-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Spinduliuojanti meilę ir ramybę, žavinti savo sumanumu ir išmintimi – tokią aplinkiniai mato naujagimių gydytoja Vaidą Aleksandravičienę. Neonatologė sako visada besistengianti visais elgtis taip, kad ir jai, ir kitiems būtų gera. Tačiau neslepia, jog kartais emocijos neaplenkia ir jos.
„Ir mane galima pamatyti visokią: ir linksmą, ir piktą, ir suirzusią, ir susirūpinusią. Esu tokia, kaip ir visi, su savo džiaugsmais, rūpesčiais, bet visada ieškanti kažko naujo, įdomaus“, – šypteli pašnekovė.
Vaikų gydytoja Vaida svajojo būti jau septintoje klasėje. Tačiau kai stojo į mediciną, atskirai pediatrijos, kaip specialybės, jau nebuvo – tik bendroji medicina.
„Stodama parašiau keletą specialybių ir pirmą kartą įstojau į visuomenės sveikatos specialybę. Metus pasimokiau ir supratau, kad negaunu to, ko tikrai noriu, o tikrai noriu būti vaikų ligų gydytoja“, – pasakoja medikė, po pirmo kurso perstojusi į gydomąją mediciną.
V. Aleksandravičienė sako, jog per šešerius studijų metus visiems būsimiems gydytojams tenka pabūti visuose skyriuose. Tuomet esą pamatai tikrą darbą iš arti, pacientus, būsimus kolegas. Tačiau Vaidos apsisprendimo ir ši patirtis nepakeitė. Tik dar labiau sustiprino įsitikinimą, jog nori tapti pačių mažiausių, gležniausių žmogiukų – naujagimių gydytoja.
Neonatologė Vaida Aleksandravičienė dirba savo svajonių darbą. Net ir sunkiausios dienos – o tokių neišvengiamai pasitaiko, – netemdo gydytojos įsitikinimo teisingai pasirinkus. Asmeninio albumo nuotraukos
Deja, stojančios į rezidentūrą V. Aleksandravičienės laukė apmaudi žinią: kaip tik tais metais neonatologijos specializacijoje nebuvo nė vienos vietos. Teko tenkintis pediatrija.
„Pagalvojau, kad visgi pediatrija yra pediatrija – ten irgi daug mažų vaikiukų, ir pasirinkau vaikų kardiologijos subspecialybę“, – pasakoja pašnekovė.
Pirmi ketveri metai, anot jos, visur būna tokie pat: mokaisi bendrosios pediatrijos, padirbi visuose skyriuose, pabendrauji su ten dirbančiais specialistais.
„Bet pabuvusi naujagimių skyriuje supratau, kad nieko nebus. Noriu tik neonatologijos ir jokios kitos specialybės“, – šypteli dabar jau šešerius metus naujagimių gydytoja dirbanti Vaida.
Tuomet, kai tik dar svajojo dirbti su mažiausiais, ji jau buvo ketvirtų metų rezidentė, laukėsi antrojo sūnaus. Netrukus turėjo išeiti nėštumo ir gimdymo atostogų.
„Pamenu, tada su vyro mama pavasarį vaikščiojom pamiške, gražiai žydėjo žibuoklės ir ji paklausė: „Bet kodėl neprašai, kad tau pakeistų specialybę? Tu taip myli tuos mažučius. Ar tikrai nori atsisakyti savo svajonės? – kelio savo svajonės link niekada neužmirš Vaida. – Dabar anytos jau nėra, bet aš visada būsiu dėkinga už palaikymą ir padrąsinimą.“
Moteris parašė prašymą. Neslepia, jog turėjo gauti daugybę leidimų, pateikti motyvacinius laiškus, kol galiausiai, jau būdama motinystės atostogose sužinojo, kad jos pageidavimas po ilgų svarstymų patenkintas.
„Iki šiol džiaugiuosi šiuo sprendimu“, – prisipažįsta naujagimių gydytoja.
Vaida sako, jog pati nežino, ką reiškia būti ne gydytoja. Tad neįsivaizduoja, kur kitur save galėtų matyti, jei ne medicinoje. Ir neabejoja, jog antrą kartą eitų tuo pačiu keliu.
„Būtent neonatologijos specialybė yra labai spalvinga. Čia patiri ir tikrą gimimo džiaugsmą, pamatai įvairiausias tėvų emocijas, ir kartu turi galimybę padėti ten, kur dar tik savarankiško kelio pradžia. Tuo šis darbas ir žavi“, – sako V. Aleksandravičienė.
Kiekviena šeima laukia savo stebuklo. Laukia tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio kūdikio. Bet dėl įvairių priežasčių kai kurie naujagimiai atkeliauja į šį pasaulį su kliūtimis: gerokai per anksti ar sergantys. Tad Vaida kone kasdien tampa gyvybės trapumo liudininke.
Jos budėjimo metu mažiausia išgyvenusi pacientė tebuvo 960 gramų. O pats mažiausias rankose laikytas naujagimis nesvėrė nė 600 gramų. Deja, apgailestauja naujagimių gydytoja, ne visada medicina yra pajėgi padėti.
Per anksti pasibeldęs šį pasaulį, sergantis, neįgalus mažylis – didelė tragedija jauniems tėvams. Vienas dažniausiai užduodamų klausimų – kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas. Tad Vaidai dažnai tenka ne tik guosti ir raminti tėvus, bet ir įtikinti, jog tokiu atveju kaltųjų nėra.
„Kaltųjų paieškos visada būna pati pirmoji tėvų reakcija, – neslepia V. Aleksandravičienė. – Ir mes niekada negalime pasakyti, kad tikrai viskas bus gerai arba kad vilčių nėra. Ką tik gimus vaikeliui to nenuspėsi. Tad ir bendraudama su tėvais visada bandau suteikti maksimalų, su jų vaikučio diagnoze susijusių žinių bagažą, kartu ieškodama galimų teigiamų rezultatų.“
Pasak gydytojos neonatologės, kai kurios diagnozės netgi nepasitvirtina arba būna ne tokios grėsmingos, kaip atrodo tik ką po gimimo. Todėl visada reikia rasti pozityvių minčių. Tačiau bendravimą su mažylių tėvais V. Aleksandravičienė grindžia visišku atvirumu – neslepia, kai vaikelio būklė būna kritiška.
„Tokiais atvejais slėpti nieko negali, – pabrėžia medikė. – Visi pasakyti žodžiai, tonas, kuriuo juos ištari, turi būti maksimaliai pasverti ir pamatuoti. Visose sunkiose situacijose pagalvoju, o kaip aš pati norėčiau tą blogą informaciją išgirsti. Kaip pasakyti, kad ir suprastų situacijos rimtumą, ir neprarastų vilties…“
„Tai sunkiausia“, – priduria naujagimių gydytoja.
Vaida Aleksandravičienė sako nė neįsivaizduojanti, ką reiškia nebūti gydytoja, – taip anksti pajutusi pašaukimą šiai profesijai. Tačiau už ligoninės ribų ji dar ir žmona, dviejų puikių sūnų mama, stiprybę bei paramą randanti šeimoje. Asmeninio albumo nuotraukos
Kai kurie vaikučiai gimsta tokie maži arba sergantys, jog vilčių išgyventi jiems tiesiog nėra. Ar sunku gydytojui akis į akį susidurti su mirtimi? Paklausta, ar per savo darbo praktiką jau išmoko suvaldyti emocijas ir itin sudėtingose situacijose išlaikyti šaltus nervus, Vaida tikina, jog to pasiekti tiesiog neįmanoma.
„Emocijas stengiamės valdyti prie tėvų, nes tuo metu reikia labai tiksliai ir laiku suteikti visą informaciją. O prie mirties priprasti neįmanoma. Mes tokie patys žmonės kaip visi. Tokiu atveju ir labai gaila, ir pikta, kad negali nieko daugiau padaryti. Kartais net ir tėvų pyktį reikia atlaikyti. Visi skirtingai elgiasi…“ – sako neonatologė.
Darbas su kūdikiais reikalauja ypatingo tikslumo. Čia negali būti nė vieno neteisingo žingsnio, nes menkiausia medikų klaida gali kainuoti gyvybę.
„Naujagimiai daug jautresni, jiems pagalba reikalinga labai tiksli ir greita. Tačiau net ir tada, kai viskas padaryta laiku ir tiksliai, nežinai, kaip koks organas sureaguos ir kokios komplikacijos gali būti“, – tai, jog nėra stebukladarė, aiškina V. Aleksandravičienė.
Nepaisant to, jog akistata su mirtimi, ligomis, kurios paliečia pačius mažiausius, yra neatsiejama Vaidos darbo dalis, kasdien jai tenka patirti ir daugybę teigiamų emocijų.
Savo mažuosius pacientus, kurie galbūt turėjo mažiau šansų išgyventi, bet visgi išgyveno, prie kurių gyvenimo stebuklo prisilietė, gydytoja sutinka ir jau gerokai paaugusius. Tokie susitikimai ypač džiugina moters širdį.
„Kartais aplanko, pasirodo, kaip auga, – šypsosi V. Aleksandravičienė. – Su ankstukais susitinkame per kasmetinę ankstukų šventę ir tie susitikimai būna kupini teigiamų emocijų. Labai smagu pamatyti bėgiojantį tėvelių džiaugsmą, dėl kurio kažkada labai kovojai, derėjaisi su mirtimi. Tada pamatai, koks svarbus ir reikšmingas yra darbas, kurį dirbi. Kaip svarbu yra laiku ir tinkamai suteikti pagalbą, kiek daug nuo mūsų priklauso.“
Paskutinė, Vaidai ypač atmintin įsirėžusi istorija yra dar labai šviežia, bet jau dabar kelianti daug džiaugsmo ir dideles viltis, kad viskas bus gerai.
Anot V. Aleksandravičienės, situacijos rimtumą supranti gaivinimo metu, kai jau, atrodo, padarei viską, kad jau nieko daugiau nebegali. Ir tada pabandai paskutinį kartą ir pasirodo, kad kaip tik to ir trūko.
„Turėjom vaikiuką, kuriam reikėjo labai rimto gaivinimo. Drąsiai sakau, kad jį ištraukėme iš mirties nagų. Bet ties tuo darbas tik prasideda. Po to jų laukia ilgi ir sudėtingi gydymo procesai, daug priklauso nuo to, ar bus kažkokių pasekmių ar komplikacijų“, – aiškina Vaida.
Pasak jos, gaivindamas apie tai negalvoji, tiesiog maksimaliai atiduodi darbui visas savo jėgas.
„Ir po trijų mėnesių tu pamatai tas pačias, tik jau žvitrias, smalsias ir laimingas akis. Širdis iš džiaugsmo šokinėja!“ – emocijų neslepia naujagimių gydytoja.
V. Aleksandravičienė dar ir dabar puikiai prisimena savo pirmuosius darbo su naujagimiais metus. Sako, jog tik kai pradedi dirbti savarankiškai, supranti, kiek daug nežinai, kiek daug trūksta patirties.
„Negaliu pasakyti, kad ir dabar lengva, – pasvarsčiusi priduria medikė. – Čia kiekviena situacija yra savita, skirtinga. Kiekvienas vaikelis yra skirtingas ir nežinai, kuriuo momentu ir kaip viskas pasisuks. Gali visiškai netikėtai situacija pagerėti, arba, atvirkščiai, kai jau tau atrodo, kad blogiausia praėjo, viskas prasideda iš naujo.“
Gydytoja neslepia, jog atsiriboti nuo negatyvių minčių, jei darbo diena išties buvo labai sudėtinga, pavyksta sunkiai. Dažnai emocijos keliauja kartu namo.
„Nori nenori, bet kelias dienas viską nešiojiesi su savimi, galvoji, ar viską padarei, kaip sekasi toliau, – sako Vaida. – Nežinau, kaip galima būtų taip greitai atsiriboti, staiga viską pamiršti. Gal kažkam tas pavyksta…“
Jos budėjimo metu mažiausia išgyvenusi pacientė tebuvo 960 gramų. O pats mažiausias rankose laikytas naujagimis nesvėrė nė 600 gramų.
Visgi bent trumpam užsimiršti jai padeda mylima šeima – vyras ir du gražuoliai sūnūs. Kartu jie mėgsta žiūrėti filmus ar tiesiog skaityti knygas. Ir visi keturi dievina stalo žaidimus – jų turi įvairiausių ir tikrai labai daug.
Gydytoja atvira: kaip kiekvienam žmogui, taip ir jai reikia atsipalaiduoti.
„Vyresnysis sūnus lanko sportinio plaukimo grupę – būna daug varžybų, jose stengiamės kuo daugiau dalyvauti, stebėti, – vardija mama. – Paskui aptarinėjam, džiaugiamės pasiektais laimėjimais, gerėjančiais rezultatais, skaičiuojam, kiek jau kokių medalių yra.“
O dar Vaidos šeima labai mėgsta gamtą.
„Einam su šuniu pasivaikščioti aplink ežerą – pasiimam užkandžių, arbatos ir pasidarom iškylą“, – apie aktyvų laisvalaikį užvėrus ligoninės duris pasakoja gydytoja neonatologė.
Vaidos patikinimu, jos pacientai, nors ir labai maži, jau asmenybės – labai įdomios ir, kaip pastebi, netgi labai skirtingos.
Gydytojai ypač smalsu stebėti dvynukus, kurie gali būti viskuo visiškai vienodi, arba, atvirkščiai, nuo pirmųjų minučių demonstruoti, kaip skirtingai elgiasi, skirtingai reiškia emocijas, reaguoja į aplinką. „Vienas nori visiškos ramybės, kitas nurimsta tik pajutęs mamą ar tėtį šalia“, – pasakoja V. Aleksandravičienė.
Gydytojos neonatologės teigimu, kiekvienas naujagimis yra unikalus.
„Jau pirmomis dienomis jie ir nusišypso, ir sapnuodami kažką niurna. O tie, kuriuos tenka skyriuje ilgiau paauginti, jau parodo daugiau savo emocijų, pageidavimų. Parodo ir kada jiems gerai, o kada kažkas nepatinka“, – su šypsena veide apie savo pacientus kalba medikė.
Sakoma, jog gydytojas – ne profesija, o pašaukimas. Tuo nė akimirkai nesuabejoja Vaidos pacientų tėvai, negailintys teigiamų atsiliepimų bei padėkų.
„Daugiausiai dėkoja, kai susitinkam per ankstukų renginius. Žmonės jaučia dėkingumą, nors man atrodo, kad toks yra mano darbas ir kitaip net negalėčiau pasielgti. Bet visada stengiuosi bendrauti kaip lygus su lygiu, kiekvienam žmogui suprantama kalba, reikia prie kiekvieno iš tėvų prisitaikyti“, – teigia pašnekovė.
Pasak Vaidos, kol vaikutis gyvena skyriuje, ji kiekvieną dieną stengiasi pakalbinti tėvus, sužinoti, kaip jiems sekasi, kas kelia neramias mintis, arba drauge pasidžiaugia.
„Man atrodo, kad tai reikalingos savybės kiekvienam gydytojui. Net nežinau, ar reikia ko išskirtinio dirbant būtent su naujagimiais. Išskirtinumas būtinas mėginant suprasti mažąjį pacientą, kuris nepasakys, kas jam negerai. O su tėvais tiesiog reikia bendrauti“, – įsitikinusi Vaida.
Be to, jog kasdien gydo mažuosius pacientus, V. Aleksandravičienė skrupulingai jiems dėlioja kraitelius: įmantriausiais raštais megztas kojinytes, drabužėlius ir kitas grožybes. Gydytoja neonatologė sako, jog nors ši idėja ne pačios, prie jos įgyvendinimo Šiaulių ligoninėje ji su džiaugsmu prisideda.
„Lengva dėlioti kraitelius, kai juos turi, – juokiasi naujagimių gydytoja. – Pirmiausia reikia dėkoti mezgėjoms, kurios negailėdamos nei laiko, nei savo finansų mezga mažiesiems pacientams. O kraitelių dalijimas yra jau užaugintas vaisius, kurį gera nuskinti. Visiems tėvams tas suteikia džiaugsmo, tad gera ir juo dalintis.“
