Roko prigimtis neleido tylėti

Roko prigimtis neleido tylėti

„Tikras rokeris niekada nedainuos „Reikėjo berniukams“, – sako vienas iš šios muzikos stiliaus mohikanų Panevėžyje Valdas Šeputis, kuriam būgnai ir elektrinės gitaros visuomet kalbėjo tik revoliucijos natomis.

Rokas – tai ne tik muzika, o gyvenimo būdas. Neužtenka ilgų plaukų, odinės striukės ir būgno lazdelių. Tikras šios muzikos gerbėjas mąsto ir gyvena kitaip.

Brovėsi maištingas pasaulis

Kada šis judėjimas pasiekė Lietuvą, tikslios datos nėra. Tik aišku, jog roko žanras čia gimė praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje, sekant išsivysčiusias valstybes, kur jaunimas gyveno maištingomis nuotaikomis, klestėjo hipių – „gėlių vaikų“ kultūra.

Deja, Lietuva tada dar nešė sunkų okupantų jungą ir sovietinė valdžia stabdė bet kokią laisvos sielos saviraišką.

Tačiau pasaulyje karaliavo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, tad ir lietuviai, nors nedrąsiai, norėjo groti kažką panašaus. Taip Lietuvoje atsirado tokios grupės, kaip „Antanėliai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Kertukai“, „Gėlių vaikai“… Pastarųjų muzika išpopuliarėjo net ir už šalies ribų.

Šiandien į pirmųjų roko grupių dainas žiūrintis šešiasdešimtmetis rokeris Valdas Šeputis jas vadina skystokomis, panašesnėmis į estradines nei į tikrą roką. Bet tuomet tai buvo pirmosios šio stiliaus kregždės ir po jų ėmė atsirasti naujų muzikos grupių.

Priešai su skutimo mašinėlėmis

Nuo jaunystės įsimylėjęs tokius užsienio rokerius, kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, panašią muziką ėmė groti ir pats panevėžietis. Oficialios grupės jaunas vaikinas neturėjo, tačiau su draugais skambindavo Panevėžio jaunimo šokiuose.

„Grodavome šokiuose gyvą muziką, – prisimena v. Šeputis. – Jaunimas kviesdavosi į mokyklas, kompresorių gamyklą, diskotekų norėjo geležinkeliečiai, kareiviai ir kiti jauni žmonės.“

Jis pats grojo gitara ir dainavo. Iš kitų bendraminčių išsiskirdavo apranga ir ilgais plaukais. Dėl jų, siekusių gerokai žemiau pečių, ne kartą turėjo rūpesčių. Mat valdžiai nepatiko nei rokas, nei išskirtinės išvaizdos žmonės.

„Atsimenu, vasarą po Romo Kalantos susideginimo buvau su draugais Palangoje ir užsukome į kažkokį vakarėlį, – pasakojimą apie 1972-uosius pradeda Valdas, iki šiol nekerpantis plaukų trumpai. – Mus tuoj pat įspėjo nešti kudašių iš ten, nes buvo gaudomi ir skutami ilgaplaukiai. Kauno policijos mokykla išleisdavo į viešumą civiliais rūbais persirengusius kursantus, kurie kišenėse nešiodavosi skutimo mašinėlę ir sučiupę vaikiną ilgais plaukais nurėždavo jam juostą plikai per patį viršugalvį. Eik, kad nori, taip išdirbtas.“

Šiandien pirmųjų roko grupių dainas prisiminęs Valdas Šeputis pripažįsta jas buvus skystokomis, panašesnėmis į estradines nei į tikrą roką. Tačiau tuomet tai buvo pirmosios šio stiliaus kregždės, atnešusios ne tik vakarietiškos kultūros vėjų, bet ir permainų nuojautą. (Nuotraukoje – Panevėžio medžio perdirbimo įmonės ansamblis, 1976 metai. Valdas Šeputis kairėje.)

Laimė, patirti tarybinės valdžios pakalikų patyčių panevėžiečiui neteko. Tačiau ir be skutimo mašinėlės visur tykojo pavojus, nes jaunas rokeris kartais savo publikai užtraukdavo patriotinę giesmę, smerkiančią sovietinę santvarką.

Dainos ne visiems

„Kur, didvyrių tu žeme, dingai, kad paliko vieni pamatai“, – tokios V. Šepučio kurtos dainos apie tėvynę eilutės išsprūsdavo, įsitikinus, jog tarp klausytojų nėra skundikų.

Anais laikais patriotinės dainos apie laisvę, pasak muzikanto, nebebuvo visiškas tabu liaudyje. Lietuviai slapta traukė populiarios grupės „The Animals“ pagal Maironio poemą „Trakai“ perdainuotą baladę „House of the Rising Sun“, kitas antisovietines dainas.

„Maironio, net ir Salomėjos Nėries eilės tada nebuvo draugiškos sistemai“, – tvirtina Valdas, sakantis, jog visada buvo patriotas. Nors vaikystėje, kaip ir kiti bendraamžiai, nešiojo spaliuko ženklelį, komjaunuolio vardo jam niekas nebedavė.

„Mano tėvai buvo iš prieškario laikų, jie mane palaikė smerkiant sovietinį režimą ir puoselėjant lietuvybę, – su dėkingumu prisimena. – Aišku, su savo veikla prieš valdžią papūsti per daug nepavykdavo, bet ėjome už laisvę.“

Ir jis nebuvo vienas toks. Valdui iki dabar akyse stovi pačiame Panevėžio centre ant sienos granito apie 1973-uosius metus išrėžtas užrašas „Laisvė Lietuvai“. Jį ištrinti sistemos tarnautojams nepavyko, todėl kentėjo galimi rašytojai. Tarp jų – ir V. Šeputis.

Muzikantas prisimena vieną vakarą, kai su bičiuliu sugalvojo „pakabinti“ merginas Panevėžio centre. Jas nuo „Meno“ kino teatro iš paskos pasekę iki pat J. Balčikonio gimnazijos išsiskyrė: draugas liko merginti panelių, o Valdas lūkuriavo sukdamas ratus aplink dabar esantį prokuratūros pastatą. Tada ten buvo komunistų partijos komiteto būstinė ir slankiojantis ilgaplaukis tuoj pat krito valdžios sargams į akis.

„Čiupo mane dviese, nusivilko į rūsį. Nemušė, bet sunku buvo jiems išaiškinti, kad mes taip ieškome panelių“, – dabar juokiasi rokeris.

Tokie laikai

Ne tik valdžiai, bet ir vyresnės kartos inteligentams Valdas turėjo įrodinėti, kad jis toks pat išsilavinęs žmogus kaip ir visi. Į ilgaplaukį vaikiną kreivai žiūrėdavo net dažnas galimas uošvis.

„Atsimenu, kaip su tokiais pat bičiuliais sykį sėdėjome pas merginą. Jos tėtis kartą užėjo, antrą, trečią ir neištvėręs paklausė, ką mes galvojame, kokios mūsų idėjos ir įsitikinimai. Kaip tikri gudragalviai jam išaiškinome, kad išvaizda nieko nereiškia ir mes visi lygūs, tokie pat kaip ir jis. Tai vyras toks patenkintas buvo, kad liepė mus pavaišinti ir gerbti“, – prisimena muzikantas šiandien.

Nesibaigė V. Šepučio kovos ir Lietuvai atgavus laisvę – pasikeitė, anot jo, tik valdžia.

1990 metais Valdas su savo draugais muzikantas įkūrė grupę „Night“. Pirmoji jų kasetė vadinosi „Tokie laikai“.

„Keistas lietuvio likimas – saulei nustojus šviesti sistemos senos palikimas visai mus baigia suriesti. Vėl atgyja jėgos, šlovinusios komunizmą, sakė atpigs dujos, išeinančios iš organizmo. Kad atėmėt iš manęs degtinę, aš jus siunčiu po velnių, už atimtą knygą – nuoskaudą jaučiu“, – jau tokiais žodžiais muzikantas kreipėsi į naujos santvarkos šeimininkus.

Panevėžietis labai tikėjosi, kad po perestroikos, po Sąjūdžio su Lietuva atgims ir rokas. Juolab kad 1989-aisiais Panevėžyje su didžiuliu trenksmu praūžė pirmasis „Sidabrinio seifo“ festivalis, sutraukęs pilną stadioną žiūrovų. Koncertavo vietinės roko grupės – „Talismanas“, „Senas kuinas“, ką tik susikūrusi V. Šepučio „Night“ ir kitos. Tačiau jau po dvejų metų, pasak Valdo, minėtą muzikos stilių užklupo baisus nuosmukis. Tas pats festivalis nebesulaukė jokio žiūrovų dėmesio.

Valdo Šepučio (antras iš kairės) su draugais įkurta grupė „Night“ 2011-aisiais – vis dar ištikimi revoliucinėms roko idėjoms. Asmeninio archyvo nuotraukos

„Rokas apskritai visais laikais Lietuvoje nebuvo mėgstamas. Jo klestėjimo metais galima pavadinti 1976–1978-uosius. Tačiau esu tikras, kad šią erą užbaigė dainuojamoji poezija.“

Pernelyg nugludinti tekstai ir melodijos, kurias traukė Virgis Stakėnas, Vytautas Kernagis, pasak Valdo, numarino aštrų roką. Tik jis, muzikanto įsitikinimu, visada galėjo kalbėti tikrą tiesą.

„Dabar vėl: jei turi motociklą, tai jau baikeris, jei groja gitara, tai rokeris. Tik ar čia rokas, kai ant scenos trauki „Reikėjo berniukams“? Tikras rokeris to niekad nedainuotų“, – apie visų laikų revoliucionierius – roko gerbėjus – mano V. Šeputis.

Kapitalistinio pasaulio blogybės

Rokui neabejingas ir juvelyras Egidijus Gutauskas iš Panevėžio. Jis – gitaristas nuo mokyklos laikų, grojęs ne vienoje grupėje („Night“, „Sfera“, „Talismanas“), koncertuodavo įvairiose miesto mokyklose, tuomečiame Hidromelioracijos technikume. Ir dabar dar kartais šis vyras į rankas pasiima elektrinį instrumentą, kuris sovietmečiu buvo baisus liaudies priešas.

„Elektrinė gitara, kaip ir rokas, sovietmečiu buvo kapitalistinio pasaulio dalis, – prisimena buvęs aktyvus muzikantas. – Tarybų Sąjungai tokių daiktų nereikėjo. Viskas atrodė taip, kaip dabar Šiaurės Korėjoje: tik tam tikros šukuosenos, drabužiai, muzika.“

Dar būdamas mokinys Egidijus su draugais gavo tikrą stebuklą – gitaros „fuzą“, prietaisą, kuris garsui suteikia rokeriško gergždesio efektą. Jaunimui tokia muzika sukėlė euforiją, tik ne mokyklos vadovams. Į jaunųjų muzikantų repeticiją atlėkusi direktoriaus pavaduotoja nutraukė pamoką, išjungė elektros laidus ir atėmė kapitalistinio pasaulio žaislą.

„Nebuvo galima ant scenos naudoti jokių gitaros efektų. Net groti reikėjo taip, kaip numatė valdžia, – pionieriškai, vienodai brūžinant aukštyn žemyn“, – purto dabar galvą E. Gutauskas, pirmą dieną metęs pamokas pas profesionalų mokytoją, kuris jį mokė „teisingo“ grojimo.

Valdas su bendraamžiais, tokiais pat dėl muzikos pakvaišusiais sovietmečio vaikais, visada išsiskyrė iš kito jaunimo. Ir tuo sulaukdavo ne tik kreivų valdžios, bet ir tuometės inteligentijos žvilgsnių. (Nuotraukoje – Panevėžio stiklo fabriko estradinis ansamblis apie 1974-uosius.)

Drąsiai nesijautė niekas

Ir vis tik tikru rokeriu E. Gutauskas savęs nelaikė. Jaunystėje nešiojo „The Beatles“ įkvėptą šukuoseną ir tvarkingus drabužius. Vaikino mokykloje buvo nemažai išties spalvingų asmenybių, o jis tik mėgo roko muziką. Ir paklaustas, ar drąsias dainas dainavo, visada atsako nuoširdžiai: tais laikais per daug laisvas nesijautė niekas – už nugaros nuolat kvėpavo pavojus. Todėl ir patriotiškumu pasigirti galėjo toli gražu ne kiekvienas.

„Dainuodavai tai, ką leisdavo, nes galėjai smarkiai nukentėti su per dideliu lietuviškumu. Aš ir pats stengdavau politikos su menu nemaišyti“, – atviras E. Gutauskas.

Tik 1987-aisiais roko festivalyje su Erikos Masytės vėliau išpopuliarinta daina „Laisvė“ šis panevėžietis muzikos garsais prabilo apie Nepriklausomybę.

Nepaisant nieko, Egidijus įsitikinęs: rokas prisidėjo prie laisvės puoselėjimo žmonių širdyse.

„Juk mes populiarinome užsienio muziką, kurią valdžia gniaužė. Tai buvo šioks toks išėjimas iš Sąjungos sienų“, – tikina muzikantas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų