-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečiai sutuoktiniai Dovilė ir Tomas Šablinskai gyvena kaime, augina tris nuostabius vaikus – Emą, Motiejų ir Agotą.
„Dažnai juokaujame, jog „Medžio Istorijos“ yra ketvirtasis mūsų vaikas, nes auga drauge su jais“, – šypteli Dovilė.
Šeima itin mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį gamtoje, važinėtis dviračiais, slidinėti. Dažnai savaitgaliais visi kartu –bendrose pramogose, žinoma, visada dalyvauja ir augintinė Luna, – keliauja į mišką.
„Su vaikais atliekame įvairias užduotis, mokomės mylėti ir gerbti visa, kas gyva. Bet daugiausia laiko praleidžiame namuose, nes čia pat – ir mūsų dirbtuvės. Kartu visi krūvoje gyvename, darbuojamės ir leidžiame laisvalaikį“, – pasakoja D. Šablinskienė.
Tomas yra pagrindinis meistras. Jo rankomis atliekamas visas darbas nuo pradžios iki pabaigos ar gamintų baldus, ar tekintų indus. Dovilė – „Medžio Istorijų“ vaizdas ir balsas: ji fotografuoja gaminius, prižiūri svetainę internete, dirba su socialiniais tinklais, bendrauja su klientais.
Tačiau sutuoktiniai visada tariasi visais klausimais ir pasitiki vienas kito nuomone.
Medžiu T. Šablinskas susidomėjo tuomet, kai prieš šešerius metus įrenginėjo dabartinius namus. Situacija daug kam bus pažįstama – naujakuriai niekaip nerado tinkamos spintelės voniai. Tad Tomas nusprendė ją pagaminti pats. Kadangi anksčiau jau buvo dirbęs su baldų plokštėmis, pamėgino pasidarbuoti ir su medžiu.
Kadangi visi Dovilės ir Tomo sumanymai įgyvendinami rankomis, net ir menkiausiam daiktui pagaminti prireikia nemažai laiko. Tačiau sutuoktinius įkvepia faktas, natūralios, tradicinės medžiagos, tokios kaip medis, linas, gintaras ar molis, šiandien išgyvena atgimimą ir lietuvių yra atrandamos iš naujo. Asmeninio albumo nuotraukos
Tiesa, iš karto susidraugauti su įnoringa žaliava jam nepavyko – buvo ir viską metęs, ir prisiekęs, jog daugiau niekada nė pirštu nebeprisilies. Bet vos po savaitės persigalvojo.
Medis sužavėjo Tomą galimybėmis improvizuoti ir kurti net gaminant tokį praktišką daiktą, kaip spintelė.
„Plokštę gali tik išpjauti, susukti ir išgręžti skyles, o iš medienos gali daryti netgi skulptūras. Ją galima tekinti, skaptuoti, išgauti įvairias formas, – sako Dovilė. – Darbas su medžiu yra daug įdomesnis, gyvas ir kintantis. Turbūt dėl šių savybių jis taip „užkabino“, kad ilgainiui mūsų automobilio garažas virto mini dirbtuvėmis.“
„Medžio Istorijų“ prekės ženklas ėmė vystytis tuomet, kai Šablinskų šeimos galva įsigijo tekinimo stakles ir ėmė tekinti dubenėlius bei tortines. Vyrui labai patiko ši veikla, tad ilgainiui namuose prisikaupė daugybė dirbinių. Kai jais apdovanojo visus artimuosius, draugus, nusprendė pasiūlyti ir nepažįstamiesiems.
Nieko per daug nesvarstę, Dovilė ir Tomas susikūrė paskyrą socialiniame tinkle, o vėliau patraukė į muges pasirodyti gyvai ir pažiūrėti, ar žmonėms įdomi jų siūloma prekė.
D. Šablinskienė neslepia – iš pradžių jiems su vyru sekėsi gana sunkiai. Juk norint prakalbinti medį, labai svarbu žinoti jo technines savybes: kaip reaguoja į drėgmę, kad į ilgį traukiasi ir plečiasi mažai, o į plotį – kur kas daugiau.
„Tačiau geriau susipažinęs su mediena ir daugiau su ja padirbęs, Tomas dabar visada renkasi medį, – sako jo žmona. – Nors tai sudėtingesnis kelias, nei gaminti iš plokštės ar faneros, bet daug įdomesnis.“
Daugiausia investicijų į šeimos verslą pareikalavo ir vis dar reikalauja medienos apdirbimo staklės bei įrankiai. Bet, įsitikinusi Dovilė, norint kokybiškai dirbti, būtina į tai investuoti. Tomo sumanymai gaminti kuo įvairesnius baldus irgi pareikalauja kaskart vis kitokių įrankių.
Medieną šeima irgi stengiasi įsigyti ne iš masinės gamybos vietų. T. Šablinskas ieško pavienių žmonių skelbimuose, kurie turi sukaupę šiek tiek atsargų, jų dairosi po visą Lietuvą ir būtinai pats važiuoja apžiūrėti.
Anot D. Šablinskienės, darbas su medžiu reikalauja daug kruopštumo ir atidumo, ir kartais yra netgi pavojingas. Niekada negali žinoti, kada tekinant dubuo suskils ir išlakstys į šalis.
Be to, reikia būti gerai susipažinusiam su medžių rūšimis, nes skiriasi jų savybės – kietumas ir minkštumas, tad ir darbas su kiekvienu jų yra vis kitoks.
„Tai gana ilgas procesas – pjauti, frezuoti, tekinti, šlifuoti, šveisti rankomis, alyvuoti, – vardija Dovilė. – Todėl tikime, kad įsigiję mūsų gaminį, žmonės jaučia tą rankų darbo šilumą ir emociškai daiktas tampa daug vertingesnis.“
Šablinskai sako pastebėję, jog dirbiniai iš medžio daugeliui vis dar asocijuojasi su pasenusia meno kryptimi. Dažnam tai atrodo visiškai neįdomu ir nuobodu.
„ Atrodytų, kas čia tas medinis dubuo namuose – kur jį panaudoti? Nebent tik į lentyną padėti. Todėl stengiamės parodyti, kad juos galima naudoti kasdien“, – teigia Dovilė.
Sutuoktinius ypač džiugina tai, kad medis, kaip ir lietuvių kiek pamirštas linas, gintaras, molis, šiandien išgyvena atgimimą.
„Vis daugiau žmonių atsigręžia į natūralias medžiagas bei gamtą, todėl pritaikydami tą patį liną ar medį šiuolaikiniam žmogui, randame kelią į jo širdį“, – šypteli D. Šablinskienė.
Pagrindinis dalykas, kurio įkūrę šeimos verslą Šablinskai išmoko ir griežtai laikosi, – geriau mažiau, bet tikrai širdžiai mielo darbo.
Pačioje pradžioje atrodė, kad privalo gaminti bet ką, ko pageidauja klientas, neatsižvelgdami į pačių norus ir galimybes. Tačiau vėliau nuomonė pakito.
„Taip, klientas yra labai svarbus, nes be jo nebūtų ir šio verslo, – supranta Dovilė. – Bet yra darbų, kurie yra absoliučiai nemieli. Tada juos atidėlioji – žiūrėk, ir ima nesisekti, nes ne su meile darai. Ir tada joks uždarbis neatperka to ilgo ir nemielo darbo.“
Taip pat labai svarbus, anot jos, ryšys su klientu, kuris arba užsimezga iškart, arba ne.
„Su vienu tiesiog lengvai ir paprastai bendrauji, o su kitu matai, kad viskas stringa, – atvirauja. – Tad laikui bėgant išmokome pasakyti „ne“. O tai tikrai iš pat pradžių nebuvo lengva!“
Kūryboje Dovilė ir Tomas sako irgi išmokę jau visiems žinomą tiesą, kad sėdinčiųjų ir kažko laukiančiųjų mūzos nelanko (arba jei lanko, tai labai retai), tad reikia tiesiog eiti ir daug dirbti. Jei šauna į galvą pagaminti vazą, tai ir keliauja abu draugiškai į dirbtuves. Tomas tekina ir sprendžia, ką keisti, kurią dalį patobulinti, kurią – perdaryti, kol galiausiai prieina prie galutinio akiai mielo rezultato.
„Iš pradžių būname pasiruošę pirminį eskizą, bet galutinis gaminys nuo jo visada labai skiriasi, – pasakoja D. Šablinskienė. – Būtent toks kūrybinis procesas mums abiem tinkamiausias ir efektyviausias. Kol sėdime ir tik šnekame, niekada nieko konkrečiai nenusprendžiame.“
Įkvėpimo savo darbams šeima ieško gamtoje, semiasi iš natūralių formų ir reljefų. Kadangi gyvena jos apsuptyje, tad ir kūryboje tai stipriai juntama.
„Nors viską stengiamės pateikti moderniame ir šiuolaikiniame kontekste, gaminiuose galima pajusti besidriekiančių laukų ramybę, miško medžių egzistenciją, pristabdytą laiko tėkmę… Norime, kad įsigytas mūsų gaminys žmogui sukeltų laimingas emocijas, leistų pajusti tą gamtos teikiamą harmoniją namuose“, – kalba Dovilė.
Jos teigimu, pavadinimas „Medžio Istorijos“ – irgi ne šiaip sau sugalvotas. Medis – gyvas organizmas, daugelį metų stovėjęs, patyręs daug lietaus ir saulės, todėl turintis ką papasakoti.
„Kiekvienas medis yra unikalus, nes augęs vis kitoje aplinkoje, tad ir jo raštas išskirtinis. Nusipirkę medžio rąstą niekada nežinome, koks bus jo vidus, galime tik numanyti. Būtent todėl mūsų gaminiai yra vienetiniai – visi skiriasi tiek savo atspalviu, tiek raštu, kiekvienas nebyliai pasakoja savo istoriją“, – šiltai kalba moteris.
Šablinskai mano, kad jųdviejų kūryba pirmiausia skirta skubančiam miesto žmogui. Tiems, kam gera po darbų grįžti į namus ir jausti harmoniją su supančia aplinka.
Šablinskai renkasi medieną, kuri būtų kuo įvairesnė ir spalvingesnė. Tai gaminiui suteikia išskirtinumo. Ar tai būtų dubenėliai, šviestuvai, žvakidės, vazos ar pjaustymo lentelės, jie turi padėti kurti namų jaukumą.
„Kaip dažnai valgome pyragą ar tortą gražiai paserviravę? Ar dažnai užsidegame žvakę apniukusią dieną? Mažos detalės namuose gali sukurti puikią nuotaiką. Netgi šviestuvas, pastatytas ant palangės ir uždegtas prieblandoje, sukuria nenusakomą šilumos ir jaukumo pojūtį“, – tikina D. Šablinskienė.
Pasak Dovilės, jų šeimos gaminiai yra minimalistiniai, paprastų formų ir žemiški, skirti naudoti kasdien, lengvai pritaikomi įvairiuose interjeruose, tad puikiai įsilieja į namų visumą.
Jauna moteris įsitikinusi, jog estetinis suvokimas yra išugdomas. Jei gyveni aplinkoje, pulsuojančioje subtilumu, funkcionalumu ir estetika, tai nejučia ir pats nori pasitempti, apsupti save geras emocijas keliančiais daiktais, pradedi pastebėti detales, vertinti kokybę, istoriją.
Šablinskai mano, kad jųdviejų kūryba pirmiausia skirta skubančiam miesto žmogui. Tiems, kam gera po darbų grįžti į namus ir jausti harmoniją su supančia aplinka.
„Ji skirta žmogui, kuriam patinka natūralumas, minimalizmas. Žmogui, kuris nori namuose jausti emocinį ryšį su kiekvienu pasirinktu daiktu, kuriam svarbu daiktų istorija“, – dar sykį pabrėžia pašnekovė.
95 procentai medžio dirbinių pirkėjų, anot D. Šablinskienės, yra moterys. Daugiausia iš didmiesčių – Vilniaus ir Kauno. Dažna jų užsiima kepimo verslu, maisto fotografija.
„Taip pat tai moterys, dirbančios, skubančios, bet namuose mėgstančios kurti jaukumą natūraliomis medžiagomis, mėgstančios funkcionalumą, minimalizmą bei detales, vertinančios kokybę. Moterys, kurioms rūpi tvarumas, kurios mėgsta ir vertina gamtą. Na, o baldus dažniausiai užsako jaunos šeimos, įsikuriančios naujuose namuose“, – džiaugiasi Dovilė, kad kiekvienas jų kūrinys randa savo žmogų.
Sakoma, jog viena esminių rankų darbo gaminių sėkmės detalių slypi juos perkančių žmonių asmenybėse. D. Šablinskienė prisipažįsta iš pat pradžių į tai visiškai neatsižvelgusi. Tiesiog su vyru darę tai, kas abiem patinka.
Šiandien sutuoktiniai ir partneriai daug analizuoja, bando geriau pažinti savo klientą, suvokti jo pomėgius, aplinką.
„Geriau pažindami juos, galime tiksliau sukurti tai, kas džiugins“, – įsitikinę medžio gaminių kūrėjai.
Pirmoji ir vis dar populiariausia Šablinskų prekė lieka tortinė. Kol priėjo iki šiandien turimų modelių, jų pagamino nežinia kiek.
„Bandėme ir dažyti, ir nedažyti, – šypsodamasi pasakoja Dovilė. – Tomas pritekindavo įvairiausių kojelių, kol galiausiai išgryninome kelis variantus, kurie buvo labiausiai pamėgti pirkėjų. Vėliau atsirado ir prisukama kojelė, todėl tortinę galima naudoti ir kaip padėklą.“
Tas pat esą ir su kitais gaminiais.
„Visada turime kažkokią viziją, – sako moteris, – bet dažnai Tomas betekindamas pakreipia kaltą taip, kaip jam tuo metu atrodo, ir, žiūrėk, jau turime naują dubens modelį, kuris mums abiem patinka.“
Vis dar labai dažnai sutuoktinių gaminiai gimsta pirmiausia iš poreikio kažką turėti savo namuose. Taip atsirado išskirtiniai staliniai šviestuvai, toršeras, spintelės prie lovos.
„Kūrėme šiuos daiktus savo namams, bet juos pamėgo ir mūsų klientai“, – gūžteli Dovilė.
D. Šablinskienė sako, jog jų kūrybos, o kartu ir verslo variklis yra žmonės. Nepaisant to, jog būna dienų, kai dvejoja, nepasitiki savimi, kiekviena gauta kliento žinutė, gražus atsiliepimas ar nuotrauka pakelia ūpą ir skatina judėti pirmyn.
„Lygiai tas pats ir mugėse. Žiūrėk, stovi ten trečia diena, o niekas net neprieina, nepasidomi. Tada jautiesi nereikalingas, nusivili. Visai kas kita, kai prieina, pasako, kad labai gražu. Tuomet žinai, kad judi tinkama linkme ir grįžti su didžiuliu pakylėjimu dirbti toliau“, – teigia pašnekovė.
Dovilė ir Tomas niekada savęs nelaikė kūrėjais, nes šie jiems visuomet atrodė nežemiški, charizmatiški – tarsi pakylėti nuo žemės, visą aplinką ir save matantys kitaip. O jiedu yra labai žemiški ir praktiški žmonės. Ir visi jų darbai iš medžio, primena Dovilė, juk prasidėjo iš praktinių paskatų: įsikūrus naujuose namuose, reikėjo baldų, bet nebuvo pakankamai lėšų, todėl vyras nusprendė imtis jų pats.
„Vėliau viskas rutuliojosi labai natūraliai, nieko per daug nespaudžiant – tiesiog bandant, – sako D. Šablinskienė. – Tad ir mūsų darbai paprasti, nesistengiame kurti įmantrių formų ir skulptūriškų gaminių.“
Tomui labai patinka vienuma ir ramybė, kurios ir reikia dirbant su medžiu. Pasak žmonos, dažnai jis net išjungia radiją, kad galėtų susikaupęs kurti. Dirbdamas atsipalaiduoja, mėgaujasi procesu – kaip juokiasi Dovilė, tikriausiai galėtų tą daryti ir be poilsio dienų. Išbandęs kitas medžiagas, vyras medžio jau nekeistų į nieką kitą – patinka jo kvapas, tekstūra.
Kai pradėjo gaminti medžio dirbinius ir važinėti po muges, Šablinskai iškart suprato, kad turi išsiskirti, nes gamintojų iš medžio yra daugybė. Tad tiek jų darbai, tiek pateikimas yra kitokie. Stengiasi klasikinius dirbinius iš medžio padaryti modernius, šiuolaikiškus.
„Šiandien žmonėms vis labiau rūpi natūralios medžiagos, tvarumas, kokybė, todėl mūsų sėkmė ir slypi būtent čia. Visus gaminius pritaikėme moderniam žmogui. Visada gaminame tai, kas mums patiems prie širdies, bet stengiamės įsiklausyti ir į klientų pastabas bei norus“, – aiškina Dovilė.
Pasak moters, didžiausi šio verslo pliusai – tai rankų darbas, išskirtinumas ir kokybė. Didžiausias minusas – jog užmojai dažnai būna didesni, nei galimybės juos įgyvendinti.
„Kadangi viskas atliekama rankomis, užtrunka nemažai laiko ką nors pagaminti. Visada turime begales idėjų, kurias norime įgyvendinti, bet dažnai tiesiog fiziškai nespėjame“, – apgailestauja ji.
D. Šablinskienės manymu, sunkiausia yra ne pradėti verslą, o jį kuriant nepasiduoti. Nes labai žmogiška ko nors imantis pirmą kartą klaidingai tikėtis greito rezultato.
„Taip, galbūt kai kuriems pavyksta iškart rasti savo klientą ir įsivažiuoti, – nori tikėti moteris. – Bet, manau, daugumai reikia nuolat bandyti įvairius variantus, kurti strategijas. Užtrunka suprasti, kas yra tavo klientas ir pataikyti tiesiai į jo širdį.“
Taip pat labai svarbu visu šimtu procentų tikėti savo paslauga ar preke bei nebijoti kažką keisti, jei matai, kad tai nepasiteisina.
„Mums rezultatai po truputį pradėjo matytis tik po ketverių metų darbo. Per visą šį laikotarpį ne kartą dvejojome dėl savo veiklos“, – atvira D. Šablinskienė.
Visgi sako, jog jiems su vyru iš dalies pasisekė, nes „Medžio Istorijos“ visada buvo kaip hobis. Nebuvo taip, kad viską metė ir pradėjo kurti verslą. Tomas dirba pamaininį darbą, todėl gali derinti abi veiklas. O Dovilė šiuo metu motinystės atostogose, todėl jaukus šeimos verslas buvo puiki galimybė auginant vaikus užsiimti dar ir kitkuo, kas miela širdžiai.
Tomas niekada neįsivaizdavo savo gyvenimo niekur kitur, tik Panevėžyje, o ir Dovilė labai nesipriešino. Abu mokėsi Panevėžyje, čia įsikūrę ir visi artimieji.
„Manęs niekada nežavėjo didmiesčiai – visada mėgau gamtą bei laisvalaikį joje. Abu studijavome didmiesčiuose, tad pagyvenę studijų metais ten, visgi nusprendėme grįžti į Panevėžį“, – pasakoja D. Šablinskienė.
Tomas yra pagrindinis meistras. Jo rankomis atliekamas visas darbas nuo pradžios iki pabaigos ar gamintų baldus, ar tekintų indus.
Juolab kad Panevėžys – kompaktiškas miestas. Viską, ko reikia, galima greitai ir lengvai pasiekti, tad daugiau laiko lieka šeimai, hobiui ar sportui.
„Mums patinka, kad čia nėra eismo spūsčių, vaikų darželis čia pat. Abiem patinka ramybė, todėl gyvendami čia jaučiamės puikiai. Šiandien Panevėžys labai keičiasi ir tai džiugina. Atsiranda vis daugiau vietų, kur galima smagiai leisti laisvalaikį su šeima“, – pozityviai nusiteikusi Dovilė.
Pasak jos, dabar, skaitmeniniame amžiuje, galimybių kurti ir dalytis kūryba su kitais yra visur. Todėl nebūtina kraustytis į didelį miestą, kad ką nors prasmingo nuveiktum.
„Svarbiausia rasti vietą, kurioje tau gera būti“, – neabejoja moteris.
Kadangi Šablinskų šeimos verslas niekada nebuvo pagrindinis pajamų šaltinis, tad niekas nuo šios veiklos jų neatkalbinėjo. Bet dabar, kai kalba vis dažniau pakrypsta apie tai, jog „Medžio Istorijos“ galėtų būti pagrindinis poros darbas, jiedu išvydo artimųjų akyse baimę.
„Mudu su Tomu aiškiai suvokiame, kad jei nežengsime šio žingsnio ir nedirbsime visiškai tam atsidavę „Medžio Istorijoms“, visada ir liksime toje pačioje vietoje. Tad vienaip ar kitaip permainos laukia ir mes joms po truputį ruošiamės“, – šypteli pašnekovė.
Neseniai darbšti ir idėjų nestokojanti šeima persikėlė į naujas, didesnes dirbtuves, todėl kelio atgal sako nebematanti.
„Dabar tik pirmyn! Norėtume daugiau dirbti prie baldų, sukurti savo mini baldų liniją. Jau ir viziją turime, tad tikimės artimiausiu metu tai įgyvendinti“, – nedrąsiai planais dalijasi Dovilė.
