Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Vilius Ivanauskas sako, kad tam tikra nomenklatūra formavosi okupavus Lietuvą, tačiau Nikitos Chruščiovo valdymo metais pradėjo formuotis platesnis valdantysis sluoksnis ir stiprėti jo įtaka. Sistema įtraukė tiek partinės, tiek vykdomosios valdžios vadovaujančius asmenis. Ypač nomenklatūra suklestėjo Leonido Brežnevo valdymo metais.
Pasak V. Ivanausko, galima sakyti, kad sovietinė nomenklatūra buvo vadovaujantys kadrai, sovietinis elitas, tuomečiai sprendimų priėmėjai, atsakingi už partinės politikos organizavimą. Išskirtine, elitine sovietinės visuomenės grupe ją darė ir politinė galia, ir tam tikros socialinės galimybės.
„Nomenklatūra turėjo tam tikrų privilegijų, ir tai nubrėžė gana aiškias ribas tarp to, kas priklausė nomenklatūrai ir kas nepriklausė“, – pasakoja V. Ivanauskas.
Žmonės dažniausiai išlikdavo nomenklatūros sąrašuose iki savo karjeros pabaigos. Pasak istoriko, dėl šios priežasties galima sakyti, kad sovietinė nomenklatūra buvo gana uždara žmonių grupė, pasižymėjusi tam tikra sprendimų priėmimo galia, privilegijomis. Be to, galima laikyti, kad tai gana platus reiškinys, nes jungė esamus ir buvusius nomenklatūros atstovus, taip pat ir jų šeimų narius. Pastarieji taip pat buvo išskirtiniai. V. Ivanauskas pasakoja, kad atskirus nomenklatūros ratus jungė ir specifinis bendravimo stilius, tai yra tam tikri socialiniai ritualai, kaimynystė, laisvalaikio pomėgiai.
„Galima išskirti privačiam bendravimui būdingus tokius nomenklatūros ritualus kaip medžioklė ir žvejyba. Dalyvavimas tam tikrose bendrose šventėse, net kaimynų ir šeimų bendravimas, nes dalis nomenklatūros gyvendavo tam tikruose išskirtiniuose rajonuose, tam tikrose gatvėse, mikrorajonuose. Pavyzdžiui, aukščiausia nomenklatūra Vilniuje“, – sako istorikas.
Jo teigimu, kalbant apie privilegijas, buvo dvi tam tikros privilegijų linijos. Pirmą privilegiją garantavo formali sistema, nes buvo sukurti įteisinti nomenklatūros aprūpinimo kanalai. Šiomis privilegijomis pagal hierarchiją galėjo naudotis tiek nomenklatūrininkai, tiek jų šeimų nariai. Pasak istoriko, ne visada atvirai, bet iš esmės – oficialiai. Jiems tekdavo didesnis nei kitiems gyventojams atlyginimas, išmokos, personalinė pensija, speciali medicinos priežiūra, specialios parduotuvės, buitinis aptarnavimas, gyvenamasis plotas ir vilos, tarnybiniai automobiliai, kelialapiai į geresnes sanatorijas, komandiruotės į užsienį, įsitraukimas į medžioklės ir žvejybos ratelius.
Istorikas pasakoja, kad buvo ir antroji privilegijų grupė, kuri žymėjo daugiau nelegalią pusę. Kitaip tariant, nomenklatūros gebėjimas naudotis tam tikra turima įtaka didinant savo vartojimo galimybes per neformalius ryšius, asmeninę įtaką. Tarnybinė padėtis nomenklatūrininkams suteikė geresnes sąlygas gauti deficitinių prekių, greičiau išsirūpinti paskyrą butui ir automobiliui.
„Funkcionierių vaikai ir pasinaudodami ryšiais ar gaudami lauktuvių iš užsienio dažniau ir greičiau nei kiti sugebėdavo apsirūpinti džinsais, madingomis muzikinėmis plokštelėmis, madingais žurnalais. Susikurdavo savotiška mainų terpė, kai vieno socialinio tinklo asmenys padėdavo apsirūpinti vienam kitam reikiamomis prekėmis ir paslaugomis. Saviškiai būdavo nukreipiami reikiamais kanalais“, – sako V. Ivanauskas.
Pavyzdžiui, mėsos kombinato vadovai padėdavo apsirūpinti mėsos gaminiais. Tas pats buvo ir su statybinėmis medžiagomis, ir pan. Tokios kombinavimo praktikos, pasak istoriko, buvo labiau būdingos vidurinės ir žemesnės grandies techninės nomenklatūros atstovams.
„Ne tik visuomenė turėjo tam tikrus blatus, bet ir nomenklatūra. Bet čia blatas įgaudavo visai kitą lygmenį. Deficito visuomenėje nomenklatūra savo vartojimą sugebėdavo padidinti gana neblogai“, – pasakoja istorikas.
Per keletą sovietmečio dešimtmečių nomenklatūra kiek pakito. Pasak V. Ivanausko, L. Brežnevo valdymo laikotarpiu viskas buvo labai statiška. Nomenklatūros atstovai ilgai eidavo tas pačias pareigas, nesikeisdavo.
„Galima sakyti, kad nomenklatūra per laiką pasislinko į tokią nacionalinio komunizmo laikyseną. Tai reiškia, kad jie suvokė tam tikrus Lietuvos, kaip periferijos, prioritetus ir juos palaikė santykiuose su Maskva“, – sako istorikas.
Jo teigimu, stengtasi užtikrinti, kad būtų vystomos tam tikros prioritetinės ūkio šakos, kad šalyje būtų kuo mažiau sunkiosios pramonės. Šalyje buvo remiama žemės ūkio, lengvoji pramonė. Pasak V. Ivanausko, tai daugiau buvo ir nomenklatūros interesai. Sunkioji pramonė reiškė, kad būtų sąjunginis pavaldumas, tokios įmonės valdomos iš centro, o tokių sprendimų vietiniai nelabai norėjo. Juos bandydavo pristabdyti ir kai kada tai pavykdavo. Jo teigimu, galima sakyti, kad santykiuose su Maskva tam tikra prasme buvo ginami tarybinės Lietuvos interesai.
„Nomenklatūra norėjo išsaugoti tam tikrą savo erdvę“, – sako V. Ivanauskas.
Kalbant apie žemės ūkį, dauguma buvo prieš labai stambių ūkių plėtrą. Tam tikri prioritetai buvo ir statant atominę elektrinę – norėta, kad būtų atsižvelgiama į gamtos apsaugos reikalavimus. Planuojant „Mažeikių naftos“ gamyklą iš pradžių buvo numatyta kita vieta, tačiau vėliau nugalėjo interesas kuo mažiau žalos padaryti gamtai.
„Kai kurie sprendimai turėjo dinamikos, bet buvo labai daug to pilko valdymo“, – sako jis.
Pasak istoriko, ką nomenklatūra darė – vyko kapitalinių įdėjimų naudojimas – buvo statomi miestai, gamyklos. Tuo metu išaugo technokratų nomenklatūra. Labai padaugėjo įmonių vadovų, vykdomosios valdžios atstovų, techninius klausimus sprendžiančių inžinierių.
„Nomenklatūros sandaroje jie net pradėjo užimti labai gausią poziciją. Galima sakyti, kad prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas eina iš tų technokratinių nomenklatūrininkų, nes dirbo prie tam tikrų objektų, buvo plano komiteto pavaduotojas ir galima sakyti, kad savo karjerą padarė su technokratija. Jis ne iš tų partokratų ideologų“, – pasakoja V. Ivanauskas.
Nomenklatūrai priklausė ir kūrybinių organizacijų vadovai, tam tikrų vyraujančių kolektyvų vadovai, kai kurie žymiausi rašytojai. Pavyzdžiui, nomenklatūros dalis buvo ir poetai Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius. Kultūrinė nomenklatūra buvo šiek tiek dinamiškesnė. Pasak istoriko, jie dar labiau nei technokratai žaidė lietuviškumo klausimu, sovietinėje Lietuvoje bandė įtvirtinti tam tikrą dėmesį etniškumui.
Nomenklatūra buvo uždara grupė, bet kažkiek reagavo į visuomenės dėmesį. Pasak V. Ivanausko, pavyzdžiui, kultūrinės nomenklatūros ribose 7-ame dešimtmetyje vyko tam tikras socialinis susitarimas su visuomene, daugiau atsiverta lietuviškumui pabrėžti. Atskiri rašytojai pradėjo rašyti tam tikromis etninės nostalgijos, istorinės perspektyvos temomis. Pavyzdžiui, J. Marcinkevičius rašė istorines dramas ir taip toliau.
„Galima sakyti, kad kultūrinė nomenklatūra taip reagavo, kad reikia šiek tiek atsižvelgti į kai kuriuos dalykus ir nudrenuoti tam tikrą galimą priešiškumą: pasiūlai tam tikrus vaizdinius, tam tikras kolektyvinės tapatybės vizijas, kad būtų paranku, kad visuomenė šiek tiek tapatintųsi. Ko gero, mažėja tokia įtampa, kai žmonės gyvena tokiu nelaisvu režimu“, – sako istorikas.
Jo teigimu, techninė nomenklatūra ir kai kurie partokratai rėmė kultūros namų, teatrų statybą. Buvo atskirų mecenatų, kaip kad tuometis finansų ministras Romualdas Sikorskis. Kartais popieriuje būdavo nurodoma visai kita paskirtis, pavyzdžiui, kokia nors techninė, tačiau iš tikrųjų paremiama tam tikrų kultūros objektų statyba. Pasak V. Ivanausko, pavyzdžiui, Nacionalinis operos ir baleto teatras buvo remiamas kai kurių technokratų. Jis svarsto, kad be tam tikrų sprendimų gal nebūtų taip lengvai pastatytas.
„Čia toks reagavimas į kultūrinius poreikius, kad užsitikrintų tam tikrą didesnį legitimumą, galbūt ir didesnį lietuviškos periferijos savitumą, buvo šiek tiek žaidžiama“, – sako jis.
Kalbant apie deficitą, nomenklatūra turėjo daugiau galimybių, o kitai visuomenės daliai liko tik susitaikyti su tomis galimybėmis, kurias galėjo pasiūlyti sistema. Pasak istoriko, visoje Sovietų Sąjungoje nuo Nikitos Chruščiovo laikų skirta daugiau dėmesio vartojimui, palyginti su Stalino laikotarpiu. Tad atsirado tam tikros architektūros, tam tikrų gyvenamųjų namų poreikis. Buvo atsižvelgta, kad visuomenei labai svarbu, jog būtų tam tikri standartai. Visuomenei trūko daugelio dalykų.
„Ne tik visuomenė turėjo tam tikrus blatus, bet ir nomenklatūra. Bet čia blatas įgaudavo visai kitą lygmenį. Deficito visuomenėje nomenklatūra savo vartojimą sugebėdavo padidinti gana neblogai.“
V. Ivanauskas
„Galima sakyti, kad ta Sąjūdžio revoliucija buvo ne tik nacionalinė, tačiau buvo ir tam tikri žmonių lūkesčiai, tikėjimas, kad gali būti kažkokia sistema, kuri užtikrins geresnį praktinį gyvenimą. Prisiminkime, Nepriklausomybės pradžioje svarstydavome, per kiek laiko mes pavysime Ameriką, kitas šalis. Buvo matoma, kad toje sistemoje dauguma žmonių nepajėgė apsirūpinti reikiamu vartojimu“, – pasakoja V. Ivanauskas.
Istoriko teigimu, trūko elementarių dalykų ir tai buvo sisteminė klaida. Sovietinė sistema buvo per daug gremėzdiška, nelanksti, neužtikrino tam tikrų prekių tiekimo, nes viskas buvo sprendžiama planiniu principu.
„Planu ne visada išspręsi, ko reikia žmogui. Tas rinkos ekonomikos pranašumas su laiku labai atsiskleidė, nes žmonės kažkaip pradėjo save lyginti su tais įsivaizduojamais Vakarais. Jie iki galo nežinojo, kas tie Vakarai, tačiau jautė, kad kažkas geriau, ir tie visi dalykai, kurie buvo Vakaruose, tapo prestižiniais. Įdomiausia, kad nomenklatūrininkų šeimos pajėgdavo apsirūpinti kai kuriais dalykais, nes išvykdavo į užsienį ir turėjo daugiau galimybių“, – sako jis.
Pasak V. Ivanausko, nomenklatūra buvo orientuota į praktinių sprendimų įgyvendinimą, bet didelio ideologiškumo vėlyvuoju sovietmečiu nebeliko. Nomenklatūra prisitaikė prie sistemos.
„Ideologija grynąja prasme, turint omenyje tą revoliucinį ideologiškumą pakeisti pasaulį, laikytis tam tikrų komunizmo kanonų, sumažėjo. Tai buvo tiesiog tam tikri galios išlaikymo principai, tam tikras valdymas kasdienybėje – užtikrinti stabilumą, ir, aišku, išlaikyti valdžią, būti įtakingiems“, – sako V. Ivanauskas.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ne visiems nomenklatūrininkams pavyko prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir išlaikyti tam tikras privilegijas. V. Ivanausko manymu, geriausiai pavyko technokratams. Jie sėkmingai dalyvavo privatizacijos procesuose.
„Dalis buvusių skirtingų įmonių, gamyklų vadovų labai sėkmingai dalyvavo privatizuojant gamyklas. Jie taip išlaikė savo įtaką, netgi, galima sakyti, daug kas ją ir padidino. Jie tuo metu labai sėkmingai visu tuo pasinaudojo – pasinaudodami savo ryšiais sugebėjo įvažiuoti į naująjį ekonominį elitą“, – pasakoja istorikas.
Dalis partokratų buvo atmesti kaip pernelyg ideologiški, pernelyg nesusivokiantys, tačiau dalis naujųjų partokratų, kurie, pasak jo, Sąjūdžio metais flirtavo su Sąjūdžiu, gana sėkmingai integravosi ir dalyvavo politiniame gyvenime. Tad dalis išlaikė politinio gyvenimo įtaką.
Kultūrininkams buvo sunkiau. Jie neprivatizavo įmonių, kūrybinės sąjungos taip kaip anksčiau nebuvo finansuojamos valstybės, tad prisitaikyti buvo sudėtingiau nei technokratams.