„Titaniko“ žūtis 1912-ųjų balandžio 15-osios rytą davė pradžią daugybę metų užsitęsusiems teisiniams mūšiams per abi Atlanto pakrantes.

Pražuvę ir išgelbėti „Titaniko“ lobiai

Pražuvę ir išgelbėti „Titaniko“ lobiai

Sukako 106 metai, kai, susidūręs su ledkalniu, nuskendo „Titanikas“, kartu į vandenyno dugną nusinešdamas 1 522 gyvybes ir įspūdingas vertybes.

Kadaise didžiausio pasaulyje okeaninio lainerio nuolaužos Atlanto gilumoje rastos tik 1985 metų rugsėjo 1-ąją, po daugiau nei septynių dešimtmečių. Per kitus trisdešimt metų į paviršių buvo iškelta daugiau kaip 5 000 laive buvusių daiktų – nuo asmeninės keleivių nuosavybės iki 17 tonų sveriančio denio fragmento. Bet dar daugiau „Titaniko“ lobių bei artefaktų tebeguli po keturių kilometrų storio vandens sluoksniu, bendrame kape žmonėms ir jų žemiškiesiems turtams.

Prarastas šedevras

Apie tai, kas tiksliai buvo gabenama „Titaniku“, daugiausia žinoma iš išgyvenusių keleivių pateiktų pretenzijų ir teismams perduotų ieškinių. Pagal tai, brangiausia materialia netektimi per katastrofą tapo prancūzų tapytojo Meri Žozefo Blondelio paveikslas „Čerkesės maudynės“ („La Circassienne au bain“), sukurtas 1814-aisiais. Šedevro savininkas švedas verslininkas Moricas Hokanas Biornstriomas-Stefansonas įvertino jį 100 tūkst. JAV dolerių – mūsų laikais ši suma prilygtų 2,4 mln. dolerių.
Iš visų pretenzijų, pateiktų laivybos kompanijai „White Star Line“, ši buvo rekordinė. Daugiau iš keleivių niekas nereikalavo tokios didelės sumos už vieną vienintelį bagažo daiktą.

Kvepalų pavyzdžiai, iš vandenyno dugno iškelti praėjus beveik devyniems dešimtmečiams po tragedijos.

Brangiausias bagažas

Užtat stambiausių nuostolių sąraše figūruoja visas bagažas, priklausęs amerikietei milijonierei Šarlotai Dreik Kardezai, britų kilmės fabrikanto tekstilininko dukrai.
„Titaniku“ ji plauke drauge su sūnumi Tomu – grįžo į gimtąją Pensilvaniją po labai ilgos medžioklės (iš pradžių – safario Afrikoje, paskui – medžioklės plotų Vengrijoje lankymo).
58-erių ponia Kardeza gyveno pačioje brangiausioje visame laive kajutėje su dviem miegamaisiais, svetaine ir 15 m privačiu deniu pasivaikščiojimams. Ji gabenosi 14 skrynių bagažo, neskaičiuojant dar 4 lagaminų ir 3 dėžių.
Laimingai išsigelbėjusi su visa svita, amerikietė vėliau pateikė kompanijai „Titaniko“ savininkei 177 tūkst. 352 dolerių ieškinį – šiuolaikiniais doleriais tai būtų bemaž keturi milijonai. Dvidešimt vieną puslapį užėmusio prarasto turto sąraše nukentėjusioji nurodė 841 daiktą, tarp kurių buvo ir žiedas su beveik 7 karatų dydžio rožiniu briliantu, vertas 20 tūkst. dolerių.

„Marmelado mašina“

Ne visi išsigelbėję „Titaniko“ keleiviai už patirtus nuostolius reikalavo tokių astronominių sumų – buvo ir itin kukliai vertinusių savo turtą. Pavyzdžiui, antrosios klasės keleivė Edvina Trut paprašė atlyginti vos 8 šilingų ir 5 pensų žalą. Mat tiek buvo verta jai priklausiusi mašinėlė marmeladui gaminti (prietaisas vaisiams valyti ir smulkinti, šiek tiek panašus į mėsmalę).
27-erių anglė vyko į Ameriką pas savo besilaukiančią seserį – ketino padėti auginti naujagimį. Pajutusi smūgį, kai „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu, Edvina pakilo į denį, pamatė, jog ruošiamos gelbėjimosi valtys, ir skubiai grįžo į kajutę įspėti bendrakeleivių. Viena moterų dar bandė susiveržti korsetą, tačiau E. Trut, vilkdamasi šiltą paltą, išplėšė jį iš rankų ir numetė šalin pareiškusi, kad tokiems niekams nėra laiko. Pakeliui į denį ji įspėjo dar du žmones iš gretimos kajutės. O kai pati pagaliau įlipo į valtį, nepažįstamas keleivis libanietis paprašė jos paimti kartu penkių mėnesių kūdikį – tai Edvina ir padarė.
Valčiai atsiskyrus nuo „Titaniko“, anglė su savimi teturėjo dantų šepetėlį ir maldaknygę – gūžiantis šaltyje su svetimu vaiku ant kelių, apie mašiną marmeladui gaminti nebuvo kada net pagalvoti. Bet ilgainiui ji, matyt, pakankamai atsipeikėjo nuo patirtų išgyvenimų, kad pateiktų ieškinį.
Neįtikėtina, bet Edvina nugyveno šimtą metų! Ir po to dar nesyk kirto Atlanto vandenyną – paskutinįkart, beje, būdama 99-erių.

Neįkainojama knyga

Iš viso „Titanikas“ gabeno apie 90 konteinerių su knygomis. Tačiau pats vertingiausias egzempliorius buvo persų poeto Omaro Chajamo „Rubajatai“ – leidinį puošė 1 050 brangakmenių. Kiekvienas aprėmintas auksu.
Itin retą knygą 1912-ųjų kovą aukcione nusipirko kažkoks amerikietis ir sumokėjo 1 tūkst. 900 JAV dolerių. Žemesnio rango „Titaniko“ ekipažo narys tiek būtų uždirbęs per 15 metų…
Beje, prie lainerio pavadinimo puikavosi raidės RMS (Royal Mail Ship), taigi „Titanikas“ dar, be visa ko, buvo karališkuoju pašto laivu ir oficialiai gabeno Britanijos pašto siuntas. Kartu su knygomis į dugną nugrimzdo 3 364 maišai su laiškais ir apie 800 siuntinių, kurių turinys nežinomas. Išskyrus vieną: paprastoje siuntoje keliavo žinomo Viktorijos epochos rašytojo Džozefo Konrado užrašai romano „Lordas Džimas“ pirmtakei – istorijai, pavadintai „Karainas: prisiminimas“. Rašytojas pats išsiuntė jį amerikiečiui advokatui Džonui Kvinui, aistringam rankraščių kolekcininkui.

Opiumas Amerikos liaudžiai

Be stambaus ir smulkaus keleivių turto bei pašto, „Titanikas“ gabeno milžinišką kiekį prekių. Bendra jų vertė siekė 420 tūkst. JAV dolerių (dabar – bemaž 10 mln. dolerių).
Duomenys apie krovinį išliko, nes buvo važtaraščio kopija su nuodugniai išvardytais visais į laivo denį užkeltais daiktais. Dokumentas išsiųstas į Ameriką laivu „Mauritanija“. 1912 metų balandžio 20 dieną, nepraėjus nė savaitei po katastrofos, jį perspausdino Niujorko laikraščiai. Taip mus pasiekė informacija apie „Titaniko“ į Jungtines Amerikos Valstijas gabentą narkotikų siuntą: stambiausio keleivinio lainerio denyje tarp sūrių, vynų ir kailių buvo 4 konteineriai su opiumu.
Įdomu, kad JAV Kongresas buvo uždraudęs opijaus importą ir jo naudojimą ne medicininiais tikslais jau prieš trejus metus. 1912 metais kai kuriose valstijose jis tapo uždraustas ir kaip vaistas (praėjo dar dveji metai, ir toks draudimas apėmė visą Ameriką). Taigi galima teigti, jog „Titanikas“ gabeno narkotikų kontrabandą.

Drakono kraujas

Jo „Titaniku“ gabentų daiktų sąraše buvo net 76 konteineriai. Su mitologinėmis pabaisomis šis krovinys, žinoma, neturėjo nieko bendro.
Drakono krauju vadinami dracenų genties medžių, augančių Kanarų, Sokotros salyne ir Maroke, raudonos spalvos sakai. Juos nuo neatmenamų laikų medicinoje naudojo romėnai, graikai, arabai ir patys Sokotros gyventojai gydyti kvėpavimo takų, odos, virškinimo trakto ligoms, atviroms žaizdoms, stabdyti kraujavimui. Indijoje drakono medžio sakai būdavo skirti ypatingoms religinėms apeigoms, o Naujajame Orleane vudu žyniai jais baidė piktąsias dvasias ir traukė pinigus bei meilę.
Mūsų laikais ši natūrali medžiaga naudojama baldų, marmuro poliruokliams ir lakams gaminti.
Kokiais tikslais drakono kraujas „Titaniku“ gabentas į Ameriką, neaišku. Žinomas tik užsakovas – akcinė bendrovė „Brown Bros & Co.“

Kilometrai kino, kurio niekas nepamatys

Krovinių sąraše buvo dėžutė su kino juosta, skirta „The New York Motion Picture Company“ – vienai iš nedidukių kino studijų, ilgainiui susiliejusių su milžine „Paramount Pictures“. Kas buvo toje juostoje, liko paslaptimi, nes filmas didžiųjų ekranų taip ir nepasiekė.
Vandenyne pražuvo ir 33,5 km kino juostos, priklausiusios Viljamui Harbekui – gana sėkmingam kinematografininkui, plaukusiam iš kūrybinės komandiruotės po Europą.
Aplankęs Londoną, Briuselį, Paryžių ir Berlyną, V. Harbekas ketino parodyti savo darbus tautiečiams, o paskui išvykti filmuoti į Aliaską ir Jukoną Kanadoje. Manoma, V. Harbekas buvo pasamdytas filmuoti pirmąją „Titaniko“ kelionę, tačiau šie kino kronikos kadrai, deja, neišliko.
Pats 45-erių V. Harbekas irgi žuvo. Drauge su savo jaunute meiluže – 22 metų modeliu iš Paryžiaus. Kinematografininko palaikus atpažino ir palaidojo žmona, nors jai ne iš karto pavyko tą padaryti: dokumentuose buvo užrašyta, jog žuvusieji – ponas ir ponia Harbekai.
Kaip kompensacijos žuvusiojo našlė pareikalavo iš „Titaniko“ savininkų 50 tūkst. JAV dolerių.
V. Harbeko filmai buvo įvertinti 41 tūkst. dolerių, filmavimo įranga – 11 tūkst. dolerių. Tokias sumas savo pretenzijos rašte nurodė kino kūrėjo verslo partnerė ponia Ketrina Džordž iš Sietlo.
V. Harbeko kompanionės Henrietės Ivo palaikai, jei ir buvo ištraukti iš vandens, niekada neatpažinti.

Išsigelbėjimas, kainavęs reputaciją

Pamenate dabar jau kultiniu tapusį amerikiečių režisieriaus Džeimso Kamerono filmą „Titanikas“? Viena karščiausių jo scenų vyko automobilyje „Renault“. Ir tokia mašina iš tiesų plukdyta „Titaniku“ – tik greičiausiai dalimis: krovinių važtaraštyje rašoma, kad naujutėlis „Renault Type CB Coupe de Ville“ keliavo konteineryje.
Brangus pirkinys po smūgio į ledkalnį nukentėjo pirmas, mat buvo laivo priekyje – jį tiesiog ištaškė į gabalus. Automobilio savininkas Viljamas Karteris tuo metu rūkomajame lošė kortomis. Sužinojęs apie katastrofą, susodino į gelbėjimosi valtį savo šeimą – žmoną, 11-metį sūnų ir 13 metų dukterį, – ir pats išsigelbėjo įšokęs į vieną paskutiniųjų valčių kartu su moterimis ir vaikais. Be jo, į tą pačią valtį sugebėjo patekti tik vienas vyras – „Titaniko“ savininkas, kompanijos „White Star Line“ valdytojas Džozefas Ismėjus.
Laimingai išsigelbėjęs, V. Karteris vėliau pareikalavo už automobilį kompensacijos – 5 tūkst. dolerių. Dar 300 dolerių už du žuvusius šeimos šunis.
Tiesa, netrukus jis jau turėjo didesnių bėdų: ponia Karter pareikalavo skyrybų. Kalbėta, jog moteris pasibaisėjo nederamu sutuoktinio elgesiu katastrofos metu ir po jos. Mat kartu su „Titaniku“ nuskendo ne tik poros turtas ir augintiniai, bet ir Karterių tarnas bei vairuotojas.
Pasmerkimo neišvengė ir Dž. Ismėjus. Priverstas palikti laivybos kompanijos vadovo postą, jis likusį gyvenimą nugyveno lydimas bailio reputacijos.
Ir dar. Anksčiau minėtame rašytojo Dž. Konrado kartu su „Titaniku“ pražuvusiame rankraštyje slypėjo neįtikėtinas sutapimas. Jame irgi pasakotas herojaus, iššokusio iš skęstančio laivo ir taip pasmerkusio save gyvenimui negarbėje, likimas.
Istorija buvo paremta tikrais 1880 metų įvykiais. Laivas „SS Jaddah“ gabeno į Meką 950 piligrimų, kai prakiuro jo korpusas, o įgula, klaidingai pamaniusi, kad skęsta, iššoko į jūrą. Tarp jų buvęs vyresnysis kapitono padėjėjas tapo Dž. Konrado herojaus prototipu ir liūdno Dž. Ismėjaus likimo dvyniu…

Kvepalai iš vandenyno dugno

Šiandien iš „Titaniko“ iškelti daiktai saugomi muziejuose ir pardavinėjami aukcionuose. Vienas populiariausių tokių eksponatų yra kvepalai, Atlanto dugne pragulėję net 88 metus.
65 flakonus su įvairiausiais aromatais gabeno vienas pirmosios klasės keleivių – 47 metų vokietis Adolfas Zaalfeldas, perfumerių kompanijos „Sparks, White and Co. Ltd“ valdybos pirmininkas.
Anuomet kvepalų paklausa Amerikoje buvo milžiniška, tad verslininkas gabeno pavyzdžius madingiausiems Niujorko salonams.
Susidūrimo su ledkalniu metu A. Zaalfeldas buvo rūkomajame. Supratęs, kas vyksta, iškart patraukė prie gelbėjimosi valčių, veikiausiai todėl ir išsigelbėjo (kaip žinoma, labai daug „Titaniko“ keleivių spyriojosi sodinami į valtis ir iš pradžių neskubėjo palikti laivo). Odinis dėklas su parfumerijos šedevrais liko vokiečio kajutėje.
Kvepalai vandenyno dugne išgulėjo iki pat 2000-ųjų, kol buvo surasti eilinės ekspedicijos dalyvių. Kai tyrinėtojai atidarė flakonus, apstulbo. Kai kurie kvepalų pavyzdžiai prarado savo savybes, tačiau dauguma išliko kokie buvę: levandų, rožių, kitų gėlių aromatai vis dar buvo sodrūs ir lengvai atpažįstami.
Šiuolaikiniai parfumeriai sugebėjo atkurti 62 kvepalus iš 65. Jie publikai buvo pristatyti 2012 metais minint „Titaniko“ žūties šimtmetį.

Kinematografininkas Viljamas Harbekas nuskendo kartu su savo kino juostomis. Jis gelbėjimo operacijos dokumentuose aprašytas kaip „auka Nr. 35“.

Sužadėtinės dovana

Visi žinome liūdną istoriją apie „Titaniko“ orkestrą. Liudininkų pasakojimu, net kilus visuotinei panikai muzikantai nepaliko savo instrumentų ir grojo, kol laivas paniro po vandeniu. Nežinia, legenda tai ar tiesa, kad viena paskutiniųjų kompozicijų, kurią girdėjo pasmerkto lainerio keleiviai, buvo krikščioniškas himnas „Arčiau Tavęs, Viešpatie“.
Orkestro vadovo 33-ejų Voleso Hartlio kūną rado praėjus dešimčiai dienų po katastrofos. Drauge buvo jo smuikas, kurį muzikantas spėjo prisirišti – veikiausiai nenorėdamas išsiskirti su sužadėtinės dovana.
Netrukus po to instrumentas, šiek tiek nukentėjęs šaltame sūriame vandenyje, grąžintas V. Hartlio mylimajai, laukusiai jo Jorkšyre. Ant futliaro vis dar buvo galima įžiūrėti merginos ranka rašytą dedikaciją.
Po savininkės mirties smuikas buvo pradingęs (veikiausiai keliavo per giminaičių rankas), ilgą laiką oficialiai tokiu ir laikytas. Tik 2006-aisiais jis atsitiktinai atsirado vieno namo palėpėje tarp senienų. Tyrėjams ir teismo medicinos ekspertams prireikė dar daugiau nei septynerių metų ir didžiulių išlaidų, kad patvirtintų instrumentą esant originalų.
2013 metais V. Hartlio smuikas parduotas aukcione už 1,6 mln. JAV dolerių.


„Titaniko“ žūtis 1912-ųjų balandžio 15-osios rytą davė pradžią daugybę metų užsitęsusiems teisiniams mūšiams per abi Atlanto pakrantes: visi praradusieji krovinį arba artimuosius troško iš laivo savininkų kompensacijos už savo netektį.

Materialiniai katastrofos nuostoliai buvo didžiuliai ir kiekvienam nukentėjusiajam aktualiausi, ar tai būtų visą prabangų bagažą praradusi ponia Šarlota Dreik Kardeza (viršuje kairėje), ar brangakmeniais inkrustuoto poezijos tomo, tapybos šedevro savininkai ir opiumo krovinio savininkai, ar kukli anglė darbininkė, netekusi vaisių pjaustyklės marmeladui gaminti (dešinėje apačioje).

„Titanikas“ buvo garbinamas kaip naujausių technologijų stebuklas. Deja, tas stebuklas nepalietė laivo gelbėjimosi priemonių. Laivas teturėjo 14 medinių valčių, galėjusių išgelbėti po 65 žmones, 2 mažesnes valtis, talpinusias po 40 žmonių, ir dar 4 banglenčių tipo valtis brezentiniais kraštais 47 asmenims. Tai reiškia, kad vietos buvo mažiau nei pusei laineriu plaukusių keleivių ir įgulos narių.

Kinematografininkas Viljamas Harbekas nuskendo kartu su savo kino juostomis. Jis gelbėjimo operacijos dokumentuose aprašytas kaip „auka Nr. 35“ (nuotraukoje kairėje).

Kvepalų pavyzdžiai, iš vandenyno dugno iškelti praėjus beveik devyniems dešimtmečiams po tragedijos, ir „Titaniko“ orkestro dirigento Voleso Hartlio smuikas tapo šiuolaikinių kolekcininkų svajone. Ne mažesnio dėmesio būtų sulaukęs ir laineriu plukdytas prabangus automobilis „Renault“, jeigu ledkalnis nebūtų sunaikinęs jo jau pirmosiomis katastrofos akimirkomis.

Galerija

Komentarai

Rodyti visus komentarus (45)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų