, A. Žobako manymu, būtų buvę neįmanoma. Būtinai reikėjo absoliučios laisvės.
Pašnekovo vertinimu, palyginti su kitais didžiaisiais maistais, ano meto situacija Panevėžyje skyrėsi. Buvome labai lietuviškas miestas, nors jame gyveno ir nemažai rusų.
„Pusė jų buvo sentikiai, kurie palaikė nepriklausomybės siekį – sentikių bendruomenė buvo už Sąjūdį. Kita pusė buvo kariškiai“, – sako A. Žobakas, gerai pamenantis tuometį Pajuostyje dislokuoto sovietų karinio dalinio vadą generolą Viktorą Denisovą – šis buvęs ir miesto Savivaldybės tarybos nariu. Aukštas karininkas, mediko vertinimu, nenorėjęs kištis į vėliau susiklosčiusius politinius reikalus.
O štai saugumas, spėja A. Žobakas, iš pradžių greičiausiai nė nežinojęs, kaip reaguoti į Sąjūdį ir jo reiškiamas idėjas.
„Negaliu nieko pasakyti, ar jie bandė ką nors daryti, ar nebandė, bet faktiškai jie niekur nesikišo“, – savo patirtimi remiasi buvęs Tarybos narys. Ir sako labai ryškiai prisimenantis vieną keistoką susitikimą, įvykusį 1989 metų vasarą. Atėjo žmogus iš saugumo ir pasakė važiuojąs atostogauti į pamaskvėje esančią KGB žinybinę poilsiavietę. Saugumietis turėjęs konkretų prašymą: jei galima, pasiskolinti Sąjūdžio leidinių rusų kalba. Vėliau tuos laikraščius grąžino, tačiau pasimatyti ir pasikalbėti, A. Žobako apgailestavimu, nebeteko.
