-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš du dešimtmečius kovo mėnesį šalyje įkurta Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija į savo veiklą ne tik įtraukė nemažai buvusių ar net esamų karių, bet ir buvo viena sąlygų šaliai siekiant narystės NATO.
Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas ir asociacijos Panevėžio apskrities skyriaus vadas rezervo kapitonas Bronius Zaronskis sako, kad jų organizacija susikūrė pradėjus į atsargą išeiti kariams, karininkams, 1990–1993 metais kūrusiems Lietuvos kariuomenę.
Pirmieji, stoję į anuomet nepriklausomybę tik atgavusios Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, daugiausia buvo savanoriai. Nemaža dalis – jau ne jaunuoliško amžiaus, tad greičiau išėjo į atsargą. Tačiau ir pasitraukę iš aktyvios tarnybos jie norėjo likti veiklia lietuviškos kariuomenės dalimi, o tam reikėjo naujos, savos asociacijos. Juolab kad Lietuvai siekiant narystės NATO vienas reikalavimų ir buvo turėti tokią rezervo karių organizaciją. (Pačiame Aljanse veikia CIOR – Atsargos karininkų konfederacija, vienijanti daugiau nei milijoną narių iš kelių dešimčių valstybių.)
Pirmasis Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos vadas buvo pulkininkas leitenantas Jonas Kliauza. Tai, pasak B. Zaronskio, buvo pradžia, po kurios visoje Lietuvoje ėmė kurtis organizacijos skyriai. Jų iš pradžių buvo trylika – vienuolikos apskričių bei medicinos, aviacijos. Šiuo metu telikę aštuoni.
Kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas įsitikinęs, jog jos narių potencialas toli gražu dar neišsemtas – ir, Broniaus Zaronskio nuomone, per menkai išnaudojamas. LKRKA PAS nuotraukos
Panevėžio skyrius įsikūrė 1999-ųjų lapkričio 15 dieną, tad yra ką tik iškilmingai paminėjęs veiklos dvidešimtmetį. Vienijantis narius net iš Biržų, Kupiškio, kitų apskrities vietovių, turi ir du poskyrius – Pasvalyje ir Radviliškyje. „Mūsų skyrius didžiausias Lietuvoje ir veikliausias“, – neslepia pasididžiavimo B. Zaronskis.
Šių metų kovą tapęs visos asociacijos prezidentu, jis planuoja skyriaus vado pareigų, kurias eina bemaž keturiolika metų, atsisakyti kitą pavasarį, kai vyks ataskaitinis susirinkimas.
Panevėžio apskrities skyriuje šiuo metu yra apie aštuonias dešimtis narių, kurių amžius svyruoja nuo 11 iki 80 metų. B. Zaronskis sako tiesiog negalintis nepaminėti vienuolikmečio kandidato į rezervistus: toks jis aktyvus, dalyvaujantis skyriaus veikloje. Kita vertus, jaunasis pretendentas turįs puikų pavyzdį – savo tėvus, atsargos karius.
Skyriaus veikloje aktyvūs ne tik rezervo, bet ir tarnybą tęsiantys kariai. Pasak prezidento B. Zaronskio, anksčiau jų asociacijai būdavo skiriamas tam tikras finansavimas, tačiau dabar jokios paramos nebeliko. Kartu su ja – ir galimybės atstovauti Lietuvą daugelyje tarptautinių renginių.
„Į kai kuriuos jų nevykstame vien dėl to, kad niekas neremia, o dalyvauti yra labai brangu“, – atvirai sako prezidentas.
Visgi asociacija stengiasi dalyvauti svarbiausiuose kongresuose, konferencijose, seminaruose. Tokiuose, kaip NATO CIOR organizuojami kongresai. Devynios valstybės yra sudariusios atskirą Baltijos jūros šalių grupę, kurioje kasmet taip pat rengiamos konferencijas – lietuvių taip pat.
CIOR Užsienio kalbų akademijoje asociacijos nariai gerina anglų, prancūzų kalbų žinias. JAV tobulinosi medikai, įvairūs mokymai vyko ir vyksta kitose šalyse. Su savanoriais ir Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariais pavasarį dalyvaujama pratybose, o kur dar įvairios žaidynės, rungtynės, šaulių taiklumo varžybos. Jas ir patys panevėžiečiai kasmet organizuoja, nors, pasak B. Zaronskio, laikai, kuomet rezervo kariai turėjo ginklus ir jiems buvo skiriama šaudmenų šaudyti, praeityje.
„Dauguma mūsų žmonių labai aktyvūs. Kurie pradėjo nuo pat pirmų dienų atsikuriant kariuomenei, daug prisidėjo, yra didžiausi entuziastai ir dabar dar nori būti organizacijoje, kuri susijusi su krašto apsauga“, – sako B. Zaronskis.
Paties B. Zaronskio kelias į Lietuvos kariuomenę prasidėjo 1990-aisiais, kai jis, kaip ir dabar, vadovavo Panevėžio aeroklubui.
Tais metais aktyviai reiškiantis Sąjūdžiui, susirinkta Vilniuje ir nutarta, kad reikia kurti Lietuvos karo aviaciją. Pavyko tik 1991 metais – buvo įkurtas aviacijos junginys su trimis eskadrilėmis: Vilniaus, Panevėžio ir Šilutės.
Apskrities skyriaus rezervistai – nuolatiniai šaudymo, kitų sukarintų sporto šakų varžybų dalyviai.
Junginio vadu buvo Rolandas Paksas, vadovavęs dar ir Vilniaus eskadrilei. Panevėžio eskadrilės vadu tapo B. Zaronskis.
Eskadrilės priklausė Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai – tuomečiam SKAT. Asociacijos prezidentas lig šiol pamena Vilniuje duotą priesaiką: antpečius aviatoriai tądien gavo iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio rankų.
„Panevėžio eskadrilė buvo bene stambiausia. Turėjome per 30 etatinių narių ir prie eskadrilės dar buvo apie 40 narių aviacijos kuopa“, – pasakoja B. Zaronskis.
Batalionas Panevėžyje tuo metu buvo įsikūręs Beržų gatvėje, kur dabar dirba policijos pareigūnai. Eskadrilė turėjo lėktuvą „An-2“, kurį bataliono kariai naudojo šuolių parašiutu treniruotėms, o batalionas paskirdavo budėtojus į eskadrilę.
Vėliau prie Krašto apsaugos departamento buvo įkurtas Aviacijos skyrius, ilgainiui peraugęs į karines oro pajėgas. Tuomet eskadrilė Panevėžyje panaikinta – jos liko tik Vilniuje ir Šilutėje.
„Manyta, kad viename mieste dviejų karinių aerodromų nereikia, kad aviacijos bazę reikia kurti Pajuostyje“, – pasakoja B. Zaronskis, primenantis, jog panevėžiečiams pirmiau dar reikėjo perimti Pajuostį iš sovietų karių. O tai reiškė nelengvas derybas ir naujus iššūkius.
„Ten statydavome savo budėtojus iš eskadrilės, kurie budėdavo dieną ir naktį. Žiemą šalome – patalpų nebuvo, atsinešę iš miško kūrendavome šakas, o šautuvai buvo savadarbiai“, – prisiminimais dalijasi vadas.
Įkūrus aviacijos bazę, visi eskadrilės darbuotojai buvo perkelti dirbti į Pajuostį. B. Zaronskis ten dirbęs keletą metų štabo viršininku, kol išėjo į pensiją.
Vienu pirmųjų ir didžiausiu panevėžiečiams kariams tekusiu išbandymu, žinoma, buvo 1991-ųjų sausio įvykiai. Tuo metu, pasak B. Zaronskio, mieste tebebuvo dislokuotos gausios sovietų pajėgos. Jusdami besikuriančios jaunos kariuomenės grėsmę, okupantai nesibodėjo naudoti gąsdinimų taktiką: apsupdavo aeroklubą, grasino ginklais, išvežė dalį jam priklausiusio turto.
„Šiaip taip išslapstėme techniką, išsaugojome… – pasakoja B. Zaronskis. – Geresnius lėktuvus išskraidinome. Aš gimtajame sodžiuje paslėpiau keturis. Dar du lėktuvai buvo paslėpti Kupiškyje, keli – Panevėžio rajone. Taip pat teko suslapstyti radijo stotis, žemėlapius, parašiutus…“
Na, o sausio įvykių dienomis, Kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidento teigimu, pagrindinė jo ir bendražygių misija tapo budėjimas prie svarbių objektų. Turėdami radijo stotis, panevėžiečiai net organizavo oro erdvės kontrolę virš Lietuvos: anot B. Zaronskio, savo skrydžių valdymo bokšte sujungė kelias radijo stotis ir šitaip galėjo kontroliuoti sovietų karinių dalinių judėjimą.
Du automobiliai su radijo stotimis stovėjo Berčiūnuose, vienas Šilagalyje. Iš jų ateidavo nepaprastai svarbūs pranešimai apie karinių automobilių judėjimą – šiuos tekdavo sekti, kad sužinoti, kur link važiuoja: ar Radviliškio, ar Pajuosčio, ar Rygos pusės. Tuo pačiu būdavo surenkamos žinios ir apie gabenamą krovinį – žmones, techniką ar ką kita. Visa ši vertinga informacija suplaukdavo į karinę komendantūrą, veikusią Panevėžyje, A. Smetonos gatvėje.
Oro erdvę, B. Zaronskio aiškinimu, panevėžiečiai galėjo stebėti, nes žinojo sovietinio tranzito radijo dažnį, Panevėžio aerodromo kodinį pavadinimą („Tulpė“).
Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos nariai panevėžiečiai.
„Būdavo, atskrenda lėktuvas „Il-76“ – didžiulis laineris – į Kėdainius ir lėktuvo vadas praneša, kad leidžiasi už tam tikro laiko, ekipažą sudaro 8 žmonės, turi pasikrauti tą ir tą ir kažkur išskristi. Tokias žinias pranešinėdavome“, – pamena tas dienas asociacijos prezidentas.
Kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas įsitikinęs, jog jos narių potencialas toli gražu dar neišsemtas – ir, deja, per menkai išnaudojamas. Ir paramos stygius čia niekuo dėtas.
„Mūsų veiklai tegul neskiria lėšų – tegul tik duoda jų dalyvauti užsienio renginiuose arba organizuojant tokius renginius Lietuvoje“, – sako jis. Visam kitam, akivaizdu, iniciatyvos nestokojama.
Lietuvos kariuomenės rezervistai, be su tobulinimusi susijusios veiklos, turi daugybę kitų uždavinių, patikina B. Zaronskis. Jie rūpinasi ir pačiais asociacijos nariais, jų socialinėmis garantijomis, kovoja dėl pensijų, uniformų gavimo tiems, kuriems jų trūksta, dėl laipsnių pakėlimo. Organizacijos vadovo aiškinimu, kitose šalyse bent kartą (ar net daugiau) laipsnis paaukštinamas ir rezervo kariams įvertinant jų nuopelnus. Lietuvoje šiuo metu to kol kas nėra.
Užtat per įvairias institucijas nepailstamai ieškoma platesnių galimybių rezervo karių veikloms. Kaip primena B. Zaronskis, jų gretose – nemažai ganėtinai jaunų žmonių, kurie jau išėję į atsargą, bet galėtų savo žinias, įgūdžius skirti krašto apsaugai.
„Pavyzdžiui, kad ir kalbant apie Karaliaus Mindaugo husarų batalioną. Kodėl prie vartų negalėtų budėti rezervo kariai? Daugelyje šalių, ypač Danijoje, budėtojai yra rezervo kariai. Tarnaujančius kareivius būtų galima naudoti kitoms užduotims, tikram kariniam pasirengimui“, – svarsto B. Zaronskis.
Jo žiniomis, Danijoje išėjusieji į atsargą kariai pagal sutartis papildomai tarnauja bei atlieka įvairius darbus. Daug dėmesio rezervo kariams skiriama ir Estijoje. Jie Tapoje net turi batalioną su karine technika, ginklus, gauna nemenką finansavimą.
Lietuvoje atsargos kariai irgi galėtų labiau pasitarnauti kariuomenei – kad ir dirbdami valgyklose, vairuotojais, atlikdami kitus pagalbinius darbus. Tuo metu savanoriai ir šauktiniai galėtų užsiimti vien tik karybos mokslais.
„Minėtose šalyse įstatymai palankesni išėjusiesiems į atsargą, – daro išvadą B. Zaronskis. – Jie nepamirštami ir įtraukiami į rezervą. Prie šito pas mus dar sunkiai grįžtama… Išėjo į atsargą ir juos pamiršo. Dabar truputį pradedama daryti, bet kol kas dar silpnai vyksta.“
