Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio žydų pėdsakais

Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo.

Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.

Daugiau nei lietuvių

Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.

Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daug rokiškėnų žydų prievarta evakuoti į Rusijos imperijos gilumą. Rusų valdžia manė, kad žydai gali kolaboruoti su vokiečiais, ir viena iš priežasčių – jidiš kalba buvo viena iš germanų kalbų. Po karo dalis žydų sugrįžo į Rokiškį, tačiau ne visi. 1923 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Rokiškyje gyveno 2 013 žydų, jie sudarė apie 46,5 proc. visų gyventojų. Dauguma jų namų stovėjo Sinagogų, Vytauto, Respublikos, Pirties, Mikėno, Kauno gatvėse, Nepriklausomybės aikštėje. Beveik pusė žydų buvo jauni, kūrė savo gyvenimus, augino vaikus.

Rokiškio didžioji sinagoga, vadinta Raudonąja. Iškarpa iš filmo „Trip to Lithuania“, 1938 metai.

Rokiškio didžioji sinagoga, vadinta Raudonąja. Iškarpa iš filmo „Trip to Lithuania“, 1938 metai.

Žydiškasis Rokiškis

Muziejuje saugomi Rokiškio dvaro dokumentai – sąskaitos, archyvai. Iš jų matyti, kad pradžioje žydai vertėsi amatais – buvo skardininkai, odžiai ir pan. Vėliau dauguma ėmėsi prekybos. Tarpukariu žydams priklausė didesnė dalis Rokiškio miesto parduotuvių, įmonių, dirbtuvių. Istoriko G. Kujelio teigimu, iš tuomet Rokiškyje veikusių 177 verslo įmonių 89 buvo žydų. Čia klestėjo Melerų šeimos saldainių fabrikas „Avanti“, taip pat Melerų olandiško sūrio cechas, spaustuvė bei kartonažo fabrikas, Zametų žemės ūkio padargų gamykla „Lietmetal“, Baselio sodos ir krakmolo gamykla ir kitos smulkios įmonėlės. Pavyzdžiui, Zametų šeima vertėsi metalo prekyba, įkūrė kompaniją „Lietmetal“. Ji, pasak istoriko, sovietmečiu buvo nacionalizuota ir tapo „Plūgo“ gamykla, o vėliau – Rokiškio mašinų gamykla.

„Tad Rokiškio mašinų gamyklos ištakos yra Zametų metalo dirbtuvės“, – paaiškina G. Kujelis.

Įdomus faktas, kad vienas brolių, Izraelis Zametas, 1921 metų balandį nušalinus senąjį burmistrą, ėjo šias aukštas pareigas, tiesa, neilgai. Šiai šeimai priklausė ir vienu gražiausių Rokiškyje laikomas pastatas Nepriklausomybės aikštėje – namas su bokšteliais. Dauguma miesto fotografų taip pat buvo žydai.

Be ekonominio gyvenimo, Rokiškyje virė ir žydų kultūrinė bei visuomeninė veikla. 1922 metais įkurtas sporto federacijos „Maccabi“ skyrius. Be sporto renginių, „Maccabi“ organizuodavo įvairius kursus ir seminarus, į juos atvykdavo lektoriai iš įvairių miestų ir net užsienio. Žydai turėjo ir savo dramos būrelį, ir orkestrą, ir biblioteką. Rokiškyje, pasak G. Kujelio, veikė žydų teatras, našlaičių prieglauda, kitos visuomeninės organizacijos. Kurį laiką Rokiškyje veikė ir ješiva – judaizmo dvasinė seminarija.

Nemažai žydų savo vaikus leido į lietuvišką gimnaziją. Pasak Istorijos skyriaus vedėjo, pasakojama, kad visi draugiškai sugyvendavo, nebuvo diskriminacijos tautiniu ar religiniu pagrindu. Mokytojai per šabą žydų vaikams neužduodavo rašymo darbų, tuo laiku nebuvo jokių atsiskaitymų. Žinoma istorija, kai naujai priimtas mokytojas atsiskaitymą norėjo surengti per šabą. Tai papiktino ne tik žydų, bet ir krikščionių vaikus, palaikančius mokslo draugus. Paskui moksleivių viešai atsiprašė ir gimnazijos direktorius.

Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės rabinas Šmuelis Aba Sniegas. Iš albumo Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti.

Reikšmingas darbas

G. Kujelio manymu, turbūt vienas žymiausių Rokiškio žydų buvo rabinas Šmuelis Aba Sniegas. Jis buvo vyriausiasis Lietuvos kariuomenės rabinas, vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjų, palaikė šalies nepriklausomybės idėją. Rabinas darbavosi ir pirmajame Lietuvos nepriklausomybei ginti komitete. Pasak istoriko, gimęs Rokiškyje, Šmuelis Aba Sniegas baigė Slabados ješivą. Pirmojo pasaulinio karo metais, kaip ir kiti žydai, buvo išvežtas į Rusijos gilumą. Grįžęs į tėvynę, dalyvavo pirmajame žydų bendruomenių suvažiavime, buvo Lietuvos žydų tarybos narys, dirbo Rokiškio ješivos vedėju.

Antrojo pasaulinio karo metais rabinas atsidūrė Kauno gete, buvo išrinktas į judenratą – žydų tarybą. Vėliau buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, jam pavyko išgyventi holokaustą ir karą.

„Žydų ir lietuvių visada buvo labai artimi ryšiai: jie buvo draugai, kaimynai.“

G. Kujelis

Amerikiečiams išlaisvinus kalinius, Miunchene įkurtas rabinatas, o jo vadovu tapo Šmuelis Aba Sniegas. „Jis buvo paskirtas vyriausiuoju Miuncheno rabinu amerikiečių karo zonoje“, – pasakoja G. Kujelis.

Po karo Šmuelis Aba Sniegas atliko ir kitą itin bendruomenei svarbų darbą – organizavo pirmojo po karo Europoje išsamaus Talmudo, vadinamo „Išgyvenimo Talmudu“, leidybą.

„Tai buvo didžiausias rinkinys, išleistas po Antrojo pasaulinio karo. Kai visa žydų literatūra Europoje buvo sunaikinta, Talmudas buvo didžiulis įnašas į religinį gyvenimą“, – teigia pašnekovas.

Vėliau garsusis žydas emigravo į Izraelį, manoma, ten ir mirė. Beje, rabino mama buvo Vilniaus Gaono Elijahu ben Šlomos Zalmano proprovaikaitė.

Pražudytas talentas

Rokiškio rajone esantis Panemunėlis mena Matildos Olkinaitės pėdsakus – jaunos žydės poetės, rašiusios gražia lietuvių kalba. Per holokaustą tragiška lemtis ir jos neaplenkė – mergina ir jos šeima buvo nužudyta. Tačiau jos eilėraščių sąsiuvinį pavyko išsaugoti su šeima bendravusiam kunigui Juozapui Matelioniui. M. Olkinaitės kūrybos sąsiuvinis buvo paslėptas po Panemunėlio bažnyčios altoriumi įrengtoje slėptuvėje ir tik praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį perduotas vargonininkui, disidentui Alfredui Andrijauskui. Šis atidavė jį saugoti profesorei Irenai Veisaitei. Vėliau pavyko surasti ir tragiškos lemties poetės dienoraštį. Praėjusiais metais M. Olkinaitės kūryba ir dienoraštis išleisti kaip knyga „Atrakintas dienoraštis“.

„Jos kūryba lyginama su Salomėjos Nėries. Mergina per anksti išėjo iš šio pasaulio“, – pasakoja G. Kujelis.

Vieną jos eilėraštį mokyklose mokosi aštuntokai.

Kitas Rokiškio krašto žymus žydų tautos atstovas –  iš Pasubatės kaimo netoli Obelių kilęs Ruvinas Būnas, karys savanoris. Jaunuolis, išėjęs ginti gimtojo krašto, žuvo vienoje svarbiausių nepriklausomybės kovų – mūšyje ties Giedraičiais. Rokiškio krašto muziejus kartu su JAV nepelno siekiančia organizacija „Prisimenant litvakus, Inc“ yra įsteigę šio savanorio premiją, ji kas dvejus metus skiriama už nepriklausomos Lietuvos tautinių mažumų istorijos ir kultūros paveldo tyrinėjimus, jų sklaidą visuomenėje, už veiklą, įtvirtinant daugiakultūrės įvairovės suvokimą, už idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą ir toleranciją, įgyvendinimą.

1866 metų Rokiškio miesto centrinės dalies plano fragmentas. Dešinėje – Rokiškio sinagogų rekonstrukcija. ROKIŠKIO ŠV. APAŠTALO EVANGELISTO MATO BAŽNYČIOS ARCHYVO nuotr.

1866 metų Rokiškio miesto centrinės dalies plano fragmentas. Dešinėje – Rokiškio sinagogų rekonstrukcija. ROKIŠKIO ŠV. APAŠTALO EVANGELISTO MATO BAŽNYČIOS ARCHYVO nuotr.

Didžiulis praradimas

Rokiškio žydų bendruomenę ištiko žiaurus likimas. 1940 metais buvo nacionalizuojamas žydų turtas, šeimos tremiamos į Sibirą, o didžioji Rokiškio žydų bendruomenės dalis nužudyta per holokaustą. 1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis sunaikinta Rokiškio koncentracijos stovykla, įkurta šalia Rokiškio dvaro. Joje, istoriko teigimu, daugiausia kalinti vyrai. Iš čia 3 206 žmonės buvo išvežti ir sušaudyti šalia Bajorų kaimo esančiame Velniaduobės miške. O moterys, vaikai, seneliai kalinti Antanašės koncentracijos stovykloje. Šie žmonės sušaudyti rugpjūčio 25-ąją – netoli stovyklos esančiame miške nužudyta 1 160 aukų.

G. Kujelio teigimu, vertinant pagal išlikusius dokumentus, pagal SS štandartenfiurerio, 3/A operatyvinio būrio vado ir vieno iš holokausto kaltininkų Karlo Jėgerio ataskaitas, Rokiškio rajone nužudyta per 5 300 žydų tautybės žmonių. Šiuo metu Rokiškio rajone žinomos šešios masinės holokausto aukų kapavietės: Bajorų-Velniaduobės, Antanašės, Steponių, Vyžuonos, Trako-Pempiškio ir Kavoliškio-Šeduikiškio. Istoriko teigimu, skaičiai – siaubingi, iš esmės sunaikinta pusė Rokiškio gyventojų.

„Dabar tų senųjų litvakų tikrai nėra Rokiškyje, nebent naujų atsikėlę, bet mes jų nepažįstame“, – sako G. Kujelis.

Istoriko teigimu, žydų bendruomenės tragedija – didžiulis praradimas visuomenei.

„Žydų ir lietuvių visada buvo labai artimi ryšiai: jie buvo draugai, kaimynai. Tarkim, ir  Olkinų šeimos istorija rodo, kaip jie artimai bendravo su kaimynų Neniškių šeima, kunigu J. Matelioniu“, – pasakoja G. Kujelis.

Šių metų pavasarį prie Rokiškio ir Antanašės dvarų, kur veikė koncentracijos stovyklos, pastatyti metaliniai žymenys su užrašais.

Netikėta sėkmė

Rokiškyje išlikęs ne vienas žydams priklausęs pastatas – tiek jų šeimų namai, tiek įmonių ar kiti pastatai. Pasak G. Kujelio, mieste buvo ir keturi žydų maldos namai. Trys sinagogos – Raudonoji, Geltonoji ir Žalioji – stovėjo Sinagogų gatvėje, o vieni maldos namai – Pirties gatvėje. 1941 metų vasarą maldos namai sudeginti. G. Kujelis pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais „Liuftvafės“ – nacistinės Vokietijos vermachto karinių oro pajėgų –  darytose nuotraukose matyti, kad šių maldos namų nebelikę.

Pasak G. Kujelio, Raudonoji sinagoga buvo seniausia ir didžiausia Rokiškyje. Jos statybos metai nežinomi, tačiau XIX amžiaus vidurio miesto plane ji jau pažymėta. Joje melstasi vasarą ir tik per šabą. Melstis rinkdavosi amatininkai, smulkių parduotuvių savininkai, mėsininkai, neturtingi žydai.

O Žalioji sinagoga įkurta gyvenamajame name ir taip pat pažymėta XIX amžiaus vidurio miesto plane. Šioje sinagogoje melstasi kasdien, ji laikyta „žiemine“, mat turėjo krosnį ir buvo šildoma. Joje melsdavosi tik pasiturintys ir turtingieji miesto žydai.

Geltonoji sinagoga buvo maža. Į ją savaitgaliais ir per šventes melstis susirinkdavo 10 suaugusių vyrų. Į šią sinagogą taip pat ateidavo Talmudą studijuojantys mokiniai. Geltonoji sinagoga veikė nedideliame gyvenamajame name. Ilgai nežinota, kaip atrodė šie maldos namai – nebuvo išlikusios jokios medžiagos.

„Netikėtai interneto platybėse išlindo filmuotas vaizdo įrašas, priklausantis Spilbergų šeimos archyvui, kuriame šmėsteli Rokiškio vaizdelis, Sinagogų gatvė, kur vyko vestuvių ceremonija ir matėsi pastatai“, – apie netikėtą sėkmę pasakojo G. Kujelis.

Pagal šį vaizdą atkurti 3D sinagogų maketai. Dabar Rokiškyje, Sinagogų gatvėje esančiuose stenduose, trimis kalbomis – anglų, lietuvių ir jidiš – įamžintas žydų atminimas. Jidiš kalba iš esmės jau mirusi, nelabai kas ją pasaulyje vartoja, tačiau ši kalba – kaip atminimo ženklas bendruomenei, kadaise gyvenusiai Rokiškyje ir jį kūrusiai.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų