I. Ruginienė. P. Gvildžio nuotr.

Problemos subręs rudenį

Pandemija tapo iššūkiu visiems – tiek verslui, tiek jam dirbantiesiems. Su kokiomis problemomis ir naujovėmis dėl to tenka susidurti ir kokių dar reikėtų laukti artimiausiais mėnesiais, teiravomės Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos RUGINIENĖS.

– Pandemija įžengė į antruosius metus. Kaip ji pakeitė darbo rinką?

– Pastarieji metai nuo pavasario iki pavasario buvo ypač permainingi. Streso būsenos buvo visi darbuotojai ir turbūt taip tebegyvena iki šiol.

Per tuos metus nutiko nemažai dalykų: dalis darbuotojų prarado darbą, kita dalis – dalį atlyginimo, nes teko eiti į prastovas. Susidūrėme ir su visiškai nauju iššūkiu – nuotoliniu darbu, kurio anksčiau buvo tik vienas kitas atvejis.
Mes situaciją vertiname pagal nuolat mus pasiekiančius skundus ir paklausimus. Praėjusį pavasarį buvo itin aktualios saugos sąlygos darbe. Tai įvairios dezinfekcinės priemonės, kaukės: kada jų reikia, kada nereikia, kokių saugos reikalavimų privalo laikytis darbuotojas, ką turi suteikti darbdavys. Teko daug konsultuoti ir ginti darbuotojų teises, kad būtų užtikrintos saugios darbo sąlygos.

Vasara irgi buvo gana sunkus laikotarpis, nes prasidėjo grupiniai atleidimai. Taigi nemažai žmonių prarado darbą.
Rudenį atėjo antra pandemijos banga. Saugumo klausimais jau lyg nebebuvo abejonių, darbo vietos buvo gana gerai paruoštos, bet kilo įvairių nesusipratimų dėl priverstinio išėjimo iš darbo, buvo įvairių mobingo apraiškų.

Po šio perėjome į testavimo ir skiepijimo laikotarpį, kai vėl gavome didelę šūsnį įvairių paklausimų. Sulaukėme nemažai signalų, kad darbuotojai verčiami skiepytis. Teko aiškinti, kad skiepijamasis turi būti savanoriškas darbuotojo apsisprendimas, bet testavimas prilyginamas privalomam sveikatos patikrinimui.

Kitaip tariant, keičiantis situacijai, iškart keičiasi ir darbuotojų problemos. Visi šie metai prabėgo tarsi bangomis. Kažkokio piko nebuvo – skundai ateina nuolat, kreipiamasi įvairiais klausimais. Netgi tais, kuriuos galvojome jau išsprendę.

– Ką tai labiau rodo – aktyvesnį darbuotojų domėjimąsi savo teisėmis ar tiesiog problemų gausą?

– Iš tikrųjų problemų padaugėjo. Bet žmonės ir patys pradėjo domėtis. Paprastai profesinė sąjunga juk nėra pirmas darbuotojo pasirinkimas, reikia tai pripažinti. Taigi, matyt, yra tam tikrų problemų prisibeldžiant iki valstybinių institucijų. Kai žmogus visiškai niekur neranda pagalbos, prisimena, kad yra konfederacija, ir kreipiasi.

Mus iš esmės pasiekia sunkiausi atvejai, nevilties šūksniai. Paklausimų srautas valstybinėse institucijose gana išaugęs – gal žmonės ten negauna reikiamos informacijos, pagalbos, išaiškinimo.

– Kiek jų problemų pavyksta išspręsti?

– Nemažai. Kai viešojoje erdvėje jas keliame, kartais sulaukiame darbdavių kaltinimų, kad tos problemos laužtos iš piršto, kad taip nėra. Bet visos mūsų viešinamos problemos yra būtent iš darbuotojų lūpų. Mes sistemiškai dėliojame visus paklausimus ir skundus. Jeigu jau keliame problemą, vadinasi, buvo tikrai ne vienas, ne du ir ne trys žmonės, išsakę tą patį. Taip, pavyzdžiui, nutiko su apsaugos priemonėmis, kai pernai pavasarį kėlėme darbo vietos saugos klausimą. Šviečiame, kad nuotolinis darbas niekuo nesiskiria nuo biuro ir kad turi būti poilsio laikas, šeimai skirtas laikas, darbo vieta turi būti įrengta darbdavio lėšomis. Šį pavasarį esame užkardę signalus dėl priverstinio skiepijimosi.

– Ir visgi kalbant apie nuotolinį darbą dar kyla klausimų dėl tokių, atrodytų, elementarių dalykų, kaip darbuotojo namuose patiriamos su darbu susijusios išlaidos, pavyzdžiui, sunaudotos elektros. Aktuali tebėra ir darbo bei poilsio laiko atskyrimo problema. Kodėl?

– Todėl, kad pas mus nebuvo populiarus toks darbas. Buvome įpratę, kad į darbą reikia kažkur eiti – į biurą ar kitą vietą ir nuo 8 iki 17 valandos dirbti, nuo 12 iki 13 valandos pietauti. Po to atsikelti, susidėti daiktus ir išeiti. Viskas būdavo aišku. Dabar, jeigu darbas iš namų nėra normaliai organizuojamas, kyla daug nesusipratimų. Pasitaiko, jog visiškai nėra gerbiamas darbo ir poilsio režimas. Darbuotojai darbo laiką derina, kaip nori ir kaip jiems patogu: kažkam geriau ryte pamiegoti, kažkam – vakare. Tačiau išbalansuotas darbo laikas, išsitrynusios jo ribos sudaro tokią situaciją, kad darbuotojas dirba 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Darbdavys irgi nesibodi paskambinti ir vakare po darbo, ir savaitgalį, ir tada, kada jam šauna į galvą. Dirbant biure ne visi drįsdavo taip elgtis.

Arba pietų pertrauka. Jeigu Darbo kodeksas sako, kad turi būti pietų pertrauka ir funkcinės pertraukėlės kas dvi valandas po 15 minučių, taip ir privalo būti. Kai darbuotojas namuose, atrodo, nieko gi neveikia – kam jam dar pertrauka? Bet kai ateina rezultatų aptarimas, žiūrėk, darbuotojai būna padarę du tris kartus daugiau, nei darydavo anksčiau. Taigi darbo krūvis yra netgi padidėjęs.

Kad darbdaviams dėl to kyla abejonių ir nepasitikėjimo, nereiškia, kad tai – normalu. Namuose nuolatos esi online režime. Tai priveda darbuotojus prie didžiulio išsekimo. Ir tai yra dar viena problema, kuri vejasi šį pavasarį. Dabar matosi tik jos apmatai, bet, manau, rudenį mes jau skinsime ir vaisius: didžiulės emocinės įtampos, streso, depresijos, išsekimo.

Žmonės dirba nežmonišku krūviu, darbas nėra struktūruotas. O dar prisideda ir emocinė įtampa dėl pačios pandemijos, kai esame „uždaryti“, turime taikstytis su taisyklėmis, prie kurių nesame pratę… Namai, darbas, aplinka ir viskas yra taip radikaliai pasikeitę, kad organizmas turi natūraliai prisitaikyti. Visa tai atneš labai skaudžių pasekmių. Todėl ne kartą kėlėme šį klausimą ir Vyriausybei, kad apie tai reikia kalbėti, galvoti, ką daryti.

Europos Sąjunga, matydama apgailėtiną padėtį, kad žmonės tiesiog nebegali atsijungti nuo darbo, teikia iniciatyvą, kuri taip ir vadinasi – „Atsijunk nuo darbo“. Man dėl to gėda, nes tai turi būti savaime suprantamas dalykas. Jeigu baigėsi darbo laikas – atsiprašau, bet nebeskambink darbuotojui. Jeigu būtinai reikia staigiai atlikti kažkokią užduotį, traktuokime ją kaip viršvalandžius.

– Vis dažniau pasigirsta kalbų apie keturių darbo dienų savaitę.

– Kai pernai gegužės 1-ąją iškėlėme šią idėją, sulaukėme labai didelio puolimo. Manėme, viskas, – ji bus paskandinta. Bet šiandien jau turime vieną kitą įgyvendintą teigiamą pavyzdį. Vadinasi, tai nėra tokia jau utopija.
Nors darbdavių reakcija irgi natūrali. Mes siūlome, kad žmogus dirbtų 4 dienas už tokį pat darbo užmokestį, koks yra dabar. Darbdaviai atkerta, kad tuomet turės priimti daugiau darbuotojų, didinti išlaidas. Taip, turės. Tokia ir pasiūlymo esmė – kad dirbtų kuo daugiau žmonių ir pasidalintų krūviais. Kad darbuotojas turėtų laiko atsigauti, pailsėti, kiek galima ilgiau išlikti darbingo amžiaus ir kartu neprarasti pajamų.

Tada darbdaviai kontratakuoja sakydami, kad sudaro sąlygas žmonėms dirbti ir užsidirbti. O kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau uždirbi. Bet ką tai reiškia iš tikrųjų? Jeigu moki centus, be abejo, žmogus turi dirbti ir antrą, ir trečią, ketvirtą darbą. Netgi prašosi dirbti per poilsio dienas arba naktimis, kad atlyginimas būtų didesnis, oresnis, nors tai atsiliepia sveikatai. Ar tai yra normalu? Man atrodo, ne. Žmogus turi normaliai užsidirbti per savo 8 darbo valandas.

Keturių darbo dienų savaitė įmanoma ne tik biure. Galima ji ir gamyboje, bet darbdavys turi priimti daugiau žmonių, kitaip išdėlioti pamainas – tai darbo organizavimo klausimas. Kas kompensuos papildomus kaštus? Pasidalinkite iš pelno.

Reikia liautis darbuotojus nuvaryti kaip arklius.

– Kai tik Seime kyla iniciatyva paskelbti dar vieną dieną šventine, neišvengiamai pasigirsta argumentų, jog ir taip daug ilsimės, švenčiame. Ar tikrai?

– Ilsimės mažai. Bet šventinių dienų iš esmės galėtų būti tiek pat arba mažiau. Esmė – ne šventinės dienos, o mūsų kasmetinės atostogos. Jos yra minimumas, kurį nustatė Europos Sąjunga. Turime galvoti, ne kaip didinti šventinių dienų skaičių ir įsiteikti rinkėjams, bet kaip pailginti kasmetines atostogas. Tuomet pats žmogus nuspręstų, kada nori ilsėtis. Vienas yra tikintysis ir jam svarbu atšvęsti Žolinę, kitam gal labai brangi Sausio 13-oji – žmonių prioritetai labai įvairūs. Tad tegul būna ne 20, o 30 darbo dienų atostogos. Tada tas dienas žmogus išsidėlios taip, kaip norės: žiemą, rudenį ar vasarą. Galų gale ir su šeima reikia suderinti.

Atostogauti reikėtų ne tada, kai kažkas nusprendžia, bet kai nusprendžiu aš. Tačiau apie tai niekas niekada nenori kalbėti. Iš viso apie ilgesnes atostogas nenori kalbėti. Tad nebelieka nieko kito, kaip tik palaikyti iniciatyvas dėl šventinių dienų – vienintelį šansą žmonėms turėti daugiau poilsio ir atsigauti nuo alinančių krūvių.

– Dabar aktuali problema yra darbuotojų trūkumas – netgi svarstomas jų atsivežimas iš trečiųjų šalių. Kita vertus, dalis vyresnių žmonių skundžiasi esą nepageidaujami darbo rinkoje. Kaip manote, kur čia šuo pakastas?

– Darbuotojų netrūksta. Tai yra manipuliavimas siekiant atsivežti pigios darbo jėgos. Sudarykite saugias darbo sąlygas, mokėkite normalius atlyginimus ir tie darbuotojai išsirikiuos į eilę. O jeigu ne, pagalvokite, kas pas jus dėl darbo vietų yra negerai.

Klausiau transporto sektoriaus įmonės savininko, kiek pas jį dirba trečiųjų šalių darbuotojų. Paaiškėjo, 85 procentai. Tuo metu didžiulė dalis mūsų vairuotojų neapsikentę išvažiavo į Europą. Vienas jų pasakojo dabar dirbantis Olandijoje ir nė nemanęs, kad taip galima dirbti. Ir kalbėjo ne apie atlyginimą, o apie elementarią pagarbą darbuotojui. Pokalbis su kitu vairuotoju šokiravo. Sakau, jei būtų auksinė žuvelė, ko jos prašytų, ko labiausiai trūksta darbo vietoje? Atsakė, kad norėtų bent kartą per savaitę galėti nusiprausti po dušu. Maniau, prašys didesnio atlyginimo, naujesnio automobilio ir panašiai, o jis sako, ne, man nieko daugiau nereikia. Įsivaizduokite, kokios turi būti sąlygos, jei darbuotojas apie tai svajoja?

Nejaugi darbdaviai įsivaizduoja, kad darbuotojai stos į eilę prie vergiškų darbo sąlygų ir lauks, kol juos pakvies? Dabar žmonės daug važinėja, mato, kaip yra kitur Europos Sąjungoje. Jie nebenori tokiomis sąlygomis dirbti.

– Mažinant algų atotrūkį tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio, jau šį mėnesį bus viešinami darbo užmokesčio vidurkiai pagal lytį tų įmonių, kuriose apdraustųjų ne mažiau kaip 8, iš jų daugiau negu 3 moterys ir daugiau negu 3 vyrai. Ar tai kažką pakeis?

– Bet koks viešumas yra labai gerai. Bet norėčiau priminti nepagrįstai užmirštą dokumentą, kuris nurodytas Darbo kodekse, – tai darbo apmokėjimo sistema. Ji kiekvienoje įmonėje, įstaigoje turi būti vienas pagrindinių dokumentų ir sureguliuoti visus klausimus, susijusius ir su bet kokiu diskriminacijos požymiu.

Darbo apmokėjimo sistemoje turi būti aiškiai nurodyta, koks atlyginimas pagal pareigybę priklauso, ką reikia daryti, kad kiltų atlyginimas, kas yra priedas, priemoka, premija, kada duodama, kada – atimama, kaip vienas darbuotojas būna pranašesnis už kitą. Viskas turi būti skaidriai iki smulkmenų surašyta, kad darbuotojams nekiltų klausimų. Tuomet nereikės svarstyti, ar yra diskriminacija pagal amžių, lytį, kitus požymius.

Deja, šiandien ant pirštų galėčiau suskaičiuoti įmones, turinčias rimtas darbo apmokėjimo sistemas. Kitose, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo (pagal Darbo kodeksą, nuo 20 darbuotojų privalu turėti šią sistemą), yra deklaratyvaus pobūdžio dokumentai. Du puslapiai, kuriuose parašyta vos ne tai, kad darbdavys privalo mokėti atlyginimą. Kas ir taip savaime aišku.

Kai turime tokius neaiškios paskirties popierėlius, be abejo, darbo vietose kyla daug įvairių neaiškumų. Tuomet nori nenori atsiranda iniciatyvos iš Europos Sąjungos, matančios apverktiną nacionalinę padėtį, ką reikia daryti, kad skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų nebūtų kolosalus. O turime daryti tai, kas jau dabar yra reglamentuota.