-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos kelias siekiant tarptautinio pripažinimo nebuvo lengvas, tačiau ir pasiekus tikslą teko aktyviai ginti savo teises, o galingiems kaimynams pakeitus savo politiką, laviruoti ir ieškoti geriausios išeities, kuri, žiūrint iš dabartinių laikų, atrodo visai kitaip.
Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas sako, kad Lietuvai prieškariu pasiekti tarptautinį pripažinimą nebuvo lengva, tačiau tai nebuvo vien mūsų šalies problema.
„Tai buvo beveik visų naujųjų valstybių, kurios tuo metu kūrėsi, problema – pradėti nuo sienų legitimumo kvestionavimo iki tarptautinio pripažinimo. Lietuva buvo tose gretose, bet galiausiai viskas vis tiek daugmaž išsisprendė“, – tvirtina jis.
Istoriko teigimu, per keletą metų aktyviai pristatant savo valstybę įvairiuose tarptautiniuose forumuose, sudarant dvišales tarptautines sutartis pamažu pavyko pasiekti daugiašalį pripažinimą ir įstoti į svarbią, tuo metu pirmąją nuolatinę tarptautinę organizaciją – Tautų lygą.
„Lietuva tada buvo priskiriama prie probleminių valstybių, nes visi puikiai suprato, kad konfliktas su Lenkija, teritorinis ginčas, Vilniaus priklausomybės klausimo kėlimas uždėjo stiprų antspaudą. Lenkija, kol nebuvo nacistinės Vokietijos, kaip gerokai galingesnė didelė valstybė tuometėje europinėje saugumo architektūroje atliko labai svarbų vaidmenį – pristabdė Sovietų Sąjungos agresyvumą, turėjo svaresnį balsą, o jis nebuvo Lietuvos naudai“, – pasakoja A. Anušauskas.
Kaip pavyzdį jis pateikia sienos klausimą. Nors Lietuvos valdžia nesutiko, didžiosios valstybės vis dėlto pripažino administracinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos kaip teisėtą.
„Lietuva, kaip minėjau, to nepripažino, diplomatinių santykių su Lenkija neužmezgė iki 1938 metų, ir atsidūrė tarp tų, kurios buvo vadinamos revizionistinėmis valstybėmis“, – paaiškina istorikas.
Atėjus ketvirtam dešimtmečiui, pasak A. Anušausko, iškilo ir Klaipėdos krašto problema. Lietuva vėl tapo problemine valstybe, kurią daug kas spaudė. Pavyzdžiui, britai reikalavo normalizuoti santykius su nacistine Vokietija. Pastaroji ragino paleisti politinius kalinius – Lietuvoje įkalintus nacius, paskelbė embargą lietuviškiems produktams.
A. Anušausko teigimu, Lietuva Klaipėdos kraštą valdė kaip autonominį. Hitleriui atėjus į valdžią, buvo paskelbtas šūkis, kad visi vokiečiai turi vienytis. Istoriko teigimu, Klaipėdos krašte atsirado politinių organizacijų, kurios siekė sustiprinti teritorijos autonomiją, nepriklausomumą nuo Lietuvos, o galiausiai – ir ją atskirti.
„Aišku, Lietuvos saugumo struktūros su tuo aktyviai kovojo, kol buvo priimtas ir atitinkamas įstatymas. Visa tai peraugo į tų organizacijų likvidavimą. Buvo suimta dešimtys ir šimtai žmonių, tos organizacijos išsklaidytos, vadovai suimti. Kaune kariuomenės teisme buvo organizuotas didžiulis posėdis, kur buvo teisiama daugiau nei šimtas pronacistinių organizacijų narių.
Lietuva tuometėmis sąlygomis pasirodė labai stipriai, nes tai buvo pirmieji teismai, kai teisti naciai“, – pasakoja A. Anušauskas.
Istoriko, politiko Arvydo Anušausko teigimu, nepriklausoma tapusiai Lietuvai per keletą metų aktyviai pristatant savo valstybę įvairiuose tarptautiniuose forumuose, sudarant dvišales tarptautines sutartis, palaipsniui pavyko pasiekti daugiašalį pripažinimą. Ir vis tik jį ilgą laiką buvo priskiriama probleminėms valstybėms. BNS nuotr.
„Žiūrint iš dabartinių pozicijų, Lietuva labai teisingai elgėsi, tačiau tuo metu tarptautinėje arenoje daug kam taip neatrodė. Atrodė, kad Lietuva yra šiek tiek išsišokėlė, neturinti, kaip sakoma, pagrindo ir galimybių atsispirti didžiosioms galioms, bet vis tiek vykdanti aktyvią politiką ir ginanti savo interesus“, – apie lietuvių pastangas ginti savo interesus kalba istorikas A. Anušauskas.
Vertinant mūsų politikus, formavusius užsienio politiką, buvo visko. Prezidentas Antanas Smetona vienų buvo gerbiamas, kitų – nemėgstamas. Pašnekovo teigimu, po 1926 metų perversmo demokratijos Lietuvoje vis dėlto nepadaugėjo.
Pasak istoriko, tuo laiku su iššūkiais nesusitvarkė tiek tokios demokratinės valstybės kaip Čekoslovakija, tiek ir neturėjusios gilesnių demokratijos šaknų – kaip kad Lietuva.
„Deja, visoms vienodai pasibaigė – jos buvo vienaip ar kitaip užimtos savo kaimynų. Negali labai kaltinti tuometės valdžios, nors aišku, mėginame tą situaciją vertinti iš dabartinių perspektyvų. Manau, tai – klaida“, – sako jis.
Lietuva prieškariu buvo gana aktyvi kai kurių tarptautinių organizacijų narė. Pasak A. Anušausko, tuo metu pasaulis atrodė kiek kitaip. Tarptautinių organizacijų nebuvo gausu. Bene viena pagrindinių buvo Tautų lyga, kuri svarstė tąsyk itin aktualius pabėgėlių klausimus. Istoriko teigimu, tada Europą buvo užplūdę milijonai pabėgėlių iš Sovietų Sąjungos ir kitų valstybių. Lietuva tarptautiniu mastu labai glaudžiai bendradarbiavo su Interpolo organizacijos pirmtake, buvo aktyvi narė praktiškai nuo jos įsteigimo.
Pašnekovo tvirtinimu, dauguma tarptautinio bendradarbiavimo aspektų tais laikais buvo nustatoma pagal dvišalius susitarimus, o jie priklausė nuo šalių tarpusavio santykių. Tačiau buvo daug klausimų, kuriuos sprendžiant tarptautinėse organizacijose Lietuva aktyviai parodydavo savo poziciją.
Buvo sudaromos ir dvišalės ekonominės sutartys. Vokietija iki embargo lietuviškoms prekėms paskelbimo buvo pagrindinė eksporto partnerė, tačiau vėliau viena didžiausių tapo Didžioji Britanija.
„Atrodė, kad Lietuva yra šiek tiek išsišokėlė, neturinti, kaip sakoma, pagrindo ir galimybių atsispirti didžiosioms galioms, bet vis tiek vykdanti aktyvią politiką ir ginanti savo interesus.“
A .Anušauskas, istorikas
1939-ieji buvo išbandymo metai kone visam pasauliui. Rudenį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
„Šioje situacijoje mes nebuvome kažkokie išsišokėliai, netgi atvirkščiai. Pavyzdžiui, visos Šiaurės Europos šalys – Norvegija, Švedija, Suomija, Danija – nuplaukė neutraliteto farvateriu. Manė, kad jų nepalies karas, jos neutralios ir taip palaipsniui sugriovė bendrą tarptautinę kolektyvinio saugumo sistemą“, – pasakoja A. Anušauskas.
Galiausiai apie neutralumą paskelbė Estija, Latvija, o Lietuva liko paskutinė. Ji 1939 metų pradžioje išleido neutralumo įstatymą, kuriame teigiama, kad šalis lieka nuošalyje nuo gresiančių konfliktų.
„Mes plaukėme neutralumo farvateriu, kuris išoriškai atrodė saugus, bet jau dabar aišku ir galime įvertinti, kad tai buvo klaidingas įsitikinimas“, – istorikas mano, kad tuometėmis sąlygomis veikiausiai buvo sunku įsivaizduoti, kaip bus.
Trys Baltijos šalys bandė kurti ir savo sąjungą, bet įgyvendinti glaudesnį šalių bendradarbiavimą, pavyzdžiui, gynybos srityje, to laiko sąlygomis buvo beveik neįmanoma.
Naciams ir sovietams užpuolus Lenkiją, Lietuvoje buvo pasklidę minčių atsiimti Vilniaus kraštą. Pasak istoriko, pasiuntinys Kazys Škirpa agitavo užimti aktyvią poziciją dėl Vilniaus – jei Vilniui kyla grėsmė būti okupuotam sovietų, geriau anksčiau jį užimti patiems. A. Anušausko teigimu, ta būtų reiškę, kad Lietuva stoja Vokietijos pusėn.
„Mūsų politinė valdžia tuo metu manė, kad K. Škirpa viršijo savo įgaliojimus, ir apskritai nustojo šiuo klausimu su juo bendrauti, neatsakė į jokius jo siūlymus, laikėsi tarptautinių susitarimų, tai yra pati nežengė į Vilnių, nes būtų faktiškai atsidūrusi vienoje kariaujančiųjų pusėje, tai yra Vokietijos. Ši, matyt, būtų sutikusi. Galbūt tokių politinių signalų buvo, bet Lietuvos politinė valdžia priėmė kitą sprendimą“, – aiškina istorikas.
Ambasadorius Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai bei Vokietijai, – priėmime pas Hitlerį 1939-ųjų balandį. „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.
Pasak A. Anušausko, vertinti to meto užsienio politiką būtų labai sunku. Lietuvai, jo teigimu, teko balansuoti tarp Berlyno ir Maskvos, kitų galios centrų. Mūsų šalis, užimdama balansavimo politiką, stengėsi surasti atsvarą Lenkijai, kad pastaroji nesiimtų agresyvių veiksmų.
„Galiausiai tai vis tik atvedė į aklavietę. Lietuva buvo valstybė atsiskyrėlė tarptautinėse kolektyvinio saugumo struktūrose. Ji labai aktyviai negalėjo jose dalyvauti, jeigu dalyvavo Lenkija. Atsidūrėme tokioje aklavietėje, kai Berlynas ir Maskva pasidarė agresyvūs. Lietuva tuo metu neturėjo tikrų sąjungininkų, pavyzdžiui, Lenkija turėjo Prancūziją“, – pašnekovas pabrėžia, kad radikaliai pasikeitus dviejų valstybių užsienio politikai, Lietuva atsidūrė aklagatvyje.
Pasak istoriko, JAV tuo metu vykdė izolianistinę politiką ir netapo sąjungininkėmis.
