-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Kodėl pasirinkote rašyti būtent vaikams?
– Dabar atsisukęs atgal matau, jog link to ėjau jau nuo vaikystės. Nuo pradinių klasių vis bandydavau kažką kurti, rašyti, eiliuoti, tad jau nuo mažų dienų buvau įsimylėjęs kūrybą. O paauglystėje daug laiko teko praleisti su savo jaunesne pussesere, su kuria daug žaisdavome, skaitydavome, vaikštinėdavome, pasiimdavau ją iš darželio. Tad kai sykį susitiko šios dvi meilės – meilė kūrybai ir meilė vaikams – neliko nieko kito, kaip kurti vaikams. O tą paskutinį reikiamą postūmį atliko Vytautas V. Landsbergis, prieš keletą metų pasiūlęs pabandyti parašyti knygą vaikams.
– Iš visų jūsų jau parašytų knygų, kuri jums pačiam arčiausiai širdies?
– Šiuo metu esu parašęs keturiolika knygų – tiesa, skaitytojai kol kas gali susipažinti su dešimt, nes kitos leidykloje laukia savo eilės. Su jomis šiuo metu dirba redaktorė ir iliustruotojai.
Išskirti kažkurią vieną knygą kaip mylimiausią būtų sunku – įsižeistų kitos, likusios! (Šypsosi.) Bet galėčiau paminėti dvi, kurios tarsi žymi mano dvejų etapų vaikų literatūroje pradžias. Tai mano pati pirmoji knyga „Apie raganą Šiokiątokią“, su kuria debiutavau vaikų literatūroje. Ir pirmoji istorija iš serijos apie Domą ir Tomą „Dingusios šluotos byla“, per kurią supratau, jog galiu bandyti gyventi iš rašymo. Taip pat su šia knyga pradėjo sparčiai augti ir mano skaitytojų ratas.
– Kai kurios šiuolaikinės teorijos teigia, kad skaitomų knygų prasmę kuria netgi ne rašytojai, o skaitytojai. Ar jums pačiam patinka bendrauti su savo skaitytojais?
– O, taip! Bendrauti su skaitytojais man vienas malonumas! Tiek didesniuose renginiuose ar mano knygų pristatymuose, tiek ir prekybos centre ar tiesiog gatvėje, kai būnu atpažįstamas ir netikėtai užkalbinamas. Skaitytojai sustabdo arba tarti vieną kitą žodį apie mano knygas, arba nusifotografuoti. Ir tai žiauriai smagu, nes tikrai niekada nemaniau, kad rašytojai gali sulaukti dėmesio ir su literatūra visiškai nesusijusioje aplinkoje. Galbūt tai tik dar kartą įrodo, jog literatūra – bent jau vaikų – šiandien Lietuvoje išgyvena tikrą aukso amžių.
Mano skaitytojai man yra vienas iš kūrybos šaltinių, nes, be komplimentų, išgirstu ir pasiūlymų, apie ką galėtų būti nauja knyga ar jau parašyto kūrinio tęsinys, ką vienoje ar kitoje knygoje galėjau padaryti kitaip. Savo patarimais ir pastebėjimais jie daugiau ar mažiau prisideda prie mano būsimų knygų.
– Rašymas – sąmoningai planuota karjera, šiam darbui ruošėtės? Ar tai labiau buvo įkvėpimas?
– Nežinau, kaip kitiems, bet man kažkokio įkvėpimo, kad štai, dabar aplankė mūza ir sėsiu rašyti knygos, nebūna. Manau, yra du variantai: arba kažkiek rizikuodamas jo lauki, arba tiesiog atsisėdi ir rašai. Nes įkvėpimo galima laukti savaitę, laukti mėnesį, pusmetį, o paskui po kelerių metų pamatyti, kad jis taip ir neatėjo. Galbūt rašymo procesas yra kiek romantizuotas – ir tai nieko blogo! Bet man tai yra darbas. Nuostabus svajonių darbas, o tokiu atveju turbūt ir įkvėpimo laukti nereikia.
– Kas jums sunkiausia rašant?
– Rašyti lėtai! (Juokiasi.) Tik visai neseniai išmokau lėtai bėgioti, tad gal ir rašyti neskubant dar išmoksiu.
Ir dar būna sunku atsiriboti nuo mylimų autorių įtakos. Žinoma, nuo to niekur nedingsi, bet koks nors mygtukas galvoje, kurį paspaudus tos įtakos kuriam laikui paeina į šoną, būtų neprošal.
Tačiau abu dalykai – ir lėtas rašymas, ir gebėjimas bent kiek atsiriboti nuo įtakų – tikriausiai ateis su didesne mano, kaip rašytojo, branda.
– Kiekvienas jūsų knygos veikėjas – žavi asmenybė. Bet ar jie turi savo prototipus? O gal ir jų vardai turi savo istorijas? Kaip gimsta jūsų knygų personažai?
– Mano pirmasis personažas – ragana Šiokiatokia – savo vardą gavo tiek dėl savo būdo, tiek ir dėl mano tuomečio noro su humoru pažvelgti į savo pirmąjį bandymą vaikų literatūroje. Net pirminis knygos pavadinimas buvo „Šiokia tokia knyga apie raganą Šiokiatokią“. Ir veikėja nebuvo ta tradicinė iš liaudies pasakų atkeliavusi senutė.
Detektyvų serijos apie „Domą ir Tomą“ veikėjų vardai gimė dėl gražaus skambesio. Be to, Tomas daugelyje vietų esu aš pats vaikystėje. Kitų knygų veikėjų – Beno ir Luko – vardai tiesiog ėmė ir šovė į galvą. Paskui bandžiau juos keisti į vienokius ar kitokius, bet vis vien grįždavau prie šių.
Mano knygų personažai gimsta tarpusavyje susimaišius prisiminimams iš mano vaikystės, perskaitytoms knygoms ir bendravimo su mano knygų skaitytojais. Tada ima ir atsiranda koks naujas veikėjas.
O štai mano pirmoji paveikslėlių knyga, kuriai iliustruotoja Inga Dagilė šiuo metu kuria iliustracijas, atsirado tiesiog iš realios kasdienybės – iš mano sūnaus smagių patrukdymų vis užsukant į darbo kambarį, kai jame užsidaręs rašau knygą.
– Jums dar tik 29-eri, o jūsų knygos jau pripažįstamos vienomis populiariausių ir mėgstamiausių tarp skaitytojų, įvertinamos įvairiausiais apdovanojimais. AR jums svarbu būti vertinamam? Kada pats pradėjote tikėti savo, kaip vaikų rašytojo, talentu?
– Jeigu atvirai, porą kartų esu pagalvojęs daugiau neberašyti. Vos dėl kelių apdovanojimų spėjau priprasti prie specialistų įvertinimų, o kai jie sustojo, paklausiau savęs: „Ar tikrai teisingu keliu einu?“ Bet viskas baigėsi tuo, jog pradėjau nuoširdžiai iš savęs juoktis: „Po galais, juk man dar nėra nė trisdešimties, o jau noriu rašyti tarptautinius bestselerius! Viskas dar prieš akis – ir geriausios knygos, ir geriausi įvertinimai“.
Šiandien turbūt turėčiau tik džiūgauti dėl mane mylinčių skaitytojų gausos, toliau rašyti ir žingsnis po žingsnio augti kaip vaikų knygų autorius. O paskui viskas turėtų ateiti savaime!
Taip, premijos ir apdovanojimai yra puikus dalykas, kol autorius prie jų per daug neprisiriša.
– Ką pats mėgstate skaityti? Ir išvis: esate labiau rašytojas ar labiau skaitytojas?
– Manau, visi rašytojai yra lygiai tiek ir skaitytojai, nes be skaitymo autorius toli nenueis. Rašytojas skaitydamas ne tik plečia žodyną, bet ir mato, kaip atrodo gera ar prasta knyga, kodėl vaikai dėl vieno ar kito kūrinio eina iš proto, kokiu stiliumi galima rašyti ir taip toliau.
Skaitymo nauda yra neišmatuojama ne tik vaikui ar suaugusiajam, bet ir rašytojui.
Pats ilgą laiką buvau prisirišęs prie poros autorių – britų vaikų rašytojų Deivido Valjamso ir Roaldo Dalo. Jie mano kūrybai padarė tikrai didelę įtaką, kai kurių mūsų kritikų net esu įvardijamas kaip šių autorių tradicijų tęsėjas. Tačiau paskutiniu metu skaitau visas puikiai vertinamas vaikų literatūros knygas ar tas, kurių neperskaičiau vaikystėje. Ir, kas be ko, stengiuosi susipažinti su naujausiomis lietuvių autorių knygomis vaikams.
– Įdomus Tomo Dirgėlos biografijos faktas: jums yra tekę pabūti ir kalėjime – ten dirbote lietuvių kalbos mokytoju. Iš karto po to pasukote dirbti auklėtoju į vaikų darželį. Ar darželyje ir užgimė meilė vaikams?
– Tikriausiai būna atvirkščiai ir į darželį einama dirbti jau mylint vaikus, nes kitu atveju vaikams su tokiu auklėtoju būtų ne pyragai! (Juokiasi.) Vaikus mylėjau dar būdamas paauglys, nes tekdavo daug laiko praleisti su savo tuo metu darželinuke pussesere.
Po metų darbo kalėjime man reikėjo šiokios tokios pusiausvyros, tuo labiau jog tuo metu ir mano pirmajam vaikui buvo tiek, kiek mano prižiūrimiems pypliams. Tad man tai buvo ir šioks toks atsigavimas, ir praktika kaip tėčiui.
– Kuo būtumėte, jei nebūtumėte tapęs rašytoju?
– Krepšininku. Ir į šį klausimą tokiu atveju atsakyčiau: „Jei dabar nebūčiau krepšininkas, būčiau rašytojas!“ (Juokiasi.)
– O ko reikia norint tapti geru rašytoju?
– Pirmiausia, kaip ir visur, drąsos eiti savo keliu. Kai prieš pustrečių metų nusprendžiau mesti savo nuolatinį darbą ir tapti profesionaliu rašytoju, sulaukiau daugiau kritikos nei palaikymo. Ir tai visai suprantama, nes dar ir šiandien sklando požiūris, kad iš rašymo nepragyvensi. Bet reikia nepamiršti, kad rašytojo darbas nesibaigia rankraščio nusiuntimu į leidyklą – reikia ir pačiam dirbti socialiniuose tinkluose, ir organizuoti susitikimus su skaitytojais ar kitus renginius. Nors tuo metu buvau dar tik trijų knygų vaikams autorius, sulaukiau didelio palaikymo iš žmonos ir visgi žengiau šį žingsnį. O kai gali visą laiką skirti savo mėgstamiausiam dalykui, tada jis atneš ir atitinkamą rezultatą.
Prie to dar pridėčiau meilę vaikams ir, bent jau mano atveju, humorą, kuris yra universali kalba tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
– Koks buvote vaikystėje? Kaip jums šiandien atrodo tas laikas žvelgiant jau suaugusiojo, dviejų vaikučių tėčio akimis?
– Mane nuo pat mažų dienų augino močiutė. Vaikystėje dažnai mėgdavau būti vienas: ar vienas žaisti, ar vienas kažką kurti, piešti… Bet tai nereiškia, kad neturėjau draugų ir kaip visi vaikai nedūkdavau kieme su dviračiu ar krepšinio kamuoliu. Visai neseniai per vieną praktiką pavyko išsiaiškinti, kad tas noras būti vienumoje buvo tarsi užslėptas skausmas dėl mamos ir tėčio nebuvimo šalia. Bet jei nebūčiau augęs su močiute, o tradicinėje šeimoje, gal šiandien ir nesikalbėtume?
Dabar žvelgdamas į savo vaikystę galvoju, kad turėjau nemažai laisvės. Gal kai kur jos buvo ir per daug, nebuvo bent kiek griežtesnių tėviškų ribų. O žiūrint iš dviejų vaikų tėčio perspektyvos, kai pats vaikystėje neturėjau tėčio pavyzdžio, buvimas juo man šiandien yra tikrai smagus iššūkis. Labai dažnai net kūrybinis!
