-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Po Didžiojoje Britanijoje įvykdyto buvusio rusų dvigubo agento ir jo dukters apnuodijimo pakvipo nauju Šaltuoju karu. Įžūli ataka panaudojant kovinio lygio cheminį ginklą greičiausiai turėjo tapti eiline Vladimiro Putino sankcionuota žinute oponentams, koks likimas laukia Rusijos „išdavikų“. Tačiau matant, kad jokie ultimatumai pasiaiškinti Rusijos neveikia, nerimo dėl galimų šio konflikto pasekmių pasaulio bendruomenei kasdien daugėja.
Kaip jau žinoma, kovo 4 dieną pietvakarių Anglijos mieste Solsberyje be sąmonės ant suoliuko šalia vieno prekybos centro buvo rasti buvęs Rusijos karinės žvalgybos (GRU) pulkininkas 66-erių Sergejus Skripalis ir jo 33 metų dukra Julija.
Iš simptomų iškart buvo aišku, jog tėvas ir dukra stipriai kažkuo apnuodyti. Praėjo kelios dienos, ir britų pareigūnai pranešė, jog tai buvo nervus paralyžiuojanti medžiaga. Kadangi tokio lygio nuodai ne kiekvienam mirtingajam pasiekiami, kilo įtarimų, jog operacija suplanuota valstybiniu mastu.
Svarbu tai, kad S. Skripalis seniai gadino buvusiems darbdaviams kraują. 2004 metų gruodį jis buvo suimtas Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir nuteistas už šnipinėjimą Didžiajai Britanijai. Bet, užuot griežto režimo kolonijoje praleidęs trylika metų, sulaukė tuomečio prezidento Dmitrijaus Medvedevo malonės ir 2010 metais buvo paleistas per Rusijos apsikeitimą šnipais su JAV. Nuo tada S. Skripalis ir įsikūrė Jungtinėje Karalystėje, suteikusioje jam prieglobstį.
Dvigubam agentui atsidūrus ligoninėje komos būklės, Rusija ne tik neigė sąsajas su šiuo incidentu, bet ir laikėsi pabrėžtinai pašaipaus tono. Pagrindinis rusų argumentas – kad S. Skripalis nebuvo vertas tokių vargų. Esą demaskuotų šnipų į Vakarus niekas nepaleidžia, jei tie nėra „smulkmė“.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tikrai būta rimtesnių šnipų, nei S. Skripalis. 1995 metais užverbuotas britų specialiųjų tarnybų, jis esą teikė joms informaciją apie Europoje veikiančius rusų agentus. Maskvos teigimu, S. Skripaliui už šią informaciją buvo sumokėta kiek daugiau kaip 100 tūkst. JAV dolerių. Žodžiu, irgi smulkmė.
Ir vis dėlto kažkas įdėjo neeilinių pastangų, kad tą niekam neįdomų, nereikšmingą seną saugumietį sunaikintų – ir ne šiaip nušaunant ar imituojant nelaimingą atsitikimą, o tokiu siaubingu būdu.
Naujausiais britų tyrėjų duomenimis, nuodai į S. Skripalio organizmą galėjo patekti ir nuo jo paties automobilio durų rankenos. Diena anksčiau iš Rusijos tėvo aplankyti atskridusi Julija Skripal (ir dar 21 asmuo, kuriems prireikė medikų pagalbos) greičiausiai tapo atsitiktine auka. Bet gali būti, jog ne pirmąja.
Kaip jau ne sykį skelbta, buvęs GRU pulkininkas per pastaruosius penkerius metus patyrė dvi skaudžias netektis: 2012 metais mirė jo 59-erių žmona Liudmila Skripal, o pernai – ir 43 metų sūnus Aleksandras. Abu – paslaptingomis aplinkybėmis.
Pagal vieną naujausių versijų, tikruoju nuodytojų taikiniu galėjo būti Sergejaus Skripalio dukra Julija. Esą jos draugo motina – aukšto rango Rusijos saugumo pareigūnė – kategoriškai nepritaria tam, kad prie jų šeimos prisijungtų pripažinto išdaviko dukra.
Nors viešai sklando informacija, jog tiek motina, tiek sūnus žuvo automobilio avarijose, L. Skripal mirties liudijime įrašytas gimdos vėžys (įdomu, jog išplitusi endometrioidinė karcinoma paprastai anksti diagnozuojama, taigi ir sėkmingai gydoma), o Aleksandras, artimų šaltinių teigimu, sunegalavo lankydamas Sankt Peterburge savo merginą. Vyras buvo nugabentas į ligoninę, ten jam diagnozavo kepenų nepakankamumą, tačiau padėti niekuo nebegalėjo.
Po šios mirties Skripalių šeimoje praėjo lygiai metai, ir dabar dėl gyvybės kovoja du paskutiniai jos nariai. Kokia tikimybė, jog tokia tragiškų nelaimių virtinė tebuvo atsitiktinumas? Daugelio analitikų nuomone, ji menkesnė nei įtarimai, kad Rusijos slaptosios tarnybos ir toliau dirba pagal garsųjį sovietinių laikų šūkį „mirtis išdavikams“.
Dabar jau oficialiai žinoma, kad S. Skripalis turėjo žūti nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje sukurtos nervus paralyžiuojančios medžiagos.
„Novičiok“ – „Naujokėlis“ – klasei priskiriami nuodai pasižymi poveikio stiprumu, galimybe naudoti labai mažas dozes ir itin sparčiu irimu. O svarbiausia, kad jiems pagaminti užtenka įprastų, nedraudžiamų chemikalų, naudojamų pramonėje ir žemės ūkyje.
Panaudoti nuodus dar lengviau: tereikia sumaišyti du komponentus. Abu atskirai jie nėra pavojingi, taigi gabenami be jokių draudimų ar rizikos. Užtat supylus į vieną purkštuvą virsta mirtinu ginklu.
Tada, Sovietų Sąjungos saulėlydyje, buvo pagamintos trys unikalios „Novičiok“ formos: „Medžiaga 33“, A-2232 ir A-234. Už penkiolikos metų darbo rezultatus projekto kuratoriai net gavo Lenino premiją.
Iki šiandien viešai apie „Novičiok“ beveik nieko nežinota. Labiausiai dėl to, kad Rusija apie medžiagos egzistavimą niekada oficialiai neskelbė, ji iki šiol niekada nebuvo atvirai panaudota, taigi neįtraukta į Cheminio ginklo draudimo konvenciją.
Tačiau nuodų pavadinimas viešai skamba ne pirmąsyk.
„Novičiok“ egzistavimą pirmasis atskleidė į JAV emigravęs vienas jų kūrėjų. Trisdešimt metų vienoje slaptų Valstybinio organinės chemijos ir technologijų mokslinių tyrimų instituto laboratorijų dirbęs Vilas Mirzajanovas 10-ojo dešimtmečio pradžioje apie šią itin toksiškų nervus paralyžiuojančių medžiagų klasę papasakojo Rusijos žiniasklaidai, o vėliau aprašė 2007 metais Amerikoje išleistoje savo knygoje „Valstybės paslaptys“ – su visomis formulėmis.
Chemikas tikina, jog tik rusai yra sukūrę šios klasės nervus paralyžiuojančių medžiagų. Jos daugiau nei porą dešimtmečių buvo gaminamos už 80 km nuo Rusijos sostinės esančioje tyrimų laboratorijoje. „Jie jas slapta laikė ir tebelaiko“, – tvirtina 83-ejų V. Mirzajanovas, neslepiantis, jog prisiminimai apie „Novičiok“ galimybes kelia šiurpulį net jam pačiam.
Mirtį nešančio cheminio ginklo poveikis stipresnis nei zarino ir dešimtkart – nei VX. Nuo „Novičiok“ poveikio kartais negelbsti nei dujokaukės, nei kitos apsaugos priemonės, o 50 kg sveriantį žmogų nužudyti užtenka vos pusės gramo.
Pasak V. Mirzajanovo, pakankama „Novičiok“ dozė auką paralyžiuoja, tada sukelia konvulsijas ir užblokuoja kvėpavimą. Mirštama uždūstant.
Auka patiria sunkiai įsivaizduojamas kančias, mat net ir tuo atveju, jei dozė visiškai maža, skausminga agonija gali tęstis ne vieną savaitę. Vaistų paprasčiausiai nėra. Todėl V. Mirzajanovas nepuoselėja iliuzijų dėl S. Skripalio ir jo dukters išgijimo: jeigu nuodų aukos ir nemirs, gyvenimu, sako, to irgi nebus galima pavadinti.
Sovietų žvalgyba išgrynino nuodų panaudojimą politinėms žmogžudystėms iki meno formos. Daugybę metų jų užsakymu geriausi ekspertai kūrė bespalves, bekvapes mirtinas medžiagas. Ir, jei tikėsime sovietmečiu į Vakarus perbėgusiais buvusiais KGB agentais, ne visada jas išbandydavo tik su šunimis ir triušiais, kaip „Novičioką“, bet ir su kaliniais.
Kai kurie iš dažniausiai slaptųjų tarnybų naudotų nuodų žudo įkvėpus – pavyzdžiui, nervus paralyžiuojančios dujos zarinas. Kiti – tokie, kaip kadmis, – prisilietus. 1995 metais taip nužudytas rusų bankininkas Ivanas Kivelidis: jis atsiliepė telefonu, kurio ragelis buvo išteptas kadmiu. Nuodas kartu pražudė ir I. Kivelidžio sekretorę, ir skrodimą atlikusį teismo medicinos ekspertą.
Rusijoje ligi šiol su pasididžiavimu atsimenama, kaip „grakščiai“ jų agentas pneumatiniu švirkštu su kalio cianidu 1959 metais likvidavo Ukrainos sukilėlių armijos idėjinį lyderį Stepaną Banderą, arba antrajame Čečėnijos kare – užnuodytu laišku sukilėlių vadą Chatabą.
Tačiau ne visiems Rusijos slaptųjų tarnybų operatyvininkams ir ne visada, matyt, pasiseka.
2006 metais Maskvoje nušautą aršią karo Čečėnijoje kritikę žurnalistę Aną Politkovskąją prieš tai bandyta nuodyti – arbata lėktuve.
Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviuoju poloniu pastarąjį dešimtmetį laikytas žiauriausiu susidorojimu, įtariamai įvykdytu Rusijos saugumo tarnybų.
Ligi šiol nepaaiškinti ir neįrodyti lieka net du bandymai nunuodyti žinomą Rusijos žurnalistą, politinį opozicijos ir visuomenės veikėją, vieną „Magnickio įstatymo“ iniciatorių Vladimirą Kara-Murzą.
Dabar 36-erių aktyvistas į ligoninę kritinės būklės buvo patekęs dukart – 2015 metais ir pernai vasarį. Abiem atvejais simptomai rodė apsinuodijimą ir buvo analogiški: vyro kraujospūdis šoko taip, kad tapo nebeišmatuojamas, jis nebegalėjo kvėpuoti, vienas po kito pradėjo atsisakyti vidaus organai.
Pats žurnalistas neabejoja, kad su juo bandyta susidoroti dėl nuolatinių pasisakymų prieš prezidentą V. Putiną. Gydytojai davė tik 5 proc. tikimybę, kad jis ištrūks iš mirties gniaužtų, tad, sako V. Kara-Murza, vargu ar tai buvo bandymas tik pagąsdinti.
Keista aplinkybė, kad nuodai nesuveikė taip, kaip reikia, net dukart, verčia dvejoti pasikėsinimo į V. Kara-Murzą istorija. Bet kiti faktai rodo, kad Rusijos politiką ir nuodus sieja ilga istorija.
JAV dienraštis „The New York Times“ 2016 metais rašė: „Nė viena kita iš didžiųjų valstybių nesinaudoja žmogžudystėmis taip sistemingai ir negailestingai, kaip Rusija, naikindama tuos, kuriuos mano išduodant valstybės interesus užsieniui.“ Tačiau ne Amerikai, o Didžiajai Britanijai teko įsitikinti šių kaltinimų tikslumu.
Britai jau kuris laikas įtaria jų šalį tapus centriniu mūšio lauku Rusijai susidorojant su buvusiais savo piliečiais. Kodėl būtent Jungtinė Karalystė atsidūrė tokių įvykių epicentre, priežastys mažiausiai dvi: milžiniška tenykštė rusų diaspora ir pačių britų ligšiolinis nenoras gilintis į įtartinų mirčių tyrimus.
Dar visai neseniai Didžiajai Britanijai priekaištauta, kad ji nedaro visko, jog ištirtų rusų kilmės asmenų nužudymus ir mirtis, nes bijo pasekmių iš galingesnės valstybės. Niekam ne paslaptis ir tai, kad kasmet į britiškus bankus iš Rusijos atkeliauja milijardai svarų sterlingų, bene antra tiek investuojama į nekilnojamąjį turtą šalyje. Visa tai, manoma, kurstė rusų įžūlumą tvarkytis Didžiojoje Britanijoje kaip savame kieme. Rezultatas – mažiausiai 14 Jungtinės Karalystės teritorijoje įvykusių mirčių gali būti susijusios su Rusijos slaptosiomis tarnybomis arba su mafijos grupuotėmis.
Paskutinis įtartinas incidentas užfiksuotas ką tik, kovo 12-ąją: savo namuose Londono priemiestyje rastas negyvas pabėgėlis iš Rusijos, 68-erių verslininkas Nikolajus Gluškovas. Nepatvirtintais duomenimis – su smaugimo žymėmis ant kaklo. Oficialiai mirtis laikoma nepaaiškinama, neatmetama savižudybės versija, bet tiesa tai, jog pastaruosius penkerius metus N. Gluškovas teigę esąs įrašytas į „V. Putino taikinių sąrašą“ ir baiminosi dėl savo gyvybės.
Atidžiau nepaaiškinamas mirtis bei pasikėsinimus Didžiojoje Britanijoje imta skaičiuoti po buvusio KGB agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo Londone 2006-aisiais. Tačiau patogiausia sąrašą būtų pradėti nuo rusų oligarcho Boriso Berezovskio mirties 2013 metų kovą – dėl gausybės su šiuo žmogumi susijusių žūčių, įskaitant ir aną savaitę paslaptingai mirusį jo artimą draugą ir buvusį verslo partnerį N. Gluškovą.
Savanoriškoje tremtyje Berkšyre gyvenęs 67-erių milijardierius B. Berezovskis, Kremliaus nemalonę užsitraukęs tuo, jog drįso atsisukti prieš savo buvusį protežė Vladimirą Putiną, buvo rastas namų vonioje su kilpa ant kaklo. Teismo medicinos ekspertas nepajėgė šimtu procentų įrodyti tai buvus savižudybę. Skrodimą atlikęs patologoanatomas irgi pareiškė negalintis atmesti nužudymo galimybės.
Praėjusią savaitę paaiškėjo, jog kelios savaitės prieš S. Skripalio apnuodijimą policija dar tyrė galimą pasikėsinimą nunuodyti B. Berezovskio buvusį žentą.
46-erių verslininkas Georgijus Šupė gruodį buvo rastas savo namuose Surėjuje sukniubęs be sąmonės. Galiausiai nuspręsta, jog alpulį lėmė „medicininės priežastys“. Bet įtarimų kelia, kad G. Šupė irgi yra žmogus iš V. Putino „juodojo sąrašo“, turėjęs su B. Berezovskiu bendrą verslą ir buvęs jo artimas patikėtinis. Visą praėjusią vasarą Rusija nesėkmingai bandė išsireikalauti verslininko ekstradiciją teigdama, kad G. Šupė organizavo savo konkurento nužudymą Maskvoje 2014-aisiais.
Skoto Jango – multimilijonieriaus, kaip manoma, padėjusio B. Berezovskiui plauti pinigus, mirtis specialiosioms tarnyboms taip pat liko įtartina. Vyras, daugelį metų baiminęsis, jog į jį taikosi samdomi žudikai iš Rusijos, 2014 metais buvo rastas persmeigtas metalinės tvoros prie savo namų Londono centre. Policija nusprendė, kad S. Jangas nusižudė iššokęs pro ketvirto aukšto langą. Bet žinant, kad per ketverius metus iki jo mirties neva savo noru iš gyvenimo pasitraukė net trys jo verslo partneriai, versija atrodo daugiau nei įtartina. O ir ekspertų išvadomis nepakako įrodymų paskelbti S. Jango žūtį savižudybe.
2008 metais dar vienas B. Berezovskio verslo partneris – gruzinų kilmės oligarchas Badris Patarkacišvilis, – mirė nuo infarkto. Manoma, kad širdies smūgį sukėlė nuodai.
Kitas B. Berezovskio bendrininkas, Jurijus Golubevas, 2007 metais rastas negyvas Londone. Niekam nebuvo paslaptis, jog šį naftos magnatą ir V. Putino kritiką Kremlius laikė priešu.
Įtartinomis vadinamos ir Stiveno Moso mirtis nuo staigaus infarkto 2003 metais bei Stiveno Kerčio žūtis sraigtasparnio katastrofoje 2004-aisiais – abu britai įtarti pagalba Rusijos oligarchams perpumpuojant pinigus į Didžiąją Britaniją.
2009-aisiais iš Rusijos į Londoną pabėgo toks Aleksandras Perepiličnas. Čia jis Šveicarijos valdžios atstovams davė parodymus apie tuos pačius aukšto lygio korupcinius sandorius Rusijoje, dėl kurių atskleidimo žuvo ir Sergejus Magnickis, bei perdavė juos įrodančius bankinius dokumentus. Per šią pinigų plovimo operaciją, kurioje dalyvavo Rusijos valdžios struktūrų atstovai, iš investicijų kompanijos „Hermitage Capital Management“ buvo nugvelbta 230 mln. JAV dolerių.
2012-aisiais puikios sveikatos A. Perepeličnas bėgiodamas patyrė infarktą. Tik dar po trejų metų buvo nustatyta, kad 44-erių vyrą pražudė kampotris – retas nuodingas augalas iš Himalajų, žinomas kaip dažnas žmogžudysčių ginklas Kinijoje. Manoma, kad ruso mirties dieną nuodo buvo įmaišyta į jo mėgstamą rūgštynių sriubą.
Na, ir galiausiai – garsiausia Aleksandro Litvinenkos byla. Atvirai V. Putiną kritikavęs buvęs FSB operatyvininkas mirė 2006-aisiais praėjus trims savaitėms po to, kai jį Londono centre, viešbučio bare, pavaišino radioaktyvia arbata. Du tuo kaltinami asmenys – Andrejus Lugovojus, buvęs KGB agentas, tapęs verslininku, o dabar dar ir Dūmos deputatu, ir Dmitrijus Kovtunas, pastarojo vaikystės draugas, – kategoriškai neigė sąsajas su nužudymu. Tą patį pasakė V. Putinas. Ir atsisakė išduoti Didžiajai Britanijai bet kurį iš kaltinamųjų.
Beje, tas pats A. Lugovojus 2001-aisiais yra bandęs iš kalėjimo Rusijoje ištraukti aną savaitę keistomis aplinkybėmis mirusį N. Gluškovą, kai tas buvo nuteistas už lėšų iššvaistymą. Bet tai turbūt irgi yra tik dar vienas sutapimas…
Esama nuodų, kuriuos politiniai režimai yra itin pamėgę ir praeityje ne sykį naudojo operacijoms nepageidautiniems asmenims likviduoti.
Polonis 210. Šis radioaktyvus elementas „išgarsėjo“, kai 2006-aisiais buvo panaudotas susidorojant su buvusiu FSB agentu Aleksandru Litvinenka Londone. Buvę kolegos jam polonio izotopo tiesiog įpylė į arbatą. Po 23 dienų A. Litvinenka mirė.
Polonio 210 skilimo pusamžis – 138 dienos. Taigi jei tyrimas pradedamas vėliau, jo jau praktiškai nebeįmanoma aptikti organizme. Dar dažniau ši radioaktyvi medžiaga nepastebima dėl to, kad jos tiesiog neieškoma. Nes štai taip paprastai polonio rinkoje nenusipirksi. Gamtoje jis randamas menkais kiekiais kaip radioaktyviojo skilimo produktas. Tik atominės jėgainės gali pagaminti polonio tiek, kad juo būtų įmanoma nužudyti žmogų: norint gauti mirtiną 100 nanogramų polonio 210 dozę, reikia kelių šimtų kilogramų urano rudos. Atominiame reaktoriuje polonį galima išgauti bombarduojant bismutą neutronais.
Nors gauti polonio nėra paprasta, jis žudikų mėgstamas dėl to, jog nėra labai pavojingas pačiam nuodytojui. Sandariame inde polonis visiškai saugus – jo skleidžiama spinduliuotė neprasiskverbtų net per popieriaus lapą. Tačiau įkvėpus arba patekus į organizmą, izotopas suardo skrandžio gleivinę, sunaikina leukocitus ir sukelia anemiją. Taip pat polonis 210 sunaikina kamienines ląsteles ir sustabdo jų dauginimąsi. Per kelias dienas arba savaites auka miršta.
Ricinas. Tai vienas pavojingiausių nuodų pasaulyje – priešnuodžių jam nėra. Vos keli miligramai šio natūraliai ricinmedyje randamo citotoksino, suleidus, suvalgius arba įkvėpus, garantuoja mirtį.
Patekęs į žmogaus organizmą ricinas sustabdo gyvybiškai svarbių baltymų gamybą ir taip „išjungia“ centrinę nervų sistemą, inkstus, kepenis, kitus organus. Per kelias dienas auka miršta dėl daugybinio organų nepakankamumo arba nuo širdies kraujagyslių sistemos šoko.
Ricinas išgarsėjo legendine tapusioje bulgarų disidento Georgijaus Markovo nužudymo Londone 1978-aisiais byloje. Komunistinės Bulgarijos agentas, prasilenkdamas su G. Markovu gatvėje, skėčio galu bakstelėjo tam į koją taip iššaudamas kulką su nuodais, beveik neabejotinai parūpintais sovietinės KGB – greičiausiai Bulgarijos diktatoriaus Todoro Živkovo užsakymu. Po trijų dienų auka mirė.
VX. Ši sintetinė nervus paralyžiuojanti medžiaga politiniam nužudymui buvo panaudota visai neseniai. 2017 metų vasario 13 dieną Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro tarptautiniame oro uoste dvi „atsitiktinės praeivės“ papurškė VX Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno netikram broliui Kim Čen Namui į veidą. Po 15–20 minučių auka mirė.
Tyrėjai mano, kad nužudymą užsakė Kim Čen Unas.
6-ajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje tyrinėjant pesticidus atrasta medžiaga greitai išpopuliarėjo. Šaltojo karo metais JAV pradėjo masinę VX gamybą. Sovietų Sąjunga į tai atsakė ėmusi kaupti rusišką VX atitikmenį, pavadintą VR.
VX – viena pavojingiausių žinomų nervus paralyžiuojančių medžiagų. Vos 0,4 mg jos pakanka suaugusiam vyrui nužudyti. Nuodas gali net prasiskverbti per odą – tokiu atveju tiesiog reikėtų didesnės dozės.
Botulino toksinas. Botulizmo bakterijų Clostridium Botulinum išskiriamas neurotoksinas geriausiai žinomas kaip apsinuodijimo maistu sukėlėjas ir… vienas svarbiausių šiuolaikinės kosmetikos pramonės ramsčių.
Botulizmo bakterijų išskiriamas neurotoksinas panašus į tą, kuris sukelia stabligę. Jis blokuoja nervinių ląstelių siunčiamus signalus. Pasekmės būna liūdnos – vegetacinės nervų sistemos paralyžius, raumenų silpnumas. Paralyžiui pasiekus plaučius, gali ištikti mirtis. Suaugusiam vyrui nužudyti pakanka 0,3 µg toksino.
Paradoksalu, bet ta pati medžiaga, grožio pramonėje naudojama kovai su raukšlėmis, yra laikoma potencialiu biologiniu ginklu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), kartu su Kubos disidentais, kadaise planavo nužudyti Fidelį Kastrą botoksu apnuodytu cigaru.
Fentanilis. Vienas stipriausių iš dabar egzistuojančių sintetinių opiatų, laikytas pamėgtu Sovietų Sąjungos, o dabar ir Rusijos slaptųjų tarnybų žaisliuku. Šį heroino ir morfino analogą 1959 metais atrado belgas farmacininkas Polis Jansenas, ir ilgą laiką jis garbintas kaip vienas perspektyviausių bei saugiausių analgetikų. Bet… Fentanilis žmogaus nervų sistemą veikia 50–100 kartų stipriau, nei morfinas. Be sudėtingo dozavimo, jis klastingas ir tuo, jog poveikiu, konsistencija, spalva nieko nesiskiria nuo heroino ar kitų nelegalių narkotikų. Tai daro vaistą patogiu žudymo įrankiu: auka greičiausiai tiesiog bus pripažinta perdozavusiu narkomanu. Galima padaryti ir taip, kad fentanilis prasiskverbtų per odą arba kvėpavimo takus. Žmogui nužudyti visiškai pakaktų 20 mg karfentanilio – vienos iš stipriausiai veikiančių šio vaisto atmainų. Dėl to jau kuris laikas būgštaujama, kad ekstremistų organizacijos ir teroristai gali naudoti fentanilį kaip cheminį ginklą. Kokios būtų to pasekmės, pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Per 2002-ųjų įkaitų dramą Maskvos teatre, kur buvo rodomas miuziklas „Nord-Ost“, Rusijos specialiosios tarnybos, kad galėtų įeiti į pastatą ir neutralizuoti teroristus, visus apsvaigino aerozoliu, kurio sudėtyje, nepatvirtintais duomenimis, buvo dviejų anestetikų – karfentanilio ir remifentanilio. Bet dozė tiko ne visiems ir kai kurie įkaitai, išgyvenę tris dienas teroristų rankose, mirė jau išlaisvinti – taip ir neatgavę sąmonės.
